Suknelė, kurios parodoje nėra

MALVINA JELINSKAITĖ

Jūratės suknelė ryškiai mėlyna, dailiai į apačią platėjanti. Su ta suknele, ilgais plaukais, pasuktais plaukų galiukais ir su akiniais – tokią mamą Monika prisimena iš savo vaikystės.

Švelni elegancija, gėlėtas likimas, kurį dabar jau aš galiu dar ir dar kartą pasimatuoti. O kartu pasimatuoti ir Jūratės pareigas, džiaugsmus, rūpesčius, atsidavimus.

Papasakoti apie Jūratės jaunystės suknelę – tai aprašyti istoriją, kurią parodoje „Lengvai“ pasakoja dailininkė, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos vadovė Jūratė Stauskaitė.

Šis pasakojimas apie impulsyvią tikimybę ir apnuogintą siekiamybę man primena… tą gėlėtą rūbelį, kuris kaip ir paroda atspindi dailininkės viltis, baimes, lūkesčius ir nerimą. Trumpai tariant – paroda ją reprezentuoja ir yra savotiškas menininko rūbas, skirtas pasirodyti viešumoje. Vieną Jūratė jau nešiojo, kitą „nešioja“ dabar, pabrėždama savo stotą ir gabumus.

Jūratės suknelė, kaip ir paroda, – universali. Abi jos trumpom rankovėm, lengvos, lakoniškos, su giliom iškirptėm, kruopščiai apgalvotos, dailiai „pasiūtos“. Abi jos įvairioms progoms, įvairiems metų laikams tinkamos, bet labiausiai pavasariui ir vasarai, kai rengiesi lengvai, kai vėjas džiugina, o vanduo gaivina. Vanduo ir vėjas – tie laisvės pranašai – čia įvairių spalvų, tonų ir atspalvių. Subtili melancholija.

Dar kažko trūksta? Bet čiagi galerija, čia ne Luvras, čia svarbu vieno impulso jėga. Nenorėk visko daug. Tik paskanauti, tik paskanauti lyg šviežių stintų, kvepiančių agurkais. O jų gali gauti tik pavasarį. Pavasarį, kai gaivus vėjas ir suknelė vėjyje ant virvės, tarsi jaunystės nervas ant brandaus siūlo.

Parodoje dominuoja juoda, balta ir pilka. Dar raudonos šiek tiek.

Pastėrę paukščiai, vyrai, moterys… parodoje neužkankintai kenčia. Jie kyla tarsi feniksai iš pelenų dėl paties kilimo, nes jau kuris laikas (stebint Jūratės kūrybą) jie, niekur taip ir nepakilę, tik šoka, sukasi ratu. Iš kur tas paukščių pastėrimas ir demonstratyvus linijos nervas, ekspresija dėl ekspresijos, impresija dėl impresijos? Ne, ne, paveikslai akivaizdžiai turi jausmus ir apsinuoginę kenčia visai kaip žmonės.

Čia net spalva apnuoginta.

Matau natiurmortą tokiom sodriom miško uogų spalvom kaip samanom išklotą, kad jis menkai beprimena tą sustingdytą, užsandarintą ir natiurmortui būdingą natūrą.

Taip, akvareliniai natiurmortai sodrūs, kontrastingi, romantiški. Jie labiau piešti, negu lieti, o dar tiksliau – akvarele nuspalvinti. Kaip restauruoti nespalvoto kino kadrai ar spalvojimo knygelės puslapis.

Autorės nuotrauka

Tačiau, nors ir nenoriai, jie tęsia natiurmortinę tradiciją ir savo puošnumu balansuoja ant saloninės dailės ribos, jeigu nepaisysime šiandien visai nemeniškai suprantamo tokio meno aspekto.

Klasikinių salonų klestėjimo laikais aristokratai ruošdavosi į vernisažus savęs parodyti, kitų pažiūrėti ir paveikslų, muzikos ar literatūros fone savo padėtį visuomenėje pabrėžti bei fantastiškų vizijų svajingą nuotaiką skleisti. Damų suknelės neretai būdavo gėlėtos, o skrybėlaitės stručio plunksnomis puoštos. Plunksnos nusvirusios ant damos pečių, kaip Jūratės nulietos gėlių puokštės taurioje vazoje. Lengvai nusvirusios subtiliai virpa ore, man ir damai kvėpuojant vėju kvepiančioje galerijoje ir žibuoklių aromato prisodrintame salone.

Bet argi tai reiškia, kad Jūratė Stauskaitė – saloninė dailininkė?

Kūriniai parodoje nevienalyčiai, tačiau daugelyje jų slypi intelektinis užtaisas, keliami tapatumo, atvirumo, pranašumo, pasiaukojimo, išlikimo ir kiti nekasdieniai klausimai. Linijos jėga piešinyje, jos impulsyvumas ir intensyvumas momentiškai pakylėja mus iki egzistencinių horizontų ir niekam neturi rūpėti, kiek darbo dailininkė į tai įdėjo, ir niekas negali numanyti, kaip ilgai jie buvo „nešiojami“, kol „išsinešiojo“. Ir dar sunkiau nuspręsti, ar jie skirti poilsiui ir mėgavimuisi, ar meditacijai ir rimčiai. Nežinau, bet, manau, jie dera interjeruose ir reabilituoja saloninio meno kaip kažko prasto ir neoficialaus statusą.

Bet visgi kas būtų, jeigu tos baugios ir į paveikslus netelpančios sparnuotos būtybės imtų ir išsiveržtų iš Jūratės pamėgto balto popieriaus lapo? Įtariu, būtų nelengva, oi, nelengva. Ir nieko panašaus į „Lengvai“. Ant būtybių sparnų tiek skausmo ir žeme apskretusios patirties, kad lengvumo nelauk. Prisiminimų skausmas kūriniuose tik gilina dailininkės nuoskaudą, kad kažkas su pasauliu ne taip. Ir iš tiesų, juk daug kas pasikeitė nuo salono laikų. Romantiškojo genijaus kultas taip pat nuėjo į atsargą. Sunku būti žvaigžde, kai visos žvaigždės jau televizoriuje. Nyksta tradicijos, o genų inžinerija naujų dar nesuformavo, tik suteikė šansą išlikti amžinai jauniems, klonuotiems, inkrustuotiems, netgi be lyties. O ką su visu tuo pasikeitimu daryti? Jūratės įkalintuose ir besiblaškančiuose paukščiažmogiuose, žinau, slypi atsakymas, bet ne išeitis ar išsigelbėjimas.

P. S. Apie Jūratės parodas gali rašyti jų beveik nematęs, nes, pasimatydamas su jos darbais, dažniausiai nesi įpareigotas ką nors naujo sužinoti ar suvokti. Atpažįstamai energingi, su aplinka ir savimi nesusitaikantys, bet laisvės geidžiantys paukščiai-žmonės… Per pastarąjį dešimtmetį daug jų skirtingose parodose mačiau. Tiesa, pradžioje jie buvo ofortiniai, vėliau lengvėjo, greitėjo, paprastėjo: nebeliko kruopščių detalių ir plunksnų ant sparnų.

Nemanau, kad dailininkė, iš pirmo žvilgsnio lyg ir kartodama save, bijo prarasti stilių ar vardą. Greičiausiai ji dar neatsakė į klausimus, kurie jai buvo aktualūs prieš dešimt, dvidešimt metų.

Ir galbūt šiame įsibėgėjusiame informacinių technologijų ir perprogramavimų laikotarpyje Jūratės pastovus požiūris į save, į savo gyvenimą ir kūrybą suteikia mums progą tiesiog atsipalaiduoti ir apie nieką daug negalvojant pasibūti čia, kur aktualus piešinys ir puoselėjamas jo meniškumas. Gali net likti su savo amžinosiomis vertybėmis, kurios metai iš metų menkai tesikeičia ir leidžia patikėti stabilumu. Žinoma, jei tik esi Jūratės Stauskaitės braižo gerbėjas ar gerbėja.

Paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje Mokytojų namuose (Vilniaus g. 39) veikia iki gegužės 10 d.