Iš „Laiškų Gibranui“

KĘSTUTIS NAVAKAS

Ką aš galėčiau pasakyti apie „juodąsias mano sielos duobes“? Šiose duobėse, kurios tave taip baugina, aš surandu prieglobstį, kai pavargstu klaidžioti žmonių keliais, kai pavargstu matyti jų kankinamai žydinčius laukus ir perbrendusius miškus. Aš sugrįžtu į savo sielos duobes, kai negaliu surasti kitos vietos galvai pasidėti; ir jei kurie nors iš tų, kuriuos myliu, turėtų drąsos įžengti į šias duobes, jose jie nerastų nieko kito, tik žmogų, klūpantį ant kelių ir kalbantį maldas.

Kahlil Gibran. Iš laiško Mei Ziadah

I.

Šiąnakt nieko nesapnavau, nors sapnų buvo. Baisoka sapnuoti tuštumą. Iš tiesų net nežinau, kas yra baisumas ir baimė. Nuolat susiduriu su šiais dalykais, tačiau veikiausiai jie tik sapno porūšis. Arba, kaip tu sakai, smėlis ir puta.

Susapnuoti tai, ko nėra, – lyg parašyti laišką, bet jo neišsiųsti. Kažkas tuose sapnuose man neišsiuntė laiškų. Nors laiškai buvo jau užklijuoti ir gulėjo ant man nepasiekiamo stalo.

II.

Dusyk esu sapnavęs dalykus, kurie po poros dienų įvyko. Vieną kartą tai buvo praeivis, išsigandęs nuo šakos po kojom pasipylusių šermukšnio uogų. Pirmąsyk sapnavau. Antrąsyk mačiau. Viskas buvo taip kaip sapne, tik spalvota.

Kitąsyk sapnavau vaiką, pasistačiusį dviratuką už tuojau pat pamiršto kampo. Ėjau gatve po tų dviejų dienų, mačiau ieškantį vaiką, žinojau, ko jis ieško ir kur ieškoti, pasakiau. Rado. Dviratukas buvo lygiai toks, kokį sapnavau, tik sapne atrodė raudonas, tas raudonis vadinamas scarlet. Realybėje – žalias, ta žaluma vadinama amazon. Bet visa kita sapne buvo baugiai identiška.

Ko gero, įmanoma susapnuoti tik ateitį, praeities ne. Praeitis nepriklauso mūsų sapnams, ji mūsų kaulų čiulpai, ji proza, ne poezija. Prozoje viską gali keisti, poezijoje ne.

III.

Tavo meilės laiškai Mei Ziadah, ant jų tomelio dabar guli mano delnas. Rašyti devyniolika metų, nors niekad nebuvote susitikę. Tik taip ir įmanoma. Meilėje neįmanoma susitikti, nes tuomet susitinka ne žmonės, o tai, ką vienas ir kitas sergi / regi savo vaizduotėje. Meilėje prasilenkimai ir atsisveikinimai svarbesni už susitikimus, nors skaudesni, ir štai todėl tavo galėjimas tapti Mei tik laišku man atrodo tikslus ir stebuklingas.

Prisimenu Selmą Karame iš tavo ankstyvosios apysakos „Sulaužyti sparