Teatro terariume

Agora

Skubūs maži žingsneliai. Iškylos krepšys tvirtai gniaužiamas abiem rankomis. Pilna mažų žingsnelių ir nuobodžiaujančių meno kritikų pintinaitė. Moteris milžiniškomis akimis, it iš kokio anime šedevro, bėga per agorą. Minia tylėdama prasiskiria į šalis. Visi žino, kad geriau jau šiai damai nepastoti kelio. Kas ji? Kodėl jos akys taip dega it per visą naktį prieškambaryje palikta šviesa? Ir iš viso – tai moteris ar žvėris?

Į pastarąjį klausimą atsakyti nėra taip jau lengva, nes šį kartą mūsų „Agoroje“ laksto ne kas kitas kaip tikrų tikriausia Mūza, pasprukusi iš spektaklio „Bestija žydrom akim“ (rež. Gintaras Makarevičius). Matyt, kažkas pamiršo uždengti terariumo dangtį ir ši gaivališka persona atskubėjo paskui jauną talentingą dramaturgę ANETĄ ANRĄ, pagal kurios pjesę minėtas spektaklis ir buvo pastatytas.

„Viduramžiais mane būtų įgrūdę į gražią spintą, papuoštą įmantrių raštų ornamentais, ir uždarę joje. Netrukus išorė nusidažytų raudona spalva – „o nėrinių grožis, o raštų ornamentai“, neseniai sakė man jis – spintos viduje aštrūs dygliai, kurie akimirksniu susmigtų į baltą odą, šiltą mėsą ir vėl į odą, jau iš kitos pusės, taip, aš esu paleistuvė, sakiau tau apie tai, turėjau omeny tave, mudvi būtų uždarę į Niurnbergo mergele vadinamą spintą“, – rašoma naujausiame Anetos kūrinyje „Niurnbergo mergelė“ („Naujoji Romuva“, 2012, Nr. 3). Suintriguota tokių ištarų, skubu pakalbinti Anetą ir sužinoti šį tą apie jos meilę teatrui, kūrybai ir sapnams.

_{Aušra Kaziliūnaitė}

– Koks buvo tavo pirmasis susidūrimas su teatru?

– Ko gero, nuo ketverių kone kiekvieną sekmadienį su mama eidavau į Operhausą. Žinai, ką prisimenu pirmiausiai? Savo rudą vilnos suknelę su spalvotais dryžiukais, kuri buvo „šventiška“ ir labai mėgau ja puoštis, eidama į teatrą. Ir orkestro derinamų instrumentų skambesį. Vaikystėje stebint spektaklius labiausiai įstrigdavo ir įsimindavo muzika – „Spragtuko“, „Daktaro Aiskaudos“, „Pelenės“… ir, žinoma, balerinų sijonai. Kažkodėl niekad nėjom į lėlių teatrą. Gal mama lėlių tuo metu nemėgo? (Juokiasi.) Net dabar, kai sapnuoju teatrą, jis visada yra Operhauso tipo, kad ir kas sapne vyktų.

Sąmoningas susidūrimas – mokykloje, nuo devintos klasės. Ėmėm vaikščioti į teatrus nuolat – juose net pasimatymus skirdavom. Dėl teatro ėjau iš proto. Kai neturėdavom pinigų, eidavom į antrą veiksmą su rūkančiais žiūrovais – tuomet bilietų nebetikrindavo. Labai gerai pamenu „Aprengėją“, „Meilės misterijas“ ir „Vėplą“ su Arūnu Sakalausku ir Regimantu Adomaičiu bei „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – žiūrėjau juos po kelis kartus. Aišku, Oskaro Koršunovo spektakliai darė didžiulį įspūdį – „Labas Sonia Nauji Metai“ ir „P. S. Byla O. K.“ mačiau turbūt tiek kartų, kiek rodė.

Apskritai, kai pradėjau domėtis teatru „sąmoningame“ laikotarpyje, kai kurie aktoriai man atrodė lyg dievai, nužengę į sceną ir po vaidinimo vėl pakilsiantys į dangų aukso karietomis. Todėl buvo taip smalsu – ką gi jie, tie mano dievai, veikia, pasibaigus spektakliui?

– Jei reikėtų įvardinti mėgstamiausią personažą konkrečiame spektaklyje – kokį pasirinktum? Kodėl?

– Turi omeny pjesės personažą ar aktorių, įkūnijusį personažą? Nes šiedu gali būti labai skirtingi. Jei aktorius ir personažas – Viktorijos Kuodytės Portija spektaklyje „Portija Koglen“. Kaip ir visi šios aktorės vaidmenys Gintaro Varno spektakliuose. Iki šiol prisimenu Dalios Overaitės Norą „Lėlių namuose“. Arba Arūno Sakalausko Chlestakovą „Revizoriuje“.

Jei paklaustum apie spektaklį – G. Varno „Publika“ yra vienas geriausių Lietuvoje matytų spektaklių. Tiek dėl Lorcos teksto, tiek dėl jo įkūnijimo scenoje. Ir viskas, ką sukuria Eimuntas Nekrošius.

– Tavo pirmoji knyga „Katinas Temzėje“ (2008) (ir spektaklis tuo pačiu pavadinimu) pasakoja apie jaunos emigrantės Gabrielės nuotykius Londone. Kodėl pasirinkai tokį siužetą?

– Siužetą pasirinkau labai paprastai. Tiesiog vieną žiemą naktimis parašiau viską, kas su manim vyko Londone. Panaudojau savo užrašus, rašytus Londono metro, puikiai prisiminiau jausmus ir emocijas. Tu ne visai teisi – buvau ne emigrantė, o devyniolikmetė „šiltnamio gėlytė“, išvažiavusi „be galo savarankiškai“ vasarai į Londoną. Rašyti apie asmeninę patirtį įdomu ir gana paprasta. Pažvelgiau į save ironiškai, iš šalies, ką ir įkūnijo vienas spektaklio personažų – vyras Gabrielės vardu.

– Kokią Tavo gyvenimo dalį teatras užima šiandien?

– Dabar? Esu laukiamojoje salėje. Viena aktorė kartą pasakė: „Paleisk, ir realizuosis, kai ateis laikas.“ Paleidau. „Niurnbergo mergelė“ vis laukia savo eilės ilgoje pastatymų virtinėje. Vienas korifėjus, kurį labai gerbiu ir vertinu, man siūlė statyti pačiai, o jis padėtų. Bet tai labai netradicinė medžiaga. Na… yra aktorių, kurie susidomėjo, norėtų vaidinti, žinoma, galima kurti „kūrybinės grupės“ principu, bet aš vis laukiu laukiu… ne, nelaukiu, juk, sakiau, paleidau…

– Pagal Tavo kūrinius pastatyti du spektakliai („Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ Jaunimo teatre, rež. G. Makarevičius). Prie kurio pastatymo sunkiau sekėsi dirbti? Kodėl? Papasakok aplinkybes.

– Abu pastatymai labai skyrėsi. „Katiną“ kūrėm savarankiškai, be teatro. Tik po pirmųjų premjerų, vykusių Menų spaustuvėje, jis tapo Jaunimo teatro repertuaro dalimi. Didelę spektaklio dalį užėmė filmuota medžiaga, tad montažo metu daug karpėm, trumpinom, nes norėjosi, kad gyvas veiksmas scenoje dominuotų. Todėl ketvirtas spektaklis jau labai skyrėsi nuo pirmųjų trijų. Sunku nebuvo – nors pati jame filmavausi (toks buvo sumanymas – mane „tikrą“ su tikra istorija „įmesti“ į profų gretas), ir filmavome dvi savaites kiekvieną dieną. Pavargdavau baisiai. Bet juk nieko nėra įdomesnio už kūrybinį procesą.

