Nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl Thomo More’o gali

MARIUS PLEČKAITIS

Tommaso Campanella. Saulės miestas. Iš lotynų k. vertė Janina Mažiulienė. V.: Vaga, 2013. 120 p.

Kai pagavau save mąstantį, kad utopijų žanras jau truputį išsivadėjo, o naujų vertimų senokai nemačiau (apie lietuvių kūrybą šiuo klausimu net neverta kalbėti), Mantas Junda, leidyklos „Vaga“ rinkodaros ir pardavimų vadybininkas, kaip tikras distopinio romano antiherojus informavo mane apie ką tik išleistą „Saulės miestą“. Še tau boba ir devintinės.

Matyt, Gintautui Mažeikiui ir Leonidui Donskiui jau atsibodo rašyti įžangas panašiems Renesanso, Naujųjų laikų leidiniams, tad šįkart juos pavaduoja ne kas kitas kaip „Prezidentės“ ir „Prezidentės II“ autorius Lauras Bielinis. Sveikas tad, Laurai, dar kartą.

Minėtasis L. Bielinis visai spalvingai aprašė graudų Tommaso Campanellos gyvenimą (įžanga taip ir pavadinta – „Vargšas Kampanela“). Vienuolis, paskelbtas eretiku, mąstytojas, mąstęs per giliai, visą gyvenimą slapstęsis ir kalėjęs išminčius – daug skambių epitetų galėtume prigalvoti nuoširdžiajam kariui Tommaso. Šiaip ar taip, kaip pamatysime, nieko itin radikalaus Campanellos žodžiuose nebuvo. Gal net greičiau mesteltos progresą stabdančios idėjos. Bent jau mąstant hedonistiškomis XXI a. sąvokomis.

„Saulės miesto“ istorija labai panaši į aprašytą Thomo More’o. Čia jūreivis, grįžęs iš tolimos kelionės, pasakoja komiškajam svečių priėmėjui savo kelionės nuotykius. Komiškajam, nes, cituoju: „Papasakok man viską, kas tau nutiko per paskutinįjį plaukiojimą“; „Dabar kalbėk ir kalbėk nesustodamas, iš širdies prašau, tęsk!“; „Papasakok apie giminės pratęsimą.“ Aišku, tai tarsi ir būtovės, istorijos pėdsakai, nelyginant tarmės, iš kurių šaipytis lyg ir nepridera, bet kadangi mes nesame pagarbūs literatūrologai ir mėgstame daiktus vertinti šių dienų (nusidėvėjusia) verte, konstatuokime, kad svečių priėmėjas galėjo ir nebūti toks dorovingas klausytojas ir, jūrininkui toliau pučiant miglas, tarkim, trenkti mediniu bokalu jam per pakaušį.

Neišeina ignoruoti maloniai komunistinių rašytojo vienuolio polėkių (turbūt ne sutapimas ir tai, kad Tarybų laikais knyga buvo itin vertinama). Kartais net bjauru, kaip jis viską laiko bendra nuosavybe (net moteris), tam ieškodamas filosofinių paaiškinimų. Kita vertus, kas gi nesame pasvajoję apie laisvą Sekso Gyvenimo ir Draugystės sandraugą, paremtą ne žiedu ar bambagysle, o laisvu pasirinkimu, meile ne tik jam ar jai, o visiems ar visoms. Taip pat ganėtinai užknisa ekstrasocialistinės, pseudomokslinės gyvenimo normos, regulos: kada keltis, kada poruotis, kada treniruotis – nė minutės poilsio, nė akimirkos laisvesnių, svajingesnių minčių, kokios šiais laikais ir tegelbsti. Vienuoliško gyvenimo asketizmas Campanellos „Saulės miestą“ paverčia ne svajinga utopija, o ganėtinai baisia vieta patekti, aštuntuoju (subtiliuoju) pragaro ratu.

Aišku, panašiai kaip aš mąsto panašūs į mane. O štai įvairiems totalitarinio režimo šalininkams Campanellos aprašyta socialinė santvarka tiktų tiek pat, kiek svogūnas prie silkės. Kad utopija už penkių minučių gali virsti distopija, įrodinėjo jau ne vienas, tačiau retam kuriam pavyko įrodyti atvirkštinį procesą, tai yra kad iš gerų norų sunku išslysti į socialines paraštes.

„Saulės miestas“ iš savo žanrinių gentainių išsiskiria gana griežtai ir detaliai aprašyta valdymo sistema, hierarchija: „Vyriausiasis jų valdovas yra kunigas, jų kalba „Saulė“, o mes jį vadintume Metafiziku. Jis yra vyriausioji galva visų, tiek kūniškų, tiek ir dvasinių reikalų, ir, sprendžiant visokius klausimus bei ginčus, jo žodis būna paskutinis. Jam prie šalies yra trys padėjėjai: Pon, Sin ir Mor, o mūsiškai tai – Galia, Išmintis ir meilė“ (p. 30–31). Daugelyje kitų puslapių taip pat aprašomos minėtų ponų valdymo ir bendravimo subtilybės. Knygoje ruošiama dirva Apšvietos absoliutizmui, kad ir su priemaišom, liturginiam.

Gerai per kuprą Campanellai vožtelėkime už numerologijos, astrologijos platinimą ir paklusimą nesąmonėms. Jis, kaip pitagorininkai tamsesniais laikais, knygoje prisėjo beprotybės ir iliuzijų sėklų, negana to, dar žadėdamas tuos, kurie nesutiks valgyti išaugusių vaisių, sukapoti Cerberiui: „Būsimiesiems gimdytojams santykiauti neleidžiama tol, kol jie nesuvirškina maisto ir nepasimeldžia Dievui. Miegamuosiuose stovi puikios įžymiųjų vyrų statulos, į kurias įsižiūri moterys, o po to, žvelgdamos pro langą į dangų, meldžia Dievą dovanoti šaunų palikuonį. [...] Lytinio akto valandą nustato astrologas ir gydytojas, stengiamasi sugauti laiką, kai Venera ir Merkurijus pasisuka į rytus [...]“ (p. 51–52).

Campanellos utopija apie religingą šalia Indijos saloje gyvenančios tautos gyvenimą neatsitiktinai man priminė kunigo Bronislovo Paltanavičiaus dvasinę kelionę, susitikimą su ateiviais, kur pastarieji taip pat giria Dievą Kūrėją, puikiai žino Jėzaus Kristaus žygius ir taip toliau. Turbūt tiek Paltanavičiaus ateiviai, tiek Campanellos salos gyventojai yra tas pat.

O šiaip gerai vien tai, kad leidyklos, leisdamos tokius senus ir keistokus kūrinius, nebijo rizikuoti.