Menas sukurti dievą

MATAS BYTAUTAS

Prieš pradedant kalbėti apie tą įvykį, kai buvo sukurtas dievas, kuris pakeitė pasaulį, reikia paminėti, kad pats dievo kūrimas nėra jau toks fantastinis dalykas, bet nėra ir visai paprastas. O kurti būtina, nes dievas, apie kurį nieko nežinome, – joks dievas. Tai tarsi knyga, kurioje nieko neparašyta. Ir kokį poveikį neprirašyta knyga daro jos skaitytojui? Be abejonės – jokio. Bet viskas prasideda nuo to kam ir kokiu tikslu dievas kuriamas. Būtent tas „kam ir kokiu tikslu“ lemia ne tik paties dievo specifiką, bet ir tai, kiek jo tiesos turės būti atidengta, o kiek paslėpta. Kitaip tariant, jei dievas kuriamas šunims, tai tuomet tai turės būti gerasis šeimininkas, niekados nemaunantis antsnukio, niekada nevarantis pirma laiko į namus ir visada turintis skaniausią kaulą, t. y. dievas yra toks, kokie yra jo „tautos“ poreikiai. Jei bus ne šunys, o varlės, tai ir visa „tiesa“ turės būti kitokia: Cerberiu taps gandras, pragaru – išdžiūvęs vandens telkinys ir t. t.

Žinoma, čia viskas dėstoma perkeltine prasme, bet dėstoma tam, kad būtų suprasta prasmė, kuri nėra perkeltinė ir kuri atidengia tai, kas yra dievo kaip kūrinio esmė. Iki šiol kalbėjau apie „kam“, o dabar pereikime prie „kokiu tikslu“. Taigi, iš vienos pusės dievo specifiką lemia jo „tautos“ specifika, bet dievas nėra vien „tautos“ poreikių ir lūkesčių išraiška. Jis taip pat yra ir tas, kas formuoja „tautos“ gyvenimo kryptį, „tautos“ savęs suvokimą ir beveik visą „tautiškumą“. Iš esmės dievas ir yra tam kuriamas, kad kažką formuotų, „o ką“, tai ir yra jo kaip kūrinio tikslas. Arba galime sakyti taip – nėra dievo be tikslo, bet tikslas nėra jo paties savybė. Tikslas – tai kūrėjo idėja, dėl kurios dievas buvo sukurtas. Kitaip sakant, kūrinys – tai kūrėjo sąmonės vidinio turinio išraiška. Ir pagal šią išraišką, t. y. pagal kūrinį, mes galime sužinoti ir tai, koks yra jo kūrėjas. Ši grandinės narpliojimo dalis yra ypač svarbi, nes ji veda į supratimą, kuris savo ruožtu suteikia galimybę išsilaisvinti iš dievų. Jei to nebūtų, t. y. jei supratimas nekeistų santykio su tuo, kas anksčiau nebuvo suprasta, o dabar tapo – tuomet pats supratimas būtų tik laiko gaišimas.

Trečiasis dievo kaip kūrinio niuansas yra tas, kad jis sąmoningai savo „tautai“ yra atidengtas tik iš dalies, t. y. tam tikra jo pusė yra paslėpta. O paslėpta ji todėl, kad visiškas atidengimas pakeistų jo „tautos“ santykį su juo ir jis kaip kūrinys nebegalėtų atlikti savo paskirties (valdyti tautos), t. y. jis taptų mirusiu dievu. Kitaip sakant, pats dievas kaip kūrinys turi dvi tiesas: viena ta, kurią mato „tauta“, ir kita ta, dėl kurios jis ir buvo sukurtas.

Kad geriau suprastume tai, kas čia sakoma, paimkime trivialų pavyzdį, kuris atidengia kūrinių, valdančių žmones, dvitiksliškumą. Štai mama ir tėtis, mylėdami savo vaiką ir norėdami jam ko geriausio, panašiai kaip diktatoriai, neklausydami jo paties noro „dar pažaisti“, varo jį miegoti prieš jo valią. Bet vaikas nenori, jis atsikalbinėja, kartu rodydamas, kad laisvė žmogui įgimta. Bet šie „diktatoriai“, skirtingai nei kiti, nėra jau tokie blogi, gal jie ir visai ne diktatoriai, o, sakykim, demokratai, juk santykyje su vaiku jie dauguma! Ir vietoj diržo ar psichologinio spaudimo jie imasi to, ką mes čia kaip tik ir nagrinėjame. Tėvai (kūrėjai), turėdami intenciją nuvaryti vaiką prieš jo valią pirma laiko miegoti, sukuria pasakojimą (dievą), kuris pakeičia vaiko veiklos kryptį (valdo tautą), t. y. kontroliuoja jį, nors jam ir atrodo, kad tai jis pasirenka taip elgtis.