„Bestiją žydrom akim“, pamenu, su aktoriais pradėjome skaityti dar vasarą, teatro grimo kambariuose. Čia jau viskas vyko kitaip ir kitu ritmu. Rytines repeticijas iki šiol prisimenu su didžiule nostalgija. Repetuojant keitėsi tekstas – daug išbraukėme, pjesė sutrumpėjo trečdaliu!

– Kaip keitėsi požiūris į teatrą iš pradžių atsiradus vienam spektakliui, sukurtam pagal Tavo pjesę, vėliau kitam?

– Patekęs į teatrą „iš vidaus“ pamatai daug dalykų – pavyzdžiui, kaip scenos darbininkai, dekoracijų statytojai, apšvietėjai, aprengėjai, siuvėjai yra atsidavę savo darbui. Nors teatre pasitaiko atsitiktinių žmonių, nežinia kaip ir dėl ko jame tūnančių, vis dėlto dauguma yra tų, kurie myli teatrą visa širdimi. Žinai, kas smagiausia? Naktį užlipti ant scenos, kai visos šviesos išjungtos. Tuomet jauti vaikštančius vaiduoklius (juokiasi). Repeticijų metas ypatingas tuo, kad išgirsti (ir pamatai) savo tekstus visai kitaip. Be galo įdomu stebėti, kaip žmonės, su kuriais ką tik apie šį bei tą kalbėjai prie puodelio kavos, susėdę prie apskrito repeticijų kambario stalo staiga virsta personažais. Kaip tavo įsivaizduojama erdvė keičiasi pasitelkus scenovaizdį – juk „Bestija“ vyksta terariume, o argi galėjau apie tai pagalvoti, rašydama Kritiko ir Mūzos susitikimą jo namelyje? Ką padaro aktoriai ir režisierius, yra tiesiog neįtikėtina – turiu omeny, kad kurdama situacijas galiu įsivaizduoti kino filmą (jį dažniausiai ir įsivaizduoju), bet kaip tai įgyvendinti scenoje – nė pro kur. Tekstas įgauna visai kitas spalvas ir prasmes, nei gali tikėtis jį rašydamas.

– Kaip manai, kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Lietuvos teatras šiandien?

– Na… gal teatras per daug sukaliojasi į šalis, tarsi ieškodamas įkvėpimo šaltinių kažkur kitur, per daug socializuojasi. Socialinė problema tampa svarbesnė nei žmogus – t. y. būtinai prie personažo prikabinama kokia socialinė etiketė, tarsi be jos žmogaus gyvenimas nebeturi spalvų ir kraujo.

Tas trapus ryšys tarp dramaturgų (ypač jaunų) ir teatrų (ypač valstybinių) nė kiek nesutvirtėjo – labai nedaug naujų, scenai sukurtų kūrinių suranda savo gyvenimą scenoje. Šiaip manau, kad mūsų teatrui katastrofiškai trūksta drąsos – kaip pasakytų Čechovo „Žuvėdros“ Trepliovas, naujų formų. Toks tarsi vakuumas tarp scenos metrų-grandų ir jaunosios kartos. Trūksta kardinalaus proveržio.

Na ir, žinoma, susireikšminusių „teatro propaguotojų“ cinizmas yra didžiulė bėda kūrėjams ir menininkams.

– Kaip vertini tai, kad šiais metais buvo nuspręsta atsisakyti „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijos moterims aktorėms?

– Kas aš tokia, kad kvestionuočiau garbingos komisijos sprendimus? Čia juk tas pats, kaip vertinti Mendelejevo lentelę. Kaip yra, taip. Faktas. Žinoma, šiuo atsakymu aš juokauju. Bet rimtai į jį atsakinėti juk nėra prasmės, ar ne?

– Ar pati būdama moteris kūrėja kada nors dėl to jauteisi nejaukiai, ar susidūrei su diskriminacija?

