Slenkantys re(n)giniai ir skaitiniai
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Literatūrinės Vilniaus slinktys 2013. Almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2013. 144 p.
Paskutiniams per ilgai užsitęsusios žiemos sniego kalnams slenkant į pažliugusius kelkraščius, tektoniniai judesiai prasideda ir literatūros kalnyne. Vilniaus žmones poezija užklumpa netikėtai – troleibuse, oro uoste. Nusikaltėliai poetai drumsčia skaidrų laukimo nerimą, brukte bruka niekuo dėtiems praeiviams žodžius, kurių pastarieji galbūt net nenori girdėti. Ir aš kuo puikiausiai juos suprantu, mat pati kartais slepiuosi nuo raidžių, garsų. Tokiais momentais mažų mažiausiai norisi, kad poezija, mėginant nuo jos prisidengti urbanistiniais peizažais, netikėtai mane susiradusi tvotų per ausį brutalaus megafono triukšmu.
Būtent taip, triukšmingai ir netikėtai, prasidėjo 2013-ųjų „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ vyksmai. Kaip bebūtų, 2-uoju troleibusu tądien nevažiavau, oro uoste sparnų nekilnojau, tad „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ pirmiausiai atslinko almanacho pavidalu. Kadangi šiame almanache galima aptikti ir mano pačios tekstų, pernelyg girti tikriausiai būtų neetiška, smarkiai peikti irgi kažin kaip nepadoru. „Slinkčių“ skaitymuose naktiniame LRT radijo eteryje Mindaugo Nastaravičiaus paklausta apie literatūros kritiką išsigyniau objektyvumo, taigi, apie šį jaunųjų kūrybos rinkinį ir vėl kalbu subjektyviai, nemėgindama atsiriboti nuo prisiminimų, įspūdžių, emocijų. Subjektyviai, tačiau kritiškai.
Trisdešimt trys autoriai – užtektinai, kad įsitikintum, jog rašančio jaunimo vis dar yra, kad apokaliptines pranašystes, bylojančias apie šios rūšies išnykimą, imtum vertinti atsargiau. Žinoma, almanache rasti vos šešetą prozininkų galbūt nėra itin pozityviai nuteikiantis ženklas, bet lietuviškos prozos nyksmo vien dėl to pranašauti gi nesiimsi; vis dėlto tai tėra tam tikra tendencija, kurios ištakų reikėtų ieškoti, matyt, ganėtinai toli, giliai, taigi, veikiau ne nauja tendencija, o netikėtai ištikusi neganda. Didesnį nerimą kelia galbūt dinozauriškas skaitytojų rūšies nykimas – kur jie? Snaudžia parimę viršum populiariausių pasaulio romaniūkščių, verkia su Coelho prie Piedros upės ar kaip nors išmaniai slepiasi nuo megafonų? Šitaip nerimauju ne be priežasties. Į Vilniaus mokytojų namų svetainėje vykusį almanacho pristatymą, atrodo, susirinko tik autoriai. Na, teisybę sakant, gal dar kai kurių iš jų antrosios pusės, vienas kitas vyresnės kartos rašantysis. Sėkmingai paskaitėme sau savo tekstus, išsidalinome almanachus – juos turbūt taip pat skaitysime tik patys.
Betgi ne viskas taip niauru. „Slinktys“ slenka jau trečią kartą, vadinasi, reikalas nėra beviltiškas. Vilties teikia ir gan įdomus leidinio dizaino sprendimas, žinoma, visai ne dėl to, kad mėgstu žalią spalvą, o gal kaip tik dėl to. Įdomu regėti į paskutinius puslapius įslinkusias fotografijas iš praėjusių metų renginio, įdomu skaityti ne iš eilės pagal autorių vardus sudėliotus tekstus. Tiesa, toks tematinio tekstų koliažo sprendimas rizikingas, bet šįkart ganėtinai vykęs. Mažiau pavykęs bandymas sujungti tekstus M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių kūriniais – abstrakcijos pro akis praslenka per daug neužkliūdamos, o štai linksmai besišypsantis vaikas po nelinksmu Haroldo Baubino eilėraščiu atrodo itin komiškai. Panašiai nutinka ir su kita ne abstrakcija, kuri gal ir tinkama paskutinei almanacho daliai „Tokiais laikais kaip šie“ pradėti, tačiau surasti sąsajų su šalimais esančia Vainiaus Bako „Neraugintos duonos daina“ vargiai pavyksta. Tokie vizualiniai neatitikimai primena muzikinius neatitikimus, girdėtus almanacho pristatyme. Skaitomus visai neblogus tekstus pamėginta sujungti dažnai nelabai vykusiomis bardiškojo pobūdžio dainomis. Ironiška, kad muzikos ir tekstų dermė buvo aptarta keliomis valandomis anksčiau vykusioje diskusijoje, viename iš „Slinkčių“ renginių. Šiuo atveju galima teisintis laiko stoka, juk per porą valandų programos nepakeisi (o gal?), belieka tikėtis, kad pokyčiai atslinks ateityje.
Taigi, apie tekstus, apie rašančiuosius nusikaltėlius. „Svarbiausia čia – kuo tiksliau atkurti minėto nusikaltėlio bruožus ar net nusikaltimo aplinkybes“, – rašo almanacho sudarytojas Aivaras Veiknys. Nusikaltėlių bruožai ryškėja raidžių kontūrais, tampa atpažįstami, keletui nusikaltėlių netgi pavyksta prisijaukinti skaitytoją, kad šis išdrįstų pripažinti ar paneigti svetimą kaltę. Geriausiai sekasi nebijantiems tikrumo, leidžiantiems man, nepažįstamajai, patirti archetipines jausenas naujai. Eilėraščiai slenka skirtingomis trajektorijomis, įvairovė čia veikia tarsi maskuojamasis pieštukas, kuriuo mėginama paslėpti vienur kitur išlendančius kokybinius nelygumus, ir kartais tai padaryti beveik pavyksta. Nepalieka nuojauta, kad padidinus stilistinės įvairovės koeficientą rezultatas dar labiau džiugintų. Aišku, tokiu atveju kyla pavojus įkristi į netikėtai atsivėrusias idėjines prarajas, betgi visas skyles galima užlopyti. Gerokai pasistengus – net ir tektonines.
Giriu almanacho tekstus už tai, kad jie atslenka į mano rankas taikiu balto popieriaus pavidalu, kad netikėtai neužpuola tada, kai norisi nuo jų pasislėpti. Nors niekad negali žinoti, kada ir kur, pasivertęs gavelišku balandžiu, kuris vienas iš jų tvos sparnu per ausį.
