JANINA OSEWSKA. Eilės
uogų rinkimas
buvo einama paryčiais
kai prie kelio glaudės migla ir žadino daugiabalsė
į susitikimą kaimo gale prie kryžiaus
kur ženklu ant kaktos ir krūtinės buvo rašoma
Dievui skirta akimirka o laiką pečiams susiliesti paimdavo ilgabrikis vežantis nakties likučius ir tabako kvapą ir mus per žydinčių pievų tylą iki magiškos linijos tarp arimo ir pamiškės kur jau niekas nepriminė to kas palikta
ten kvepėjo žemuogėm ir drėgnom samanom paklotės ir žemės nišose bruknės tarytum žmonės su rausvais veidais ir kartoku vidum girtuoklės su miglotom suknelėm kurios krito pirmai nuostabai vos prisilietus atverdamos tamsią – kaip pyktis dangaus – vaisiaus nuogybę
uogienojų laukuos su rankom į dangų mintim ir žvilgsniu į viršūnes pušų sūkuriavo vaiko svajonės iki džiaugsmas išblėso iš paskos kvėpavimui žemės ir iš nuostabos kad joje širdis daužos visad smarkiau kai vaisius praranda gyvybę
uoga prie uogos akimirka po akimirkos indai pilnėjo iki tylos pakraščių
kuri dabar prišaukia nesugrįžtantį laiką
moteris suknele susagstyta
ant nugaros
dvi moterys perone
vienai regint atsisega kitos paskutinė saga suknelės Hierapolio dulkių spalvos ir saulėlydžio virš Efezo jos oranžiniai aukso krantai žingsnis po žingsnio atidengia kūną juodos apatinuko burės pakyla ir krenta ant žodžių bangos – atsisegė jūsų saga leiskite ponia jums… ir svetimos rankos kaip du pasaulius sujungia suknelės kraštus –
nuo tada kai palikęs mane – sako moteris – sagsto suknias angelų skaidrakūnių skauda užsiseginėjant sagas skauda tuščia vieta ant pagalvės švintant kaip ir baimė sulaukti kvietimo dviem kaip ir tada kai kūnas pačios apkabintas įgauna negalios formą
tai reikia – sako kita – atsisveikinti su suknelėmis kurių sagos ant nugaros ir tomis kurių užtrauktukai nuo klubų iki nubučiuoto sprando kad – kaip ir jis – išeitų ir ten pasiliktų
net iki būsimo laiko
žaidimas „namai“
vaikystė žaidė namus iš degtukų statė baldus iš svajonių kabino užuolaidas kambarius pražydino iš meilės ištiesė kilimus puodus pilnus širdies nugabeno į virtuvę šuniui pastatė būdą o tvoras katinams išgalvojo dieną kasdienę o sekmadieniams pridėjo šventumo rikiavo pagal hierarchiją palaikė tvarką ir atmintį pasodino rojaus medį ir išsikvietė Laimingųjų Angelą Sargą tiktai iš popieriaus iškirptiems gyventojams nesuteikė sielos
Viešpatie išbarstei mane pienių pūkais virš plačiųjų pievų ir kaimo laukų apgyvendinai šalia lelijų ir rožių su amžinos tremties grėsme
išleidai į tolimas keliones kartu su kėkštais ir gervių trikampiais tarei šok vėjų gūsiuose tarp būties ir laikinumo juk žinai kad pūkai sutrupina savo širdis norėdami atgimti beribiuose toliuos
kaip mane surankiosi visame pasaulyje?
Vertė Birutė Jonuškaitė