– Nemanau, kad moterys kūrėjos diskriminuojamos. Vyksta kiti dalykai, tiksliau – kai kurie žmonės stebina. Štai pavyzdys. 2007 metais vykusiame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ mano pjesė „Karjera“ pateko į laimėtojų penketuką. Tuomet parodėme skaitymą-eskizą. Po metų tame pačiame festivalyje jau rodėm spektaklį „Katinas Temzėje“ („Karjera“ buvo eskizinis pavadinimas). Neseniai buvo išleistas lietuviškos dramaturgijos almanachas, kurį sudarinėjo dvi moterys. Tų moterų akiratin ir kartu almanachan pateko visos pjesės, laimėjusios konkurse, išskyrus mano. Apie mane jame nė žodžio. Nuėjau ir paklausiau tų moterų, kaipgi čia taip nutiko. Ir ką manai? Viena apie mane pamiršo (nors buvo „Versmės“ atrankos komisijos pirmininkė), o kita pasvarsčiusi pasiteisino – juk tavo knyga buvo išleista, todėl pjesės ir neįtraukėm. Gal nuotaikos nebuvo, gal popierių taupė – juk priežastis visuomet yra.

Šiaip esu gerai išauklėta ir išmokyta su vyresniais būti mandagi, kad ir kas nutiktų, tad jokių vėjų nekėliau. Juk tai tiesiog nyki buitinė menkystė.

Tais pačiais metais „Bestija žydrom akim“ nepateko į DVD metraštį „Lietuvos teatras“. Turbūt tai, kad „Katinas“ rodomas Valstybiniame Jaunimo teatre nuo 2009, o „Bestija“ – nuo 2010-ųjų, nėra priežastis įtraukti pjeses į savo leidinius.

Ar esi moteris, ar tavo blakstienos per ilgos, ar akys per didelės, ar knyga išleista, ar nepatinki dviem tetom ir vienam dėdei, čia jau kitas klausimas, kuris turėtų būti adresuojamas ne man. Kitų moterų pjesės juk ten yra (juokiasi). Va taip iškreipiama teatro istorija, ir nieko.

Žinai, „Bestijoje“ mano Kritiko personažas, pajutęs savo „visagalybę“, šaukia: „Kitąmet būsiu komisijoje, dvidešimt metų jis (aktorius) premijų negaus!“

Bent gerai, kad yra feisbukas. Čia gaunu laiškų su prašymais atsiųsti pjeses. Feisbukas pasiekiamas platesnei auditorijai nei visi almanachai. Savo pjeses siunčiu į kairę ir į dešinę, į rytus ir į vakarus, visiems, kas tik paprašo, – juk taip malonu, kad skaito, kad domisi, kad eina į teatrą.

– Domiesi kinu, savo menotyros magistro darbo tema pasirinkai sapnus Algimanto Puipos filmuose. Kaip manai, kokią vietą užima teatras ir ar jis vis dar išlieka aktualus, kai turime kiną?

– Taip, magistrinį rašiau tema „Sapnai Algimanto Puipos 1987–1997 metų kino filmuose“. Nagrinėti ir tyrinėti sapnus labai įdomu. O minėto laikotarpio A. Puipos filmai – tikrai išskirtiniai, man buvo labai įdomu gilintis į metaforas, simbolius, prasmes ir reikšmes. Juk filmas, apskritai meno kūrinys (man) geras yra tuomet, kai lengvai interpretuojamas. Nemėgstu „plokščių“ istorijų nei kūryboje, nei gyvenime.

Jei per daugiau nei šimtą metų, atsiradus kinui, teatras niekur neišnyko, jis sėkmingai gyvuos ir toliau. Jokios jo pabaigos perspektyvos nejaučiu. Teatras yra gyvas, tirštas kraujas, verdantis čia ir dabar, todėl net norint jis niekur nedings. O su kinu jo visai nereikia priešinti – tai visiškai kiti kūrybiniai laukai, su savo taisyklėm, apgavystėm, paslaptim ir melagystėm.

– Kokį savo sapną geriausiai atsimeni?

