Armin van Spūky – kibernetinės gotikos revizorius
Debiutai
Arminas Stanulevičius, kartais prisistatantis kaip Armin van Spūky, kaip ir apibūdina šiame trumpame pokalbyje – rūpinasi tik „daile ir darbeliais“. Rašytinė ar sakytinė kontempliacija jo pernelyg neuždega ir apie kiekvieną jo meninio kelio aplinkybę tenka traukti po žodį – it dantį. Tačiau, kaip sakoma, patys Armino darbai yra iškalbingi. Ištraukime kiekvieną jų ląstelę interpretacijas ir asociacijas kuriančia akimi.
– Tavo biografija penkiais sakiniais. Iš kur kilai, kaip priėjai iki menų, kuo dar užsiėmei iki šiol ir kas labiausiai sekėsi, be kūrybinių dalykų?
– Esu panevėžietis. Aš į pasaulį atėjau jau turėdamas instinktą piešti. Manau, galiu sakyti, kad labai greit susipažinau su pieštukais, kiek vėliau – su menais. Jau būdamas kokių trejų metų piešdavau abstrakčias nuogas moteris ir nuspalvindavau tik jų krūtų spenelius ružavai. Tai tikriausiai būdavo odės mamai! Pradinėje mokykloje niekas nebuvo įdomu, tik dailė ir darbeliai. Kai baigdavosi tos dvi paskutinės pamokos, visi, kaip ir priklauso, eidavo namo. Aš vienas pasilikdavau klasėje ir sėdėdavau dar kelias valandas, norėdamas kuo gražiau užbaigti darbą. Pamenu, daug darbų keliaudavo į parodas. Trečioje klasėje pradėjau lankyti Panevėžio dailės mokyklą – paruošiamąją klasę, vėliau baigiau ketverių metų kursą. Be kūrybinių dalykų? Patiko braižyba. Vėliau įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją. Ten baigiau interjero dizaino specialybę. Dabar sujungdamas tuos du dalykus „plius minus“ tuo ir užsiimu.
– Matau tavo kūryboje gotiškos estetikos / parodijos, įvairių man nebūtinai žinomų referencijų. Kas tavo įkvėpėjai, kontekstai? Japonų tapyba, popkultūra, de Sade’o iliustracijos, gal net animacija? Konkretūs kūrėjai?
– Taip. Apskritai iš meno epochų man labiausiai patinka gotika ir viskas, kas aplink ją. Įkvėpimai… Galima, atsikvėpsiu ir nieko apie tai nepasakysiu – tiesiog labai daug visko!
Armin van Spūky. Mickey
– Kokiomis dar meno šakomis domiesi, ko iš jų semiesi? Literatūra, kinas, muzika, kurie kūriniai ir menininkai ilgiausiai išlikę mintyse?
– Muzika. Domiuosi labai plačiai. Nuo rokenrolo ir visko, kas nuo jo evoliucionavo, iki dabar. Aplankyta daugybė koncertų, festivalių ir performansų. Jai reiktų pasakyti kiek, tikrai neatsiminčiau ir nesuskaičiuočiau.
– Koks tavo santykis su religija ir kodėl?
– Su religija labai nekoks. Manau, kiekvienas blaiviai mąstantis pilietis pasakys, kad tai yra visiškas absurdas.
– Čia viskas? Kažkaip maniau, kad apie religiją mąstai daugiau ir jausmingiau. Na, tuomet papasakok apie savo debiutinės parodos koncepciją ir atgarsius.
– Ši paroda gimė iš kasdieninių mūsų aplinkos vaizdų. Iš dviejų tokių aplinkos detalių tipų. Pirmasis – kurių žmonės stengiasi nematyti, paslėpti, apeiti, kitaip sakant – ignoruoti. Antrasis – kai žmonės ieško tų dalykų, stengiasi juos pamatyti, pajausti, kitaip sakant, suteikti sau malonumą. Inspiraciniai šaltiniai buvo legendos, iškraipyti faktai, tai, kas žmonėms visada buvo įdomu. Mistika. Visa tai perteikiant labai tiko tokios mitais ir legendomis apaugintos moterys kaip vokiečių nacė, koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja Ilse Koch ir Vengrijos grafienė Elizabeth Báthory. Jos yra užsitarnavusios žudikių maniakių etiketes, bet kartu likusios visiems labai įdomios dėl savo gyvenimo istorijų. Tai įvardijau kaip šiurpinančiai seksualias apsigimėles. Kurios traukia ir atstumia, visai kaip aplinka. Kadangi darbus dedu ir į kibernetinę erdvę, todėl taip gimė pirmosios darbų parodos pavadinimas „Creepy Sexy Freaky“. Parodos pristatymui, naujokui iš gatvės labai sunku prisibelsti į galerijas, laukti eilėje tenka metus ir daugiau. Išsipirkti vietą eksponuotis kainuoja taip pat gana „smagią“ sumelę. Kadangi darbus norėjau pristatyti kuo greičiau ir nenorėjau laukti, kol jie man pačiam jau bus atsibodę, per pažįstamus gavau pasiūlymą surengti parodą restorane „Popierinis baras“. Buvo labai smagus pristatymas, nes susikviečiau tuos draugus, kurie domisi menais. Po pristatymo grojo grupė VRR. Buvo tiesiog linksmas vakarėlis!
– O kaip tavo profesinė / komercinė veikla, ar pavyksta joje realizuoti savo kūrybines potencijas? Apskritai kaip žiūri į komercializmą, į menininko padėtį komercinių santykių pasaulyje, kaip įsivaizduoji savo paties likimą plėšantis tarp užsakymų ir nepriklausomos kūrybos?
– Kol kas į ją dar labai neįlindau. Dar spėsiu atsidirbti. Kol kas dar džiaugiuosi laisvu gyvenimu. Dėl komercializavimo, manau, lengviau būtų pereiti į diskusiją. Va ir neįsivaizduoju, laikas parodys. Klausimą ir pabaigsiu pateikdamas man labai įstrigusius dizainerio Giedriaus Paulausko žodžius: „Kaip galima daryti tai, kas tau įdomu, jei negali iš to išgyventi? Tada neverta to daryti – vadinasi, nesugebi.“
Kalbėjosi Linas Kranauskas
satenai.lt
