Geriausio šnipo nominacija

EMILIS MILKEVIČIUS

Rosana Lukauskaitė. Meilės nerasi konservų dėžutėje. Eilėraščiai. V.: Edukologija, 2012. 110 p.

Rosana Lukauskaitė, kurią pirmojoje iš periodinėje spaudoje pasirodančios poezijos apžvalgų leidau sau rizikingai išgirti („Š. A.“, III.22), 2012 m. gale išleido pirmąją poezijos knygą. Kilniu 150 egzempliorių tiražu, tačiau su Kultūros ministerijos paramos spaudu skaitytojui ją pasiūlė VPU leidykla „Edukologija“, nuo 2011 m. pristatanti jaunųjų poetų ir prozininkų knygas, įskaitant „įvairiapusės menininkės“ (džiazo projekto „Driezhas“ bendraautorės, vokalistės, pasak radikaliai.lt) I. Astromskaitės, „charizmatiškojo poeto R. Poviliaus“ (pagal jauti.lt entuziastingą interviu su juo) ir dar trijų prozininkų knygas – iš pastarųjų galbūt būčiau galėjęs žinoti A. Novikovą, dar 2010 m. rasyk.lt renginio „Paraštės garsiai“ dalyvį, 2011 m. rašykų konkurento zaliazole.lt prozos administratorių, – tačiau nežinojau: vieša paslaptis, kad dalyvaudamas skaitymuose net neblogas autorius negaus nė lašelyčio tvaraus dėmesio, ką ten, ir dabar perklausęs jo 2010 m. įrašą „Youtube“ neprisimenu nė žodžio, tik įspūdį, kad autorius skoningai skaldo verlibro eilutes ir dar kad gali parašyti ir angliškai; tačiau mačiau save ten sėdintį. Maždaug tai prisimintų ir didžioji dalis bet kurių skaitymų auditorijos. Panašiai atgarsio gali negarantuoti ir publikacija ar knyga. Jauno poeto simbolinį kapitalą galima patvirtinti dviem būdais: jis gali tapti literatų gildijos nariu, įsipainioti į asmeninių draugysčių neformalų tinklą, net įsivelti į konfliktus ir / arba perimti naujųjų draugų šališkumą ir t. t.; arba turi egzistuoti literatūros kritikos diskursas, kuris kaip tinklas ant jo ir viso peizažo nukristų pats. Jei vietoj gildijos atsirado keli ar keliolika centrų, apskritai lieka tik antrasis variantas. Bet šis antrasis variantas yra iš modernybės, totalitarizmų epochos, repertuaro. Reikia tam tikro įžūlumo, kad anachronistiškai prisiimtum poziciją, iš kurios sakytum, kas gali, o kas negali būti laikomas literatu. Bet įžūlumą kalbėti anachronistiškai aš jau išbandžiau „Atgimime“ – tada rašydamas apie kiekvieną knygą stengdavausi kaip nors pritempti recenziją prie klasių kovos ir greičiausiai neretai būdavau teisus: pažiūrėjus ten, kur rodau, būtų galima aptikti klasių kovą; buvau teisus faktologiškai, bet ne egzistenciškai, t. y. užuot jautus reikiamybę tą klasių kovą aptikti ar net joje dalyvauti, man buvo smagu. O dabar kovos tikros.