– Esu senovinėje pilyje, dega daug žvakių, karšta, nors lauke – žiema, speigas. Aš įeinu į didelę menę, joje stovi karstas. Karste guli žmogus, ir aš žinau – tai mano pažįstamas, bet kas jis – negaliu prisiminti. Pro karsto kraštus sunkiasi vanduo. Išsigąstu, juk tas negyvas kūnas sušlaps. Ateina vienuolis, artėja prie karsto, ima kūną už kojos, ištraukia ir numeta ant žemės – pasirodo, karste gulėjo porcelianinė lėlė, ji sudūžta į daugybę aštrių šipulių. Vienuolis užgesina žvakes pirštais. Sako: „Čia buvo tavo lėlė.“ Atsakau: „Ne, tikrai ne mano“, o jis: „Tu vėliau suprasi, kad iš tikrųjų tai – tavo lėlė.“

Išbėgu pro pilies vartus, sninga ir pusto, aplink pilį ant kuolų prismaigstyta daugybė porcelianinių galvų. Pamatau tą patį vienuolį balkone, jis juokiasi ir šaukia: „Ar tu vis dar nesupranti, kad tai – tavo lėlės?“ Paimu strypą ir daužau lėlių galvas, paskui nušoku nuo skardžio.

Šitas sapnas, kaip ir kiti, tampa savotiškomis inspiracijomis. Sapnų yra ir „Katine“, ir „Bestijoje“. Pastarasis – iš „Niurnbergo mergelės“, kuri kone daugiausiai prismaigstyta ir sudygsniuota sapnais.

– Kokių kūrybinių planų turi?

– Perfrazuojant labai banalų posakį: „Kūrėjas planuoja, o vykdytojas juokiasi.“ Aišku, čia galima pacituoti ir Volandą: „Nieko neprašyk, patys ateis ir viską duos.“

Galiu papasakoti apie vieną planą, susijusį ne su manimi. Su leidykla „Edukologija“ organizuojame X–XII klasių moksleivių apsakymo konkursą tema „Gyvenimas – tai sapnas“. Ši mintis man kilo dėl paprastos priežasties. Moksleiviai – labai kūrybinga ir talentinga visuomenės dalis. Pamenu save mokykloje – oho, kokie kūriniai būdavo mūsų leidžiamuose almanachuose! Juk dauguma rašydavo ištisais vakarais, ir dar per fizikos pamokas. Tuomet, be „vietinio“ Žvėryno gimnazijos almanacho, turėjom galimybę kūrybą spausdinti ir „Moksleivyje“. Tuomet leidinyje dirbo du puikūs žmonės – Boleslovas Jauniškis ir Algimantas Zurba. Pamenu, ateidavau pasiimti honoraro (regis, jis buvo apie 20 litų), ir jau buvo galima dviese bėgti iš chemijos pamokos ir tą honorarą išleisti obuolių pyragui bare „Prie parlamento“ (juokiasi). Ir koks džiaugsmas apimdavo – žurnalo išleidimo dieną bėgi į kioskelį ir drebančiom rankom ieškai savo rašinėlio… Tad šio konkurso tikslas – geriausius apsakymus išspausdinti specialiame leidinyje, tikiuosi, jis bus tęstinis, ne vienkartinis. Temos interpretacija – visiškai laisva. Sapnuodami gali rašyti, rašydami sapnuoti… Orientuotis į Pedro Calderóno de la Barcos to paties pavadinimo pjesę nebūtina. Apsakymų atrankos komisijoje sutiko būti jaunimo mėgstami kūrėjai – Domas Razauskas, Gabrielė Labanauskaitė, Alvydas Šlepikas, tu, Aušra. Man pačiai bus be galo įdomu paskaityti, kaip gyvenimo sapnus mato šiuolaikiniai mokiniai.

– Ką norėtum pridurti „Agoros“ praeiviams?

– Kaip gražiai pasakė Jaroslavas Melnikas – žiūrėkite į gyvenimą kaip į sapną ir netikėkite tuo, kas vyksta aplinkui.