Iš užrašų apie savęs pažinimą
VLADIMIR BIBICHIN
Viskam pasaulyje yra sava vieta ir laikas. Todėl buvę geri dalykai nebūtinai tokie išlieka ir tai, kas gera vienur, netinka kitur. Žmogus nori, kad viskas išeitų gerai, niekas niekada nenorėjo, kad išeitų blogai. Šiaip ar taip, pirmiau už bet kokį sumanymą būna nuovoka apie jo deramumą ir savalaikiškumą. Tačiau nieko neįmanoma nustatyti, jei žmogus skęsta belaikiškume ir neatrado vietos pasaulyje. Skęstantis vandenyne ar svaidomas jo bangų veltui ieškotų tvirtos atramos po kojomis. Poelgio, žodžio, minties tinkamumas tik šmėkščioja sverdinčiai sąmonei ir keičiasi taip pat greitai, kaip ir tos sąmonės padėtis erdvėje. Žmogui tarsi tenka spręsti lygtį su dviem nežinomaisiais, kurių vienas kinta nepriklausomai nuo kito. Patirtis, įgyta tokiame gyvenime, tebus visuotinio santykinumo patirtis.
Ši patirtis pozityvi, nes negatyviai liudija tai, kas pastovu ir nekintama. Išties, matyti tai, kas sviru ir sąlygiška, tegalime, jei ryškią šviesą iš kažkur mums skleidžia tai, kas nekintama, kas tik ir leidžia regėti visuotinio permainingumo skandalą. Vis dėlto, aiškiai matydami pasaulio takumą ir nepatikimumą, žmonės dažniausiai apskritai nemato nieko nekintančio ir patikimo. Negana to, kuo daugiau aplink mato irimo ir griovimo, tuo labiau netenka vilties dėl to, kas amžina ir nesunaikinama, nors, atrodytų, tamsos tirštuma turėtų teigti neregimos šviesos galią, demaskuojančią, kad ji yra tamsa. Kaip tik tokios išvados žmonės bemaž niekada nedaro, o daro priešingą – kad šviesa išnyko ar mažų mažiausiai yra silpna. Tai anaiptol neliudija žmonių trumparegiškumo, nes tokią išvadą dažniausiai padaro kaip tik įžvalgiausi ir akyliausi, tik patvirtina, kad tamsa ir irimas, antra vertus, šviesa ir išgelbėjimas turbūt iš tikrųjų nepereina vienas į kitą taip, kad stebėdami vieną galėtume padaryti išvadą apie kitą. Jų santykis – ne plokščias, ne linijinis, jie nekeičia ir nepapildo vienas kito, nors, atrodytų, kaip tik tai teigia tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio priešybė.
Apie šį paradoksą daug prirašyta. Visuotinai pripažįstama, kad tikrojo gėrio negausi tiesiog neigdamas blogį arba kovodamas prieš jį. Jei reikalai klostytųsi taip patogiai, gėris daug kuo priklausytų nuo blogio, išnaikinus blogį, išnyktų ir gėris ir priešingai – gėrio darymas galėtų sukelti blogį, kaip tvirtina patarlė „nedaryk gero, nebus ir blogo“, ir kuo daugiau būtų blogio, tuo ryškesnis, spalvingesnis ir prašmatnesnis būtų gėris. Paprastas prigimtinis sąžinės jausmas didelei daugumai žmonių neleidžia taip galvoti. Matydami viešpataujančią tamsą, jie nesiguodžia tuo, kad šviesa tampa juo ryškesnė, susidūrę su akivaizdžiu blogiu, niekas nesidžiaugia, kad juo kuplesnis kur nors gėris.
Šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio santykis nėra simetrinis, linijinis, neleidžia samprotauti pasitelkiant proporcijas ir apskritai samprotauti logiškai, todėl protui kyla mįslė, kurios jis neįstengia išspręsti savo jėgomis. Ši mįslė pranoksta protines gebas ne todėl, kad jos menkos, o todėl, kad yra kitokios prigimties nei protas. Iškilusi žmogui, ši mįslė lengvai ir tarsi natūraliai verčia jį daryti proto klaidas, kaip lygtis su dviem nežinomaisiais verčia klaidžioti ir klysti mokinį, nežinantį, kad tokios lygtys apskritai neišsprendžiamos. Žmogaus protas pradeda kepurnėtis ir svirduliuoti tarsi ant bangų, jei nenukreipiamas ieškoti kitos, ne išprotautos išeities.
Negalėdamas savo jėgomis atmegzti gėrio ir blogio, tamsos ir šviesos mazgo, protas dažniausiai daro trijų rūšių klaidas.
Constantin Piliuta. Filosofas
Jei tam, kad triumfuotų gėris, pakaktų priešintis blogiui, kovoti prieš blogį būtų taip pat natūralu, kaip atitraukti ranką nuo ugnies ar nuvyti uodą nuo nosies. Tačiau neverta kaltinti žmonių bailumu ir silpnadvasiškumu, kai triumfuojančio blogio akivaizdoje jie nedaro nieko. Jie gali būti pakerėti blogio mįslės. Jei blogis tebūtų apmaudus gero gyvenimo trukdys, jis jau seniai būtų kruopščiai ištirtas, įvertintas, seniai būtų atrasti kovos su juo būdai ir jis pats galutinai sunaikintas, kaip visiškai išnaikinami vilkai ir uodai manant, kad jie tiesiog kenksmingi ir tiek. Blogis nepasiduoda vienareikšmei ir planingai kovai, nes žmonių vertinimai svyruoja; kas atrodo bloga vienam, neatrodo kitam, kas piktina žmogų esant vienos būsenos, nustoja piktinti būsenai pasikeitus. Tad lengva pamanyti, kad gėris ir blogis – tiesiog mūsų nuožiūros dalykas. Toks sprendimas be galo palengvina gyvenimą, nes žmogus kartą visiems laikams nustoja svyruoti. Keleivis, prieblandos užkluptas daugelio kelių sankryžoje ir nežinantis, kuris iš kelių parvestų jį namo, svyruoja rinkdamasis. Tokia nerimo būsena neaplenkia nė vieno žmogaus; ji kiekvienam pažįstama, kiekvienas ją kankinamai išgyvena, kiekvienas nori iš jos išeiti. Laikas bėga, sutemos tirštėja, patarimo nėra nei iš vidaus, nei iš išorės. Ir štai nežinomybės peršulys pasidaro nepakenčiamas, žmogus patraukia nesvarbu kur. Kasdienybės reikaluose taip elgiamasi nedažnai, nes viskas pernelyg greitai pasisuktų nepatogiomis pasekmėmis. Kaip tik sudėtingais klausimais, kai gyvenimiška proto logika kapituliuoja, kai padėtis kur kas painesnė ir svyravimas labiau neišvengiamas, žmonės kažkodėl neretai nutaria turį patys nuspręsti, ką laikyti gėriu ir blogiu; negana to, kažkodėl visada paaiškėja, kad blogis man, protingam ir stipriam žmogui, yra amžinai bergždžiai svyruoti, o gėris – išeiti laisvėn ir išsiskleisti savo sugebėjimais. Levas Tolstojus dažnai pabrėždavo šią žmogiškos beprotybės ypatybę: niekam į galvą nešaus, pvz., taisyti laikrodį kūju, tačiau kur kas subtilesniais, ribiniais klausimais toks būdas labai įprastas. Nesulaukę malonės išsivaduoti iš abejonių, žmonės stveria ją savo rankomis. Apie tai, kas yra šitaip įgyta laisvė, dar kalbėsime. Kiekviename žingsnyje savo akimis regime, kas nutinka savavališkai sutraukius ploną, bemaž neregimą voratinklį, kuriuo pavirsta trunkantis svyravimas: kaip krenta sunkėjančia galva žemyn žmogus, ankantis ir kurstantis sudėtingoms subtilybėms, ir greitai leisdamasis gyvenimo sąstingio pakopomis netrukus praranda žmogišką pavidalą. Išdidžios savimanos pakvaišime nėra nieko aukšto, puikaus ir kilnaus. Savimana panaši į tinimą, nuo kurio užpursta akys ir ausys, taigi žmogus pasidaro invalidas, nelaimė, dar ir priprantantis prie savo luošumo. Išpuikęs (gordyj) galbūt giminiškas lotyniškajam gurdus – kvaišas, paikas, storas, aptekęs taukais. Tik kasdienė kalbos kaita, pastumianti prasmes iš neregimos į vaizdinę sritį, galėjo suteikti šiam žodžiui patrauklią prasmę, neturinčią žudančio ir liguisto apkvaišimo atspalvio, lygiai kaip kasdienė vartosena iškreipė pagrindinius žodžius, atspindinčius vidinio žmogaus struktūrą, – „gėris“, „dorybė“, „susitaikymas“, „apdairumas“, „romumas“, „nuolankumas“ ir daugybę kitų. Puikybė – tai savęs apakinimas ir apkurtinimas, kad nesustotum prieš nieką, kas nenorom glumina, tai laisvas svyravimo atsižadėjimas, suteikiantis laisvę, kuri