Tiesiog pabandysiu papasakoti, kokia yra pirmoji knyga poetės, už kurią aš guldžiau ir vėl guldau galvą. 71 eilėraščio palaimingai sklandžiu R. Lukauskaitės verlibru (clear and strong, „švarus ir stiprus balsas“, anot manęs) knyga perskaitoma kaip vientisas ciklas; šio intensyvaus kalbėjimo autorė neinkrustuoja skyrių pavadinimų ar skaičių bei tuščių jų puslapių tyla; šiam kalbėjimui tačiau struktūrą suteikia ilgi ciklai, tikslūs atsikartojimai, poetiniai personažai (Rudė, Vilkatas ir kiti) bei jų kaita; o nutraukiamas jis emblemišku, smūginiu paskutiniu eilėraščiu „Pirmasis dirižablis“: „Tu tarsi pirmasis dirižablis. / Man tavęs gaila. / [...] / Tu ne delninis. / Tačiau greit užsiliepsnoji. / [...] / Tavo audeklo pakaktų armijai aprengti, / vieno gūsio pakaktų armijai nurengti“ (p. 108). Šiame kontekste tai tekstas apie rašymą (ir jo pateikimas pabaigoje iliustruoja, kaip R. Lukauskaitė kuria prasmes eilėraščių seka, t. y. knygos kompozicija); autorės balsui būdinga tiek pati šios autorecenzijos elegancija, tiek rašymo apie rašymą stoka visur kitur: parankiausias, programines temas ir poetinius algoritmus imti ji atsisako, t. y. žiūri į literatūrinę kūrybą nepaprastai rimtai. Vietoj to teksto refleksija, teksto kaip teksto pajauta savo ruožtu tampa priemone ne tik įspūdžiui sustiprinti, bet jo niuansui patikslinti: „Snaigių kritimas / žibinto šviesoje – / mirtinai nuvalkiota / spermatozoidų metafora“ – štai kaip konkrečiai nejaukus krenta sniegas vertikaliojoje perspektyvoje, per kurią kamera krenta ir parodo kėdę elektrošoko kambaryje – tiesos patirties šifrą. Tokiose vietose veikia grynas grožis: „tavy / jam buvo velniškai baisu“; „Tau sutemus užsižiebė žvaigždės“ (p. 72). Šalia gūdžiausių kelionės su R. Lukauskaite vietų „postmodernus“ žaismingumas (kurio klasikinis pavyzdys yra Goethės „Fausto“ antra dalis) skirtas mano dėmesiui išsaugoti, užuot mane nušlavus; iš to vėl kopiama litanijų ir antraščių intonacijų pakopomis į poetinę erdvę, iš kurios galima rašyti dalykus, kurių aš nebūčiau žinojęs, t. y. jos tekstus galima skaityti kaip metafizinį laikraštį. Ar tiesa, kad totalitarinių režimų propagandinis menas subkultūrose egzistuoja kaip ironijos modalumas – apie tai daugiadugnis „Mažytis literatūrinis autoritarizmas“ (p. 49). Kaip jis paskui virsta judėjimais kaip neonacizmas, impulsu postmoderniais, bet raiška identiškais savo pirmtakams, – autorė net ne išsako, o suvaidina tai p. 58, eilėraštyje knygos pavadinimu: „Vienaakis katinas? Tai labai rizikingas vaizdinys: iliuminatų [...] simbolika [...] – Apie tai aš ir kalbu“; labai tiksliai registruojamas diskursų likimas. Kaip galimas kolektyvinis subjektas? „Mes lijome virš jūros, / mes, saulių išgarinti aisbergai / [...] Dugno žolės ir nulinkę medžiai mus dilgino“ („H₂O“, p. 76). Konkrečiuose poetinės raiškos niuansuose būtų galima stebėti ne tik kas vyksta su epocha, bet ir kaip konkrečiai vyksta; blogiausiu atveju netgi prognozuoti ateitį; autorė šį efektą žino: „Aš tik burbteliu šiame pasaulyje / bet suskeliu puikias prakalbas aname“ (p. 64); žino ir kaip svarbu sakyti tai, ko „net patys drąsiausi neužsirašo ant lipnių atminties lapelių“ (p. 18); bet kiti poetai vietoj to yra užsiėmę poeto statuso, poetui deramos pozos gryninimu, todėl vengia savo tiesioginio darbo mane informuoti. O R. Lukauskaitei pastanga sakyti adekvačius dalykus tokia svarbi, kad suspenduojamas net apriorinis maištas, kuriuo būtų galima papildyti postmodernų žaismingumą ir jį automatiškai taikyti kur reikia ir kur nereikia; niekas, net aš, už tai nepriekaištautų, bet drausmingoji autorė to taip pat nepasirenka. Apžvalgoje „Labas, Lukauskaite“ eilėraštis „Uros pilkmetis“ (knygoje p. 18) man tapo pasižvalgymo po to laikotarpio poezijos publikacijas „laiminga pabaiga“; ten aš šalia kalbos jausmo, sukuriančio žaižaruojančio vandens gaivumo jausmą skaitant, išskyriau „svaiginantį konteksto ir socialumo pojūtį“ ir teksto savybę numatyti savo paties skaitymą; tai vienas iš dalykų, kuriuos autorė įstengė iškovoti taip rimtai žiūrėdama į rašymo ir įsijautimo darbą, į sunkią mediumo tarnybą; stilius – jo sutapimas su interneto epochos kolektyvinės psichikos tolydumu ir euforija, taip pat jo konceptualus tikslumas – tapo autonomišku kūriniu, ne (tik) transliuojančiu epochos dvasią, bet (ir) ją pavaizduojančiu; man tai yra būtinas pradinis pasiekimas, iš kurio aš galiu suprasti, ar verta skaityti vieną ar kitą autorių toliau, t. y. ar jis šiaip sau rašinėja, ar jis yra šnipas Dievo teritorijoje.