Tėvai jam sako: „Sūneli mūsų mielas, jei neisi anksti miegoti ir nebūsi geras berniukas, tai Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų.“ O kas norėtų nuvilti Kalėdų Senelį…

Žinoma, galėtume į šį pavyzdį žvilgtelėti ir kitu kampu, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguos į tėvus, kai supras, kad tėvai jam sakė „mylime“ ir kartu melavo apie tai, ko nėra. Taip, be abejonės, suprasta tiesa Kalėdų Senelį pavers mirusiu (nebeveikiančiu) dievu, bet ar nebus tokie veiksmai pamatas ateities žmonių tarpusavio santykių sampratai? Juk tėvai melą sustiprindavo žodžiu „mylime“. Tai gal myli tą, kam meluoja? Ilgai laukti nereikės… labai greitai vaikas užaugęs su tėvais kurs tokį santykį, kokio išmoko iš jų pačių. Arba, kitaip sakant, kūrinys turi poveikį ir kūrėjui. Bet ne tai čia svarbiausia. Svarbiausia čia tai, kad tėvai sukuria pasakojimą, kuris veikia, nors ir yra prasimanymas. O iš kitos pusės turi du tikslus. Vienas iš jų yra atidengtas vaikui, t. y. tai, kad norint įtikti Kalėdų Seneliui reikia būti geram. Kitas, tas tikrasis tikslas, kurio siekė ir pasiekė tėvai ir kuris iš esmės nulėmė „dievo įvaizdį“, yra tas, kad vaikas, vedamas išgalvoto kūrinio instrukcijų, miegoti nuėjo laiku. Be viso to, čia taip pat matyti, kad dievas kuriamas atsižvelgiant ir į tai, kam jis kuriamas. Nes vargu ar tokiu dievu pavyktų motyvuoti kokio nors fabriko darbininkus. Jiems šis dievas miręs, bet miręs jis ne visiems.

Kitaip sakant, mechanizmas, kuris leidžia kūriniui valdyti žmones, yra tas, kad žmogus vadovaujasi ir tuo, ko nėra. Be šios sąlygos dievai nebūtų veiksmingi.

Iki šiol buvo paminėti kai kurie dievo, kaip kūrinio, aspektai. O dabar apibrėžkime pačią dieviškumo sampratą, paskui bus galima pereiti ir prie įdomiausios dalies, t. y. prie vieno iš veiksmingiausių šių dienų dievo atidengimų antrosios pusės ir kartu pasmerkimo jo mirčiai mumyse.

Taigi, pati dievo sampratos prasmė yra ta, kad dievas – tikėjimo objektas, t. y. kažkas, kuo reikia patikėti ir tikėti. Tai pirminė ir būtina visų dievų sąlyga. Kitas dalykas, pats terminas „dievas“ nuo kitų tikėjimo objektų skiriasi tuo, kad dievas yra tas, kuris valdo, tas, kuris lemia ateitį, tas, kuris formuoja žmogaus savęs suvokimą, t. y. tikėjimas nežemiška gyvybės forma, kuri nieko nelemia, atima iš jos galimybę vadinti ją dievu.