iš tikrųjų pasirodo esanti laisvė kristi. Neteisinga manyti, kad kiekvienam vienodai suteikiama kančia. Išpuikėliai gali apskritai nekentėti, nugyventi visą gyvenimą pilnėdami ir sirpdami. Jų keliai – ne žmogiški keliai, jie apskritai gali nežinoti kryžiaus. Ne todėl, kad atsisakę dvejonių ir svyravimų išėjo į platų gyvenimo kelią, tiesiog todėl, kad kartu su baimingu jautrumu prarado ir pabaigos nuojautą ir dažnai patys iki paskutinės akimirkos nežino, kaip, kur ir kada kris. Kas nors pasakys, kad puikybė – tai aistringas paklydimas, ne proto klaida. Vis dėlto, kad ir kokia sunki ir kankinama būtų akla aistra, ji niekada nepavirs puikybe, jeigu tam nepritars proto sprendimas, gudri nuovoka, kad lygtyje su daugeliu nežinomųjų turime teisę spręsti patys.
Antrasis, bene dažniausias, santykis su mįslingąja lygtimi – manyti, kad jos apskritai nereikia spręsti, kad ne mums gilintis į klausimus, kurie ne mūsų proto reikalas, ir jei protas bejėgis susidoroti su jį pranokstančiu uždaviniu, nėra ko sukti galvą. Ciniška sąmonė tuomet su panieka žvelgia ir į išdidžią savivalę, ir į kilniai prisiimtą visą atsakomybę už svyravimą.
Ji įsitaiso kuo patogiau ten, kur save atranda. Ko gero, ji pasirengusi priimti svyravimą kaip savo amžiną būseną, o pripratusi prie jo net su malonumu priima paveikslų kaitą, kaip keleivis, pamiršęs tikslą. Nereikia ir kalbėti, kaip iš tikrųjų kenčia ir pralaimi ši kūniška, bangų valios nešama sąmonė, kurią tai užkliudo išdidieji, tai nenorom patraukia svetimi kilnūs polėkiai, kuri, nepaisant jos gudrybės, yra apgauta visų pasaulio jėgų ir priversta slėpti savo pralaimėjimą. Vis dėlto paguoda jai tampa alkūnės pojūtis, nes liulanti vylingųjų masė didelė; kolektyvas netiki, kad toks didelis skaičius žmonių gali tuo pat metu klysti. Dar labiau ramina pragmatinė viltis, kad tokios didelės masės neįmanoma išsyk nubausti ir kad gali ramiai ir saugiai nugyventi gyvenimą, įsigavęs į jos tirštumą. Tačiau minia dar nieko neišgelbėjo. Susimetę į bandą, žmonės neapsigina net nuo vienatvės, juolab nuo nelaimių. Net jei (teapsaugo nuo to kenčiantis Dievas) visi susilietų į milžinišką prisitaikančią bandą, kuri pasitelkusi mašinas planuodama pergudrautų dalykų eigą pasiekiamoje visatos dalyje, baisus netikėtumas vis tiek prisėlintų prie žmonijos iš vidaus. Žmogų peni susižavėjimas. Apakęs ir apkurtęs išpuikėlis negali nei iš tikrųjų susižavėti, nei sužavėti pats, juk „meilė ir puikybė vaikšto skyrium“; jo santykis su pasauliu – įtikinėjimas, be išeities ir be džiaugsmo, neturintis galios ką nors pakeisti jame pačiame. Vylingųjų susižavėjimas įprastas – tai atstumiantis prieraišumas arba pririšantis atstūmimas. Konformizmas padaro jų elgesį panašų į gamtinį dėsningumą, todėl jis, kaip „socialinis gyvenimas“, yra sociologijos objektas. Vis dėlto, kitaip nei išpuikėliams, vylingiesiems būdinga keista beprotybė, kurią jie vadina aistringa meile. Nuo šios meilės negelbsti vylius nei ironija; patys mitriausi staiga nustoja save kontroliuoti, nenorom atsisuka veidu į šviesą, nuo kurios visada nusisukdavo. Šviesos išgąsdinti, jie pradeda daryti tūkstančius paikų veiksmų, kaip nemokantis plaukti žmogus, įmestas vandenin, ir galiausiai grimzta į dugną. „Aistringa meilė“ gali pakeisti girtuoklystę ar kokį kitą ekstazės būdą. Šiaip ar taip, vylingieji, iš pradžių sūpavęsi savo kriauklėje, anksčiau ar vėliau išgaudomi iš jos ir patiria skaudžią nelaimę – nebent išsigelbėtų per puikybę ar tinginį. Vylingieji prilimpa tai prie vieno, tai prie kito lygties sprendimo – kaip jiems kol kas patogiau.
Trečia, pati subtiliausia, elgsena su mįslingąja lygtimi – susivilioti begale jos sprendinių. Žmogus išvengia ir bukos puikybės, ir gudraus neprincipingumo. Jis tiki, kad liulantis liūgas turi užleisti vietą tvirtai žemei, kad atsirišus gėrio ir blogio mazgui atsiveria neblėstančios šviesos žemė. Tačiau tikėjimas tvirta žeme lieka tuščias be darbų. Žmogus įsitikina savo tikėjimu, užuot įsitvirtinęs ant tvirtos žemės. Jis niekaip negali pasiekti galutinės ir nepajudinamos sausumos, ši kankinamai sprūsta begalybėn kaip tik tada, kai atrodo kuo aiškiausiai regima. Begalybė įtraukia kaip bedugnis piltuvas. Kaip tik todėl, kad tikėjimo veidrodyje vis aiškiau regima pageidaujama žemė, vis sunkiau atsitraukti nuo jo, juolab nusigręžus tematyti lėkštumas, sunykimas, beviltiškumas. Tad geriau nesidairyti. Stebuklingas veidrodis žaidžia ir kalba su žmogumi, rodydamas jam gyvenimą ir kitus nuostabius reginius, kurių įvairovė ir gausa skatina tikėti juos nesant apžavais ir apgaule. Atstūmęs artimus, žmogus tada apsvaigęs priglunda prie atspindžių tikėdamasis, kad jų žavesio pakaks saugiai nueiti visą gyvenimo kelią. Pretenzija išvengti spąstų ir klaidų yra spąstai ir klaida. Atspindinti plynuma – šio pasipūtimo išvirkščia pusė. Stebuklinga veidrodžio atspindžių plynė – kiek prieraišumo jai tenka, kaip tikimasi jos paguodos! Kaip sugeba ji atliepti intymioms paslaptims ir šnekučiuotis su slapčiausia sielos šerdimi. Menkiausias vėjelio dvelksmas jau atsispindi joje, sudarydamas vaizdą, kurį visada gali atspėti, pavadinti, sugalvoti jam prasmę ir priversti jį savimi, savo matu paaiškinti visa kita. Koks sapnas, kokia ramybė nusileidžia į sielą, apsvaigusią nuo reginių grožio, kas valandą vis labiau tuo grožiu pasikliaujančią, vis labiau įsitvirtinančią savo ramybėje, atsietai kontempliuojančią. Dėkinga siela pasirengusi pavadinti visais aukščiausiais vardais tai, į ką įsižiūri, – tiesa, begaline pasaulio išmintimi, dieviška apvaizda, neapsakomais slėpiniais, paslaptinga malone, palaiminga ramybe ir tyla. Sudaužęs veidrodį, regis, krenti tuštumon. Kas pajėgus nusigręžti nuo jo? Tik ne silpnas, klaidžiojantis žmogus, kuriam taip svarbu patikinimas, taip norisi atramos, kad jis pasirengęs apsigauti dėl iliuzijos, jog patiria tikrąjį vadovavimą. Tai apsišaukėlių gnostikų, žmonių, slaptose širdies kertelėse slapukaujančių su Dievu, veidrodis.
