Vakaras apleistoje šventykloje

VIDAS POŠKUS

Mačiau, kaip vienas žmogus trenkė kitam per veidą. Paprastai tokiais atvejais sakoma – „duoti į snukį“. Tokiu būdu turbūt norima paniekinti paties veido sampratą ir iš dalies pateisinti savo veiksmus. Duoti į snukį – tai tas pats, kas ir koja paspirti mėšlinas vežėčias. Trenkti per veidą – lyg sumindžioti plukę. Veide esama kažko sakralaus, o snukio reikšmė vulgaresnė.

Situacija buvo banali – miesto centras, darbo valandų pabaiga. Pikas, kai pajutę laisvę žmonės lekia į namus arba neartikuliuotai zuja pirmyn atgal. Prie pusiau valkatiškos išvaizdos jaunuolio prilėkė kitas – vyresnis, labiau nusivalkiojęs ir galva aukštesnis. Lėkdamas žiebė į kairį skruostą, tiesiai į žandikaulio sritį.

– Pokšt! – pasigirdo skambus garsas.

– Duok, duok! Duok dar! Davaj! – skausmingai ir desperatiškai surėkė auka, bet dešiniojo žando neatkišo.

Pasitraukė toliau, į prospekto vidurį, užantyje spausdamas „rašalo“ butelį.

Netrukus jie pakeitė dislokacijos vietą, pasirinko santykių aiškinimuisi ramesnę užuovėją – skverelį tarp pašto ir Rašytojų klubo. Šaltomis, vėjuotomis dienomis ten niekas nestoviniuoja. O praeiviai ir taip nesureagavo. Pirma, viskas vyko žaibiškų akimirkų greičiu, antra, tiek auka, tiek agresorius nebuvo tokie, dėl kurių verta kreipti dėmesį. Mažų mažiausia tai nieko nebūtų pakeitę, maximum – buvo galima gauti ir patiems. Policija kažin ar būtų sureagavusi. Jeigu pagalbos skambutis ar šauksmas būtų pasiekęs adresatą, po geros valandos atvažiavę pareigūnai turbūt būtų išvydę jau šiltus ir taikos gėrimo lašus baigiančiu įsivarvinti sunkaus gyvenimo priverstus susitaikyti paliaubininkus.

Einant praleisti vakaro, o gal ir nakties, apleistoje šventykloje, reikia pasiimti ką nors veikti ir būtinai – pavalgyti. Negi melsiesi apleistoje šventovėje? Melstis galima, bet tai 1) sunkus darbas, 2) apleistose šventyklose ir liturgija turėtų būti kitokia. O argi kursi naują liturgiją? Galima, bet tai 1) būtų sektantiška, 2) šizofreniška (kaip ir bet kurios liguistos savimylos bei susidievinimo apraiškos). Produktų sąrašas paprastas ir neįpareigojantis – meduoliai, sausainiai, konservų dėžutė ar kažkas panašaus. Jau dešimt metų esu įpratęs alkį numalšinti saldumynais ir cukrumi. Kur kas sudėtingiau pasirinkti, ką veikti. Malda, kaip jau sakyta, atmestas reikalas. Knyga – taip pat keblu. Kur bekeliaučiau, kur beišvykčiau, visuomet susiduriu su reikiamos knygos išsirinkimo minkle. Romanų (be Balzaco, Tolstojaus ir Turgenevo) nebeskaitau. Po ranka jų nebepasitaiko. Poeziją „valgau“ priešokiais – kaip to reikalauja emocinė būsena. Ką iš poetų skaityčiau šiuo momentu? Galbūt Žukausko „Senmotę“. Suprantu, kad skamba egzaltuotai. O dar ta knyga – celofanuotais ir pelių apgraužtais viršeliais (kadaise knygų lentynoje, tiksliau – už jos, buvo apsigyvenusi skaityti mėgstanti pelė ar jų šeimyna, nuostabiu būdu virškinusi tik 7–8 dešimtmečių lietuvių poeziją), su iki šiol neaišku įdomiomis ar ne iliustracijomis. Žukauską paminėjau tarp kitko. Lygiai taip pat griebčiau dar ką nors iš poetų. Kad ir Puškiną (originalo kalba) arba tiktų Heaney (originalas su šalia skelbiamu vertimu). Nors visada poezijos skaitymas siejasi su asmeniniu pretenzingumu. Et, paprastai imu kokią nuobodžią knygą, remdamasis ta logika, kad priverstinėmis sąlygomis ją norom nenorom teks suvartoti. Pamenu, kaip keliaudamas į šiaurinę Rusiją beveik gokčiodamas kišau į save Engelsą. Volchovo apylinkių pelkės, neperžengiami liūnai, baltakamieniai berželiai ir vienur kitur sušmėžuojančios lūšnelės bei netgi apgriuvusi cerkvutė monotoniškai slinko pro šalį, o aš studijavau privatinės nuosavybės susidarymo prielaidas ir kilmę. Tik irokėziški ekskursai pažadindavo iš slogaus knyginio nuobodulio. O dar tas rusų muitininkas (grįžtant atgal, prie Estijos sienos), pareiškęs, kad 1978 metų brošiūra yra antikvarinis kūrinys! Šiaip ne taip išsisukau, kaip ir bendrakeleivė, kurios nešvarias, panaudotas ir į plastikinį maišelį sudėtas apatines kelnaites pareigūnas apžiūrėjo su ypatingu pasišlykštėjimu. Irgi estetas atsidaro – mat’ pere mat’!