Jei žvilgtelėsime į Romualdo Petraičio sudarytą „Religijotyros žodyną“ (1991), tai pamatysime, kad dievas – tai „svarbiausia daugumos religinių sistemų sąvoka, vaizdinys, būtybė, esybė, pagrindinis religinio kulto objektas. Pagal dievo sampratą skiriami įvairūs religijų tipai: politeizmas, monoteizmas, panteizmas, deizmas. Politeistiniuose panteonuose yra daug dievų, ir visi jie yra beveik lygūs, kiekvienas valdo savo sritį. Monoteistiniuose panteonuose reiškiasi vienas visagalis dievas su jam pavaldžiomis žemesnio rango dievybėmis, dvasiomis, kitomis antgamtinėmis jėgomis. Esminis teizmo bruožas yra asmeninis dievas, o panteizmo – beasmenis, besireiškiantis gamtoje, kartais jai tapatus. Deizme dievas – tik pirminė pasaulio priežastis, nesikišanti į jo raidą. Dualistinėse religinėse sistemose (pvz., mazdaizme) yra po du dievus, vienas kitam priešingus ir priešiškus – šviesos, tiesos, gėrio ir tamsos, melo, blogio – dievus.¹“ Čia svarbu suprasti, kad tai, ką vadiname dievu, nėra vien gyva esybė, valdanti viską. Tokia interpretacija – tai labiau teologinė dievo samprata. O štai filosofijoje ir religijotyroje „dievas nėra „iš tikrųjų esanti būtis“, o tik specifiškai suformuota sąvoka ar vaizdinys“². Kitaip sakant, terminas „dievas“ yra daug platesnė sąvoka nei įprasta stereotipinė religinė / teologinė interpretacija. Tad dievu galime laikyti bet ką, kuo tikime ir kas vienaip ar kitaip „turi galią“ valdyti mūsų gyvenimą.

Išvadavę dievo sampratą iš religinių rėmų, pereikime prie to, kad pats dievas yra kūrinys, t. y. žmonių veiklos produktas. O tą mums geriau suprasti padės religija. Žinoma, čia galima prieštarauti ir sakyti, kad dievas – tai ne žmonių produktas, o atvirkščiai. Tai pats dievas apsireiškė per savo išrinktuosius, t. y. žmogus čia tik įrankis. Tarkime, kad taip ir yra ir iš tiesų vienoje religijoje dievas apsireiškė. Bet kas tuo metu yra kitos religijos su visai kitokiomis dievo sampratomis, jei ne žmonių kūryba? Taip, galima čia paprieštarauti ir sakyti, kad kelias į dievą eina per bet kokią religiją. Bet tada mes vėl turime sutikti su išvada, kad dievo įvaizdžiai yra žmonių kūrybos vaisius, nes jei mes pripažinsime tiesa tai, kad pats dievas apsireiškė skirtingose religijose, tai susidursime su dar didesniu paradoksu – su dievu, kuris pats save neigia, t. y. apsireiškęs vienoje erdvėje ir laike ir papasakojęs, koks jis yra, nutaria apsireikšti kitur ir ne tik vėl papasakoja apie save, bet ir sako, kad ši jo išraiška vienintelė tikra, o kitos (kurias jis pats apreiškė anksčiau) tai jau netikros. Bet ir to dar negana, jis nelinkęs ateiti pas tuos žmones, kurie tiki pagal seną apreiškimą, ir pasakyti, kad jie dabar klysta ir kad jis, dievas, pasikeitė. Ne, to jis nedaro, jis ten jei ir apsireiškia vėl, tai tik dar kartą patvirtina, kad ši religija vienintelė teisi, o kitos klysta. Tokiu atveju mes galime sakyti, kad dievas tikrai nėra žmonių kūrinys, o greičiau despotas, žaidžiantis su savo kūriniais žaidimus „meluok, skaldyk ir valdyk“, bet tokio dieviškumo apreiškimo religijose mes neturime, todėl jei juo vadovautumės, tai būtų šimtaprocentinis žmogaus, t. y. mano, kūrybos produktas. (Nors, tiesa, jei dėl šio rašinio atsiras nauja religija, tai, ko gero, aš būsiu paverstas dievo įkvėpimo auka.) Tad jei ir darysime prielaidą, kad iš tiesų yra kažkas, ką vadiname dievu, ir kad viena iš interpretacijų tikrai yra adekvati, mes vis tiek turėsime pripažinti, kad kitos interpretacijos yra ne kas kita, kaip pačių žmonių sukurtas dievas. Ir čia dar kartą galime atkreipti dėmesį į tai, kad dievai kaip kūriniai žmonių gyvenimus valdo ne prasčiau nei tikrasis (jei toks išvis yra). Ir čia mes prieiname prie to, nuo ko pradėjome, t. y. dievo kaip kūrinio. Čia galime kelti klausimus, kuriuos jau kėlėme, t. y. kas, kam ir kokiu tikslu kuria šiuos dievus? Kokia yra jų antroji, t. y. plačiosioms masėms neprieinama, pusė? Kokia yra tikroji šio kūrinio intencija, kurią kurdamas puoselėjo kūrėjas? Koks yra neatitikmuo tarp tikrosios intencijos ir tos, koks dievas yra reprezentuojamas juo tikintiems ir t. t. Kitaip sakant, prieiname prie momento, kai išsiaiškinę kai kuriuos bazinius atspirties taškus galime pradėti nagrinėti vieną iš dievų, kurio sukūrimo aplinkybės atskleis ne tik tai, kaip jis dviveidiškai funkcionuoja, bet ir tam tikras jo kūrėjo charakteristikas.