Skaitant Nikolajaus Gogolio „Rinktines susirašinėjimo su draugais ištraukas“, stulbina nepriekaištingas, išmintingas pamokymų teisuoliškumas. Tačiau pats jų teisingumas kažkodėl nemalonaus kvapo, toks šleikštus, kad skaitytojui nuolat svaigsta galva ties giliausiomis krikščioniškomis tiesomis. Atrodo, tarsi dustum, tarsi sirgdamas būtum pernelyg apmuturiuotas vatine antklode. Regis, dūsta ir autorius kažkokio pernelyg gilaus šulinio dugne su pakibusiomis virš jo košmariškai nejudriomis milžiniškomis žvaigždėmis. Net nuostabiai rišli, be galo aptaki rusų kalba, kuria keletą kartų pagrįstai pasigroži pats autorius, kamuoja negirdėtu sklandumu. Kartais tokie veržliai slidūs ir šviesūs būna košmarai. Stebuklingo veidrodžio rodomų tiesų akivaizdybė neabejotinai didėja, ji pakeri protą, paskleidžia jam priešais lengvą neginčijamų tiesų grobį, kartu apgaubdama jį gūduma, kurią tik sutirština išorinė šneka. „Aš pats girdėjau, – šaukia Gogolis iš savo vienatvės, giminiuodamasis su taip pat lunatiškai aiškaus paveikslo „Kristaus pasirodymas žmonėms“ autoriumi, – aš pats girdėjau, kad mano dvasinė būsena pasidarė tokia keista, jog nė vienam žmogui pasaulyje negalėčiau jos suprantamai nupasakoti. Mėgindamas atskleisti bent vieną savo dalį, čia pat mačiau, kaip savo paties žodžiais temdau ir suku galvą klausančiam manęs žmogui, ir karčiai atgailavau dėl paties noro būti atviram. Prisiekiu, būna tokių sunkių aplinkybių, kurias tegalima palyginti su padėtimi žmogaus, užmigusio letargo miegu, matančio, kaip jį laidoja gyvą, – ir negalinčio nė piršto pajudinti ir paduoti ženklo, kad jis dar gyvas.“ Palyginti su kerinčiai teisinga „Susirašinėjimo“ geradaryste, kiek blaivesnis ir skaistesnis spigus Belinskio „Atsakymo“ riksmas! Belinskis čia lyg prikišamai parodo, tarsi ligonis savo skaudulius, ilgesį kaip tik tos naujos klaidžiojančios ir laukinės dvasios, kuri paskui taip iškreiptai pradėjo augti Rusijoje, neįsisąmonintos reformacijos dvasios su pūgotame tolyje šmėžuojančiu liūdnu bežadžiu Kristumi, – ir štai Gogolis, galbūt vienintelis galėjęs pajusti, kur link viskas krypsta, neįstengė įveikti nemeilės sau pačiam, neįstengė ar nedrįso įtūžti dėl aiškaus, provokuojančio Belinskio neteisumo, nerado jėgų atsiplėšti nuo veidrodžio, pats virto stebuklingu veidrodžiu, kuriame viskas glotnu, ir, kad ir koks čia atsirastų eretikas, Gogolis būtų jam maloningai palankus kaip išdykaujančiam paaugliui. Jis „kaip užburtas nedrįsta krustelėti“, matydamas „tuos neteisėtus įstatymus, kuriuos regimai, visiems matant, brėžia iš apačios nelaba jėga“.
Paženklinta kerinčio, nelaimę užtraukiančio savųjų likimų skaitymo stebuklingame mistiniame veidrodyje praėjo didžioji dalis rusų XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžia. Šis apskritai geras laikas šitaip pakilo iki pačių subtiliausių nevilties pliūpsnių, kad leistų paskesniems laikams vėl nuslysti į šiurkštesnes ir nesantūresnes formas.
Ši mus ištikusio palaimingo paklydimo rūšis pačiame tiesos, praregėjimo ir tikėjimo centre pati subtiliausia ir pavojingiausia. Kokią teisę turime vadinti tai paklydimu? Argi gali klaidinti susižavėjimas tikėjimu, begalinės tiesos ir apreiškimo paveikslai ir laukimas, kad bus įvykdyti dieviškieji išgelbėjimo per apreiškimą pažadai?