Į apleistą šventyklą būtina nueiti nei per anksti, nei (gink Dieve!) per vėlai. Tad jeigu būna laiko ir jį būtina kokiu nors būdu užmarinuoti, suku ratus labirintiškomis gatvelėmis. Štai pati mėgstamiausia – įsispraudusi, net įsibrukusi tarp dviejų gimnazijų. Čia ir slypi jos patrauklumas – moksleivių atostogų metu, po pamokų, savaitgaliais ji beveik visada būna tuščia. Koks nors prašalaitis čia regisi kaip svetimkūnis. Nužvelgiu tokius kone piktai ir net nusispjaunu:

– Valkiojasi čia visokie! Trukdo kontempliuoti ir siurbti į save senovę.

O gatvelė tuščia lyg koks psichodelinis koridorius. Žingsniai kaukši, garsas aidu atsimuša nuo sienų ir nuskrieja aukštyn į dangų.

Čia pat ir palimpsestinė siena. Dalis jos sumūryta iš penkiolikto ar šešiolikto amžiaus plytų – braukai jų paviršiuose (plytos kažkodėl nugaromis įmūrytos į sieną) lyg kriminalistų įrašai liudija plytininkų pirštų storumą. Dalis plytų ištrupėjusios marmuriniais raštais. O šalia įrašas: „Lytiniai santykiai.“ Ką juo norėta pasakyti? Teigti? Paklausti? Išrėkti? Neaišku.

Vidas Poškus. Tarpuvartės figūra. 2013

Toliau – apleista bažnyčia. Vienas jaunas italų architektas, atvažiavęs studijuoti ir likęs gyventi, pasakė, kad tai pats gražiausias pastatas šiame mieste. Neprieštarausiu. Mažoji Dresdeno Hofkirchės kopija. Vienas gulbiškas bokštas, vainikuotas laužytų formų stogeliu. Bokšto ypatingumą pastebėjau kažkurį pavasarį; jau buvo šilta, melsvame, pieniškame danguje auksu švytėjo jis – tas bokštas. Regėjosi lyg koks paukštis (gal povas?), išdidžiai besižvalgantis tarp vištų, kalakutų ir kitų sparnuočių.