Beliko viena – pasirinkti, kuris dievas bus nagrinėjamas. Ir čia sunku tikrai nebuvo. Vienas sukurtas dievas pastaruosius kelis dešimtmečius tikrai vertas diktatoriaus vardo. Nes būtent jis užgožė kitus dievus, savo kūrėjui leidžia elgtis be jokios atsakomybės ir maža to, kad yra galimybių šiais laikais apsišviesti ir perprasti „triuko“ esmę, vis tiek absoliuti dauguma Vakaruose jam meldžiasi ir toliau naiviai tiki tik ta atidengtąja puse.

Taip, kalbėsiu apie demokratijos dievą, apie šį nuostabų meno kūrinį, pastaruoju metu inicijuojantį kone visus vykstančius karus, suteikiantį tikintiesiems laisvės ir reikšmingumo iliuziją, nors tikroji jo kūrėjų intencija – per jį valdyti. O visi, kas nesutiks, bus sunaikinti arba izoliuoti prieš jų valią. Žmogus demokratijoje vertybė tik teoriniu lygmeniu. Žinoma, čia nereikėtų tapatinti dabartinės Vakarų demokratijos modelio su ta demokratija, kuri buvo susiformavusi antikinėje Graikijoje. Nors, tiesa, ir ten „lygybė“ buvo tik atitinkamos klasės privilegija. Vergovė demokratinėje Graikijoje buvo norma. Norma ji ir dabar, tik kita forma.

Žinoma, čia gali pasigirsti nemažai kritikų balsų, kad tokie mano pareiškimai apie demokratiją yra sąmokslo teorijos paranoja arba mažų mažiausiai neišmanymas. Bet siūlyčiau neskubėti su suformuotomis nuomonėmis ir pažiūrėti į paveikslą ne tik iš tos pusės, kuri atsukta tikintiesiems, bet ir iš tos, kuri yra nuo jų sąmoningai nusukta.

Taigi, kiekvienas sukurtas dievas turi savo priešistorę, ne išimtis ir Vakarų demokratija. Kaip taikliai pasakė vienas amerikiečių masinės informacijos specialistas, nėra prasmės manipuliuoti žmonėmis tol, kol tauta dar nėra pabudusi³, t. y. manipuliacijos poreikis atsiranda tik tada, kai žmonės subręsta iki savo laisvės. Kol piliečiai naiviai mano, kad jų pareiga mirti už imperatorių (japonų tradicija), tol jokios manipuliacijos nereikia. Bet jei atsitiktų taip, kad samurajai nuspręstų dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyventi sau, tuomet imperatoriui kartu su menininkais reikėtų kurti tokią jų sampratą formuojančią idėjinę sistemą (dievą), kuri priverstų piliečius aukotis. Bet priverstų šį veiksmą atlikti taip, kad jie manytų, jog tai jų pasirinkimas. Tad čia mes prieiname prie visų dvitikslių menų esminio bruožo – visi jie manipuliuoja tais, kas juos vartoja. Pats terminas „manipuliacija“ reiškia cirko artisto sugebėjimą mikliais rankų judesiais suklaidinti žiūrovus⁴, bet šiomis dienomis jis yra įgijęs labiau psichologinį atspalvį, t. y. taip paveikti žmogų, kad jis pasirinktų tai, kas naudinga paveikėjui, bet paveikti taip, kad šis ne tik nepastebėtų, jog buvo paveiktas, bet ir manytų, kad noras atlikti tai, kas naudinga paveikėjui, yra jo paties pasirinkimas.

