Keleiviai

TOMAS DIRGĖLA

Vienas sostinės dvylikaaukščių. Tebūnie Karoliniškėse. Vienuoliktame aukšte prie lifto durų prieina RAŠYTOJAS ir ŽMOGELIS.

RAŠYTOJAS (nuspausdamas lifto iškvietimo mygtuką). Gerą rytą.

ŽMOGELIS. Aha.

RAŠYTOJAS ir ŽMOGELIS tyli, girdisi iš apačios artėjantis liftas. Netrukus atsidaro jo durys, RAŠYTOJAS ir ŽMOGELIS įlipa vidun.

RAŠYTOJAS (šypsodamasis). Tai ką, į viršų?

ŽMOGELIS (nustebęs). O ko į viršų?

RAŠYTOJAS. Tai, sakai, mums – žemyn?

ŽMOGELIS. Nu jo. Žemyn.

RAŠYTOJAS (juokdamasis). Ak, mudviem pragare vieta…

RAŠYTOJAS nuspaudžia pirmo aukšto mygtuką, liftas pradeda leistis.

RAŠYTOJAS (ant sienos pastebi apiplyšusią naudojimosi liftu instrukciją, skaito). Norėdami iškviesti lifto kabiną, paspauskite iškvietimo mygtuką, įrengtą šalia šachtos durų kiekviename aukšte. (Nusijuokia) Supranti?

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Ir ką gi supranti?

ŽMOGELIS. Nu paspaudi mygtuką ir atvažiuoja liftas.

RAŠYTOJAS. Bet lifto iškvietimo instrukcija tai pačiame lifte, viduje…

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. …o turėtų būti prie lifto.

ŽMOGELIS (po kelių sekundžių). Ai, nu jo. Supratau.

Liftas sustoja. RAŠYTOJAS ir ŽMOGELIS žiūri į duris, bet jos neatsidaro.

RAŠYTOJAS. Lifto operatoriai išgirdo, dabar specialiai mūsų neišleis.

ŽMOGELIS. Nu, o kaip galėjo išgirst, juk mes čia tik dviese.

RAŠYTOJAS (tyliai). Nu jo… (Po pauzės) Tai mums, pasirodo, aukštyn reikėjo, dangaus nusipelnėm.

ŽMOGELIS. Nu kad ne. Į pirmą aukštą ir reikėjo.

RAŠYTOJAS atsidūsta, keletą kartų pabeldžia į lifto duris.

RAŠYTOJAS. Gal tik šiame aukšte durys užstrigo (paspaudžia aštunto aukšto mygtuką, liftas kyla), gal ten atsidarys.

ŽMOGELIS. Nu jo. Gal.

RAŠYTOJAS ir ŽMOGELIS tyli. Liftas, pasiekęs tikslą, sustoja, bet durys – nė krust.

RAŠYTOJAS. Pamėginkim į vienuoliktą, juk ten durys tai atsidarė (paspaudžia, liftas kyla).

ŽMOGELIS. Nu jo.

Liftas sustoja vienuoliktame aukšte, tačiau ir čia durys neatsidaro.

RAŠYTOJAS. Ir kurių velnių važiavau pas tą Dirgėlą… Tai ką, užstrigom?

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS (piktai). Nu jo, nu jo… Spėju, statybose dirbi?

ŽMOGELIS. Nu jo. Statybose.

RAŠYTOJAS. Tai aišku, kurgi daugiau…

RAŠYTOJAS keletą kartų kumščiu trinkteli į duris, bet iš kitos pusės – nė garso. Netrukus iš švarko kišenės išsitraukia mobilųjį.

RAŠYTOJAS (rinkdamas numerį). Vienas, vienas…

ŽMOGELIS. Du.

RAŠYTOJAS. Žinau ir pats pagalbos numerį. Ačiū.

RAŠYTOJAS prideda telefoną prie ausies, po kelių sekundžių atitraukia.

RAŠYTOJAS (žiūrėdamas į telefoną). Išsikrovė, bjaurybė.

ŽMOGELIS. Nu jo. Kaip filme.

RAŠYTOJAS (susijaudinęs). Filme, sakai? O kodėl ne knygoje?

ŽMOGELIS. Nemėgstu skaityti. Geriau filmai.

RAŠYTOJAS (dar labiau susijaudinęs). Tai blogai, kad nemėgsti! Štai aš ne tik skaitau, bet ir rašau. Esu rašytojas. Ir kad tu neskaitai knygų, tai man įžeidimas. Tau patiktų, jeigu sakyčiau, kad nesinaudoju šaligatvio plytelėmis, kurias išklojai?

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Patiktų?

ŽMOGELIS. Jo.

RAŠYTOJAS. Tai paaiškink, kodėl!

ŽMOGELIS. Nu nes aš plytelių nekloju.

RAŠYTOJAS (piktai). Na ne ta esmė! Gerai, o ką tu dirbi? Apšiltini namus, o gal…

Lifte dingsta šviesa, nutraukdama RAŠYTOJO sakinį. Netrukus vėl atsiranda.