Šioje bažnyčioje buvau prieš dešimt metų su mergina, kurią mylėjau. O gal tik draugavau. Manau, kad ji pati geriau tai žinojo ir pasakytų teisingiau. Prisimenu, kaip sėdėjome vienoje kavinėje, buvau įsikniaubęs į jos kelius, nes buvau apimtas keistai švelnių jausmų. Jinai kalbėjo, aiškino, dėstė. Linksėjau galvą, viskam pritardamas. Tada išėjome lauk – į šaltą lapkričio gatvę su tamsiu dangumi virš galvų, drėgmės kvapais aplinkui ir šalčiu, einančiu iš po žemių. Pro baltas, aliejiniais dažais storai nuteptas, iš plokščių sukaltas duris šone (turbūt buvusioje zakristijoje) įlindome į vidų. Apgraibomis slinkome bažnyčios požemiais ar pirmu aukštu. Mergina turėjo filmavimo kamerą – ją įjungė kaip šviestuvą. Bažnyčios navą skaidė gelžbetoninės perdangos, dalijančios visą jos erdvę į aukštus. Kūnas, supjaustytas armuotų blokų. Radome laiptelius, jais kopėme viršun. O štai ir viršutinis aukštas. Skliautai tiesiai virš galvų, rankomis lietėme jų gomurį. Pagalvojau, kad jeigu ne tie blokai, tai niekuomet nebūtume jų palietę. Būtume žvelgę į skliautus iš paprasto mirtingojo žiūros taško. O dabar – pačiame viršuje, tegul ir pasiektame dėl transformuotos architektūros.

Kitą kartą į tą pačią bažnyčią pabandžiau patekti su draugu. Paskatintas praeitos sėkmės, pasiūliau brautis per patį vidurdienį. Deja, durys į apleistą šventovę buvo uždarytos. Mums bandant jas atplėšti, iš už nugarų išlindo sargas ir bardamasis nuginė šalin. Tuo metu kaip tik buvo kilęs skandalas dėl šios bažnyčios – sklido pagrįsti ar nepagrįsti gandai, kad statinį privatizavo tuometinio ministro pirmininko uošvė. Vaizduotė piešė mišių privatizuotoje bažnyčioje vaizdus: uošvė – lyg vyriausioji žynė, jos dukra – tartum nekaltybę kuo seniausiai praradusi vestalė ir žvakę laikantis ministras pirmininkas apeigų metu. Statistinių maldininkų vaidmenį atlieka apsaugos vyrukai.