Tad su panašia situacija prieš kelis šimtus metų susidūrė ir Jungtinių Amerikos Valstijų menininkai, kurių aplinka tiesiog reikalavo naujo kūrinio. Situacija buvo tokia. Iš įvairių nedemokratinių valstybių, pavargę nuo tiesioginės kontrolės, žmonės pradėjo plūsti į galimybių šalį, t. y. ten susirinko disidentų minia iš Europos. Tuometiniams naujosios žemės lyderiams ją reikėjo kaip nors suvaldyti. Bandyti valdyti juos „senais metodais“, nuo kurių jie pabėgo, buvo neįmanoma, t. y. reikėjo kažko naujo. Kažko, kas išore atrodytų visai naujai ir tenkintų laisvės idėjų pavergtą minią, o iš esmės būtų dar viena valdymo sistema⁵. Tad menininkai susidūrė su iš vienos pusės įdomia, iš kitos sudėtingiausia užduotimi. Metaforiškai kalbant, menininkai turėjo taip panaudoti spalvas, kad ne visos jų matytųsi, t. y. tos, kurios buvo mėgstamos žiūrovų, turėjo užgožti tas, kurios galėjo išduoti save ir kartu atskleisti kūrinio dvitiksliškumą. Be viso to, naujasis kūrinys negali būti „tik kūrinys“, jis turi duoti iš anksto numatomą rezultatą. O norint tai padaryti, kūrėjui reikėjo maksimaliai išmanyti, kaip žmogus sąveikauja su tuo, kas yra išgalvota. Ši vieta atskleidžia dar vieną meno esmę, t. y. tai, kad per kūrinį kūrėjas gali paveikti aplinką taip, kaip be kūrinio jos nepaveiktų, t. y. menas yra galia.

Deja, visų smulkmenų, kaip buvo kuriamas šis neįprastas galias įgausiantis dievas, mes nežinome. Nors, be abejonės, visa dėlionė „už ir prieš“ turėjo būti labai įdomi. Tačiau mes galime padaryti vieną įdomų dalyką – pabandyti kūrinį vertinti ne iš paties kūrinio pozicijų. Kitaip sakant, pati demokratija turi visą vertinimo sistemą. T. y. laisvė yra gėris, aš esu laisvė, vadinasi, aš esu gėris, kitokiuose režimuose piliečiai negali dalyvauti valdant šalį, vadinasi, jie nėra laisvi, vadinasi, ten yra blogis. Tad jeigu ten yra blogis, jį reikia sunaikinti ir t. t. Iš vienos pusės čia norėtųsi su viskuo sutikti, bet yra vienas „bet“.

„Viešosios“ demokratijos esmė yra ta, kad kiekvienas pilietis turi balso teisę ir taip neva visi dalyvauja valdant šalį. Kitaip sakant, demokratija – tai minios valdymas, nors sąvoka „minia“ visą laiką, visais laikais siejama su antiintelektualumu. Taip pat demokratijos esmė yra ta, kad visų balsų vertė vienoda, t. y. nėra išskirtinio autoriteto, kurio balsas būtų skaičiuojamas kaip dviejų⁶. Tačiau, kad ir kaip tai gražiai skambėtų, lygybė kaip teorija ir lygybė kaip realybė yra du skirtingi dalykai. Arba kaip knygoje „Gyvulių ūkis“ rašė George’as Orwellas: „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus.“ T. y. nors visi turi vienodą balsavimo teisę, kaip sako Karlas Marxas: „Vieni turtėja kitų sąskaita.“

Tokiu būdu demokratinėje valstybėje susiformuoja turtingųjų sluoksnis ir tie, kurių sąskaita tie turtai buvo sukrauti. Tokia pozicija, kaip pabrėžia politinės ekonomijos genijus Adamas Smithas, „gali susidaryti tik dėl to, kad yra valdžia, kuri įstatymais įformina galimybę vienam asmeniui turėti didesnį turtą kitų asmenų atžvilgiu“. Tiksliau sakant, nors demokratija deklaruoja lygybę, kartu ji leidžia, kad vieni žmonės lobtų kitų žmonių atžvilgiu. T. y. lygybėje atsiranda nelygybės kibirkščių. Gal todėl Theodoro Adorno ir Maxo Horkheimerio knygoje „Apšvietos dialektika“ gyvenimo organizavimas JAV pristatomas kaip „kultūros industrija, kuri yra išradingiausia ir piktybiškiausia totalitarizmo forma“⁷. Žinoma, visa tai veda į nesibaigiančias politines filosofijas, kurios mums čia nėra svarbu. Svarbu mums tai, kad šie mąstytojai atskleidžia kai kurias papildomas paveikslo spalvas, kurios žiūrint naivia akimi yra nepastebimos, bet kurios yra ir kurios pamatytos keičia sampratą apie patį kūrinį.

Dar vienas labai svarbus „nepaviešintas“ aspektas, į kurį atkreipė dėmesį rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, yra tas, kad „absoliutizmo instinktai persikėlė ir į demokratiją“. Tai yra tai, kad laisvai išrinkta valdžia siekia maksimalios valdžios piliečių atžvilgiu, kaip ir diktatorius. Juk ji neateina tam, kad nevaldytų? Ko gero, ji jau ir eina, turėdama siekį valdyti. „Valdyti“ ir „laisvė“ – nesuderinami žodžiai, nebent valdai save.

Kitas nematomas siūlas, atskleidžiantis demokratijos ekspansijos trūkumus, yra tas, kad žmonės, kurie yra įpratę gyventi valdomi tironų (pvz., Lietuva), staiga įgavę balsavimo teisę, rinksis ne ką kita, o tuos, kurie yra panašiausi į ankstesnius tironus. Šis faktas yra gerai žinomas psichologijoje, pradedant tuo, kad moteris, išsiskyrusi su geriančiu vyru, dažniausiai vėl susiranda geriantį, ir baigiant tuo, kad vaikai kone visą likusį gyvenimą nesąmoningai kartoja pirmąjį išmoktą išgyvenimo modelį. Tą puikiai apibūdina Erichas Frommas, teigdamas, „kad vos išlaisvėjęs žmogus iš karto ieško to, kam tą laisvę galėtų atiduoti“. Todėl nereikia stebėtis, kad, Lietuvai vos išsilaisvinus iš nenorimų komunistų okupacijos, per rinkimus tokie veikėjai kaip Algirdas Brazauskas ar Kazimiera Prunskienė užima ne paskutines vietas, o tampa rimtomis „laisvės“ figūromis.

Kita iliuzija – atsakomybė. Demokratinio režimo sąlygomis atsakingas tampa ne asmuo, o, pavyzdžiui, ministrų kabinetas. T. y. abstrakcija, neturinti tapatybės, nes nė vienas iš ministrų nėra „ministrų kabinetas“. Taip pat galima bet kokia veikla, paremta vien prielaidomis: jei aš, būdamas laisvas, t. y. demokratas, įtariu, kad tavo įsitikinimai prieštarauja mano įsitikinimams (man net nesvarbu, ką tu apie tai galvoji), aš turiu visą teisę ateiti ir tave pamokyti „laisvės pamokų“. (Taip buvo okupuotas Irakas, darant prielaidą, kad kuria branduolinį ginklą, nors, tiesą pasakius, po karo jokio branduolinio ginklo nebuvo rasta.)

Kitas absurdas, kuris gal ir yra laisvė, bet iš mąstymo pozicijų yra netoleruotinas, – tai, kad balsuoti politiniuose rinkimuose gali ir tas, kuris net nenutuokia, kas apskritai yra politika. Ar protinga, pavyzdžiui, būtų vadovautis tokia logika kokioje nors organizacijoje? Tarkim, renkamas fabriko vadovas. Žinoma, žemiausioji grandis, kurių yra daugiausia, trindami rankas ir siekdami naudos sau, renkasi vien iš saviškių. Tokiu atveju darbininkas, kuris nieko nenutuokia apie įmonės valdymą, dėl demokratinių principų užima postą, su kuriuo nesugeba susitvarkyti. Įmonės veikla stringa, nuo to kenčia ir ta pati žemiausioji grandis. Šis pavyzdys, kad vadovu tampama ne pagal gebėjimus, bet pagal populiarumą, yra dar vienas argumentas, nukreiptas prieš tą išorinę demokratinę savireklamą. Ir tai jau greičiau ne tiek užslėptas siūlas, kiek paties kūrinio netobulumas. Dar jei atkreipsime dėmesį į pagrindinę „liaupsę“, t. y. į pačią rinkimų tvarką, tai ir čia pamatysime kiek kitokį vaizdą (bet pamatysime tik tuo atveju, jei žiūrėsime, o ne vertinsime pagal jos pačios primestus kriterijus). Pats balsavimas vyksta ne už kandidatus (kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio), bet už tų kandidatų įvaizdžius, kuriuos kūrė net ne jie patys, o parsidavėliai psichologai, t. y. kandidatas ir jo įvaizdis yra du skirtingi dalykai. Ir žmonės, balsavę už įvaizdį, kuris dažniausiai puošiamas tuščiomis frazėmis „mes už jus“, „kiek taip gali tęstis“ ir t. t., paskui savo „herojaus“ nebegali atpažinti. Bet ir čia dar nesibaigia komedija. Pasirodo, kad kandidatas nėra atsakingas už savo rinkimų pažadus. Kad pasiektų savo tikslą, t. y. patektų į valdžią, naiviems tikintiesiems gali žadėti bet ką. Už šių pažadų neįvykdymą jo nelaukia jokia baudžiamoji atsakomybė. Tad viskas užkulisiuose apsiriboja vienu gražiu žaidimu. Išrinkti bus tie, kurie geriausiai suvaidins geriausius. Ir vargu ar atsiras kandidatas, kuris prieš rinkimus atvirai prisipažintų, kad jo įvaizdį kūrė ne jisai, kad tai, ką jis žada, tik pažadai siekiant pergalės, kad iš esmės jis eina į valdžia, nes nori realizuoti kai kuriuos savo egoistinius motyvus ir t. t. Toks asmuo, savaime aišku, nebūtų išrinktas. Tad čia galime daryti išvadas, kad sukurta sistema, kuri deklaruoja tokias aukštas vertybes, pati taiko melo mechanizmą arba, tiksliau sakant, kad per apsimetinėjimo meną gali pasiekti tai, ko be melo niekada nepasiektum.

Tad atkreipus dėmesį į šiuos paslėptus dievybės portreto siūlus pasikeičia ir pats portretas. Tas, kas buvo gerasis gelbėtojas, iš tiesų pasirodo esąs ribotas ir miręs dievas. Tiksliau sakant, gyvas tik tiems, kas dar į jį neįsižiūrėjo savo akimis. Būtent savo.

Visos šitos kritikos tikslas yra ne sukritikuoti, bet parodyti, kad paveikslas nėra vienpusis, kad šis kūrinys nėra tai, ką jo autoriai apie jį sako.

Iš tokios perspektyvos žiūrint kyla klausimas: o kodėl jie taip sako, nors žino, kad yra kitaip? Kam jiems reikia sistemos, per kurią jie galėtų valdyti be atsakomybės, atvirai meluoti ir vien įtarimų pagrindu plėsti savo pasaulio ekspansiją? Turbūt atsakymai slypi pačiuose klausimuose, t. y. buvo sukurtas dievas, kuris leidžia valdyti ir daryti, ką nori. Vienintelė užduotis, kurią reikia šiems kūrėjams nuolatos atlikti, tai apgaulės būdu formuoti nuomonę apie tai, kas nėra geriausia, kaip apie geriausią. Nes jei atsiras kritinė masė susivokusių žmonių, tai savivalės galimybė gali baigtis. Ir baigtis tokia scena, kai nebeliktų nieko kito, tik kaip Friedrichui Nietzschei pasakyti: „Dievas mirė.“

____

¹ Religijotyros žodynas, sudarė Romualdas Petraitis,
Vilnius: Mintis, 1991, p. 94.
² Ten pat, p. 95.
³ Сергей Кара-Мурза, Манипуляция сознанием, Москва: Эксмо, p. 39.
⁴ Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2008,
p. 456.
⁵ Сергей Кара-Мурза, Манипуляция сознанием, p. 39.

⁶ Ten pat, p. 40.

⁷ Ten pat, p. 43.