RAŠYTOJAS. O tu telefoną turi?

ŽMOGELIS. Turiu.

RAŠYTOJAS. Tai skambink pagalbai.

ŽMOGELIS nieko nedaro, tik žiūri į RAŠYTOJĄ.

RAŠYTOJAS. Negali, ar ką?

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Kas „nu jo“?

ŽMOGELIS. Negaliu paskambint.

RAŠYTOJAS. Tai kodėl? Telefoną namie palikai?

ŽMOGELIS. Ne.

RAŠYTOJAS. Tai greičiau kviesk pagalbą!

ŽMOGELIS. Negaliu.

RAŠYTOJAS. Tai kodėl? Kodėl negali?

ŽMOGELIS. Telefoną darbe palikau.

RAŠYTOJAS. Nu joo… Gerai, palaukim. Netikiu, kad niekam nerūpi, kodėl nepavyksta išsikviesti lifto. (Po pauzės) Gerai, tai kuo, sakei, dirbi? Apšiltintoju, tinkuotoju?

ŽMOGELIS. Ne.

RAŠYTOJAS. Mūrininku?

ŽMOGELIS. Ne.

RAŠYTOJAS. Tai ką dirbi tose statybose?

ŽMOGELIS. Plytas nešioju.

RAŠYTOJAS. Plytas nešioji! Gerai, žiūrėk – nešioji vieną dieną plytas, antrą dieną, nešioji savaitę, dvi, mėnesį. Pusmetį nešioji, metus…

ŽMOGELIS (pertraukdamas). Kad metų dar nedirbu.

RAŠYTOJAS (piktai). O kiek? Kiek dirbi?

ŽMOGELIS. Nežinau. Nu keturis mėnesius gal.

RAŠYTOJAS. Gerai, nešioji plytas keturis mėnesius, kiekvieną dieną. Neši į vieną krūvą, dedi, o paskui tau sako: „Ačiū, bet mums tų plytų nebereikia, nenaudosim mes jų.“ Ir kaip tada jaustumeisi, ką?

ŽMOGELIS. Nu nežinau. Gerai. Juk vis tiek sumokėtų.

RAŠYTOJAS (atsidūsta). Sumokėtų tai sumokėtų, bet neatrodytų, kad jokios naudos iš tavo darbo?

ŽMOGELIS (pagalvojęs). Nu jo.

RAŠYTOJAS. Nu jo, nu jo… Tai ir aš gaunu pinigų už parašytas knygas, bet kai išgirstu tokius žodžius, kad „nemėgstu skaityti knygų, geriau filmai“, tai atrodo, kad be reikalo save atiduodu, jokios prasmės mano darbas neturi, supranti?

Lifte dingsta šviesa. Netrukus vėl atsiranda.

ŽMOGELIS. O tai kam rašai?

RAŠYTOJAS (nustebęs). Ką?

ŽMOGELIS. O tai kam knygas rašai, jeigu niekas neskaito?

RAŠYTOJAS. Neskaito? Skaito, tikrai skaito. Mano kolegų, draugų kiek skaitančių…

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Kas „nu jo“?

ŽMOGELIS. Nu, pavyzdžiui, aš knygų neskaitau, Valiera, mano draugas, irgi neskaito, brigadininkas irgi, ir Serioža… Po darbo visi pavargę, nes juk…

RAŠYTOJAS (pertraukdamas). Kur tau skaitys! Kur tau, žmogeli, statybininkai skaitys?

ŽMOGELIS. Nu namie.

RAŠYTOJAS (su džiaugsmu). Štai, štai – skaitytum knygas, tai suprastum, kad ne visi klausimai yra klausimai. Ir šiaip, daug ką suprastum…

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Nu jo nu jo, nu jo nu jo! Būtum apsiskaitęs, tai, be „nu jo“, ir daugiau ką pasakyti galėtum.

ŽMOGELIS. Nu bet kas iš to?

RAŠYTOJAS (drebėdamas iš susijaudinimo). Kaip – kas iš to? Kas iš skaitymo?

ŽMOGELIS. Nu jo.

RAŠYTOJAS. Vargšas tu, žmogeli, kad klausi tokių elementarių dalykų, nes…

RAŠYTOJAS nespėja užbaigti sakinio – lifte dingsta šviesa. Po kelių sekundžių atsiranda.

ŽMOGELIS. Nu koks skirtumas, ar tu visą gyvenimą skaitei knygas, ar filmus žiūrėjai, nes…

Vėl dingsta šviesa, pertraukdama ŽMOGELĮ. Vėl atsiranda.

RAŠYTOJAS. Skirtumas didžiulis, juk…

RAŠYTOJAS neužbaigia sakinio, nes vėl dingsta šviesa. Šįsyk – paskutinį kartą. Liftas pradeda kristi žemyn.

RAŠYTOJAS. Baisiausia – gyvam numirti! Martinas Andersenas Neksė.

ŽMOGELIS. Nu jo.