Sunku žinoti, kas yra žmogus. Mažai kas žino. Tačiau jei žmogus – Dievo paveikslas, nesvarbu, ar suprasime tai kaip mįslingą tikrovę, ar kol kas tik kaip uždavinių uždavinį, vis tiek negalima abejoti vienu dalyku: žmogaus vieta ne šiapus tiesos veidrodžio. Žvelgdamas į būrimo veidrodį, žmogus kažką pažįsta ir galbūt net praktiškai prisiderina prie savo pažinimo. Tačiau jis pats, kol žvelgia į šviesą iš tamsos, tyli ir nekalba visu savo žinojimo mastu. Jo tylėjimo gelmė išlieka tamsi; taip giliame šulinyje tamsus vanduo atspindi dangų. Žmogus pažįsta, bet pats nėra pažintas. Čia slypintys spąstai be išeities, nes praregėjimo gilinimas neišsprogdina tylėjimo, priešingai, jį sutirština. Jei dabar mistikas apskritai panorės išsakyti savo praregėjimus, jis kalbės mįslėmis ir paslaptimis, nuskaitydamas savo žodžius nuo aiškiai jam ir tik jam regimo stebuklingo paveikslo. Tokios šnekos nebylesnės už patį tylėjimą. Mistikas per jas galbūt pažįstamas, bet nepažįsta. Pažinimas žodžiu jam neprieinamas, jis turi kartkartėmis priglusti prie jį peninčio veidrodžio, kad paskui ištuštėtų per žodį. Vienybės nebėra.
Tiesos pažinimas čia tampa susiskaldymo priežastimi. Tiesa regima tamsos fone ir jos sąskaita, bet šviesa negali remtis tamsa ir priklausyti nuo jos. Žinojimas, pastebimas tik nežinojimo fone, dar ne šviesa. Jei išsiskiriu protu ir žinojimu todėl, kad greta stovi žmonės, kurie nieko manyje nežino ir visai manęs nesupranta, visas mano žinojimas vertas lygiai tiek pat, kiek jų nežinojimas, o kadangi aš, kitaip nei jie, puikuojuosi ir pučiuosi savo žinojimu, o jie galbūt žino esą neprotingi, aš su visa žinojimo apstybe nevertas dulkelės ant jų drabužių. Jei savo neregėtu praregėjimu pasiekiu svaiginamų bedugnių, o greta manęs stovi žmogus visiškai paprastas, nė iš tolo nenutuokiantis, kokių kontempliacijos gelmių galiu pasiekti, visas mano subtilumas vertas lygiai tiek pat, kiek jo neišprusimas; jei greta jo manausi esąs dvasiškai turtingas, o jis galbūt supranta esąs žmogus paprastas ir nedidelio proto, aš su visomis praregėjimo bedugnėmis pasirodau esąs kur kas žemiau už jį. Ir jei, stebėdamas save ir pasitikrindamas su pritrenkiančia nebylių įžvalgų gelme, susitvarkau gyvenimą nepaprastai gražiai, švariai ir taikiai, o greta bastosi tarp žmonių mano brolis, nė nenutuokdamas, kad esama bedugnio šulinio, prie kurio pripuolus galima semtis gyvybės šaltinių, visa mano švara ir grožis verti ne daugiau už jo nuodėmę ir bastymąsi, – ir jei aš dar grožiuosi savimi kaip subtiliu žaislu, o jis nuolankiai žino, koks yra netikęs ir nevertas, vertinant tikruoju orumo matu, jis man nepasiekiamas.
Vaikai nežino, kol jų neišmokė suaugusieji, kad žmonės nelygūs. Šiaip ar taip, jiems neateina į galvą, jei jų neišmokė, kad reikia nutylėti savo įžvalgas. Jie pirma kalba, paskui suvokia savo žodžius, ir kaip tik tai, o ne kokios nors prigimtinės savybės skiria juos nuo suaugusiųjų. Jei panorėtume būti kaip vaikai, tereikėtų vieno: nesisavinti žinojimo, tarti, kad jis ne mano asmeninis, o visų. Žmones labiausiai skiria ne turtas ir skurdas, ne talentas ir negabumas, ne valdžia ir pavaldumas, o tai, kad vieni nenori kalbėti su kitais, nes anų tamsos jiems reikia savo šviesai.
Tačiau aš atsakau už visą tamsą pasaulyje taip, kad tai yra mano tamsa, ir atsakau už visą blogį pasaulyje taip, kad tai mano blogis. Jei mano žinojimas tik pabrėžia skirtumą tarp mano šviesos ir svetimos tamsos, pažinimo gelmės man virsta klaidžiojimo gelmėmis. Ir jei mano dorybė tik atitveria mane nuo nešvariųjų, kam jiems ji. Net teisingai pažindamas gėrį ir blogį, neišsigelbėsiu. Mano likimas bus toks pat kaip išdidžiai klaidžiojančių arba vylingai gudraujančių. Paslapčia neteksiu vilties.
Neviltis yra kirvis, pridėtas prie žmogiškojo medžio šaknų. Medis gali būti dar nenukirstas, bet žiaurus šaltis jau smelkiasi į jį. Tik pamėginau įsitaisyti tarp bangų, susitvarkyti namus taip, tarsi nebūtų buvę žalčio gundymo, neįsipainiodamas į gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos paradoksą, nusprendęs, kad pats juos ir sukūriau ar kad jie santykiniai arba išsprendžiami, ar kad pakanka vien mano žinojimo ir vien mano teisuoliškumo – ir štai, nežinia kodėl, išorėje išaugo mano pastatas, o viduje įsitvirtino neviltis. Kad ir kaip stengčiausi ją nuryti ir nuslėpti, ji čia, regis, tiesiog išvirkščia visų mano įrengiamųjų statybos darbų pusė. Kartais net atrodo, kad ant jos ir stačiau, jos sąskaita nusipirkau savo įtartiną laisvę ar nežemišką ramybę arba išskirtinę gelmę. Dabar nebežinau, ką veikti su ja, kaip palaidoti nepageidaujamą radinį savo būste. Kad ir ką daryčiau, visas mano gėris pakimba šaltoje abejingoje erdvėje ir iš kur paimti vilties, kad Dievas pagriebs jį ir ištrauks tvirta ranka.
Neviltis – padėties be išeities akivaizdybė, ne tiesiog tamsa ir blogis ir ne proto suvokimas, kad jie neišvengiami. Aš jau padariau pačiam protui nepastebimą klaidą taręs, kad gėrio ir blogio paradokso sprendimas priklauso jo imperijai, todėl jis dabar gali veikti neklysdamas ir vis tiek patekti į tą patį akligatvį. Protas ir logika man sako, kad atėmus vieną monetos pusę nebus ir kitos. Negaliu nestoti gėrio pusėn prieš blogį, nors matau, kad kaip tik taip išryškinu gėrio ir blogio priešybę, t. y. tą patį nepanaikinamą dvilypumą, varantį neviltin. Ir man darosi akivaizdu, kad galutinis gėris, kurio tikrovė apsieitų be jį išryškinančio blogio, bėga nuo manęs kaip mano paties šešėlis. Veikdamas čia ir dabar, priešpriešinu gėrį blogiui, pasiekdamas kaip tik visišką savo tikslo priešybę: užuot pašalinęs dvilypumą, stiprinu jį. Logikos sietu išsemti šio absurdo gelmės man nepavyksta.
Iš: В. В. Бибихин. Узнай себя. Санкт-Петербург: Наука, 1998
Vertė Austėja Merkevičiūtė
___
Vladimirui Bibichinui (1938–2004), kaip filosofui ir filologui, labiausiai rūpėjo žodžio ir pasaulio, žodžio ir minties santykiai, taigi ontologiniai kalbos pagrindai,
– tai atspindi Maskvos universitete ir kitur skaityti jo kursai, tarp kurių „Kalbos filosofija“, „L. Wittgensteinas“ ir kiti. Labai svarbi Bibichinui buvo Martino Heideggerio mintis, jis bene labiausiai žinomas kaip šio vokiečių filosofo tekstų, taip pat ir „Būties ir laiko“, vertėjas į rusų kalbą. Vertė iš ispanų, italų, lotynų, graikų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbų. Tarp Bibichino verstų autorių – Jamblichas, Mikalojus Kuzietis, šv. Grigalius Palamas, Petrarca, Wilhelmas vom Humboldtas, Sigmundas Freudas, Werneris Heisenbergas, Antoninas Artaud ir daugybė kitų.