Et, keistas vyrukas tas Andrius. Turiu omenyje draugą, su kuriuo nesėkmingai bandėme apsilankyti privatizuotoje bažnyčioje. Jo keistumą įkūnijo aistra kalnams. Kartais pagalvoju, kad būtent aš jį ir užkrėčiau ta pražūtinga (galima sakyti net taip) aukštumų pasija. Kažkada, patį viduržiemį, suviliojau jį apžiūrėti Rokantiškių (arba metraštinių Alšėnų) piliakalnio. Informacinis stendas skelbė: „Rokantiškių piliavietė“, ir aš iki šiol suku galvą, kuo skiriasi piliakalnis nuo piliavietės, ypač turint omenyje tai, kad tos pilies vieta irgi yra ant kalno. Nesvarbu – piliakalnį ar piliavietę buvau aptikęs jau anksčiau. Pamenu, kaip ėjau rudeniniu plento pakraščiu, šalia lėkė automobiliai, taškydamiesi purvu ir balų vandeniu. Ant kalno radau keletą plytų su pirštų braukais viršutinėje dalyje. Vėliau, kai parodžiau tai (vieną plytgalį) savo bičiuliams, vienas jų juokingai ir įtikinamai suvaidino rezidencijos statybas apžiūrinėjantį ir netyčia į šlapią, tik suformuotą ir dar neišdžiūvusią bei neišdegtą plytą įsiremiantį didžiūną. „Uf!“ – sušukęs šis ir nepatenkintas purtęs molėtas rankas. O istorijai, tiksliau – vienam plytgalius renkančiam individui, liko daiktiniai įrodymai. Taigi, nuo kalno žvelgėme į Vilnios slėnį, į pirmyn atgal retkarčiais prašliaužiančius traukinius. O paskui sugalvojome ant viršūnėje valkatų palikto čiužinio nuvažiuoti žemyn (primenu, kad buvo snieguotas viduržiemis). Šlapimu dvokiantis „matracas“ nenorėjo čiuožti, teko rankomis, kojomis lyg antikiniams galerų yrėjams gerokai pasistumti žemyn. Pagalvoju, kad tada Andrius ir susižavėjo kalnais. Paskui jis pradėjo keliauti po Aukštaitiją ir Žemaitiją, ieškodamas gimtųjų aukštumų ir žemumų (nes tą, kurį traukia aukštumos, automatiškai vilioja ir jų antipodai). Vėliau jį mačiau klajojantį nerijos kopomis, kvėpuojantį jodo prisodrintu oru. O dabartiniu metu Andrius lipa į Kaukazo, Alpių, Tatrų ir Tian Šanio aukštikalnes. Andriaus aistra kalnams paveikė taip stipriai jo žemiškąsias, žmogiškąsias savybes, kad kai prieš kelias dienas jį mačiau, net aiktelėjau išvydęs, jog mano bičiulis virto kuo tikriausiu tritonu. Ne mitologine būtybe, egzistuojančia tik mūsų liguistoje kolektyvinėje pasąmonėje, o salamandrinių šeimos atstovu – paprastuoju tritonu. Tuo pačiu. Jo nugaroje puikavosi skiauterėta uodega vingiuotu kraštu, o pilvas buvo oranžinis, su juodais taškais. Štai koks yra kalnų poveikis!

Kita vertus, Andriaus potraukį kalnams, viršūnėms ir aukštikalnėms galėtų iliustruoti kad ir toks mūsų bendravimo epizodas. Nutarėme plaukti Merkiu pripučiama valtimi – nuo Pirmosios Varėnos (pretenzingas regisi bandymas ją pavadinti „senąja“) iki Merkinės. Valtį aš turėjau, pasiskolinau iš tėvo. Buvo pats liepos gražumas. Susitarėme susitikti „prie bokšto“. Kokio – nesitikslinome. Tačiau man buvo aišku, kad kalbamės apie Žemutinės pilies bokštą – katedros varpinę. O Andriui buvo akivaizdu, kad omenyje turimas Aukštutinės pilies bokštas – Gedimino. Laukiau, taip ir nesulaukiau. Tais laikais bent jau aš mobiliojo telefono neturėjau. Sėdau į vieną vienintelį autobusiuką – geltoną, sutrešusį – ir pasileidau į Varėną. Ten prisipūčiau valtį ir išplaukiau vienas pats. Be Andriaus. O jis, pasirodo, kaip tikras bičiulis, bandė mane pavyti. Miesto pakraštyje stabdė automobilius. Nusigavo iki pačios Perlojos. Laukė ant kabančio tilto manęs praplaukiančio. Deja, mūsų laukai ir trajektorijos prasilenkė… Iš to žygio pamenu kelis epizodus. Prie tos pačios Perlojos lenkiau plaustą, kupiną linksmų gėrovų. Šie siūlė prisišvartuoti, valtį prikabinti „ant buksyro“ ir mėgautis tauriųjų gėrimų siūlomais malonumais. O prie Merkinės, kažkur prie Mardasavo, smėlėto skardžio paunksnėje braidžiojau nuogas iki kelių (it koks niekam tikęs Apolonas) ir rankiojau krištoliniame vandenyje mirgančias fosilijas (belemnitus), vadinamuosius velnio pirštus. Aplink šaltomis spalvomis mirguliavo tulžiai, į neįdegusį mano kūnelį smagiai kabinosi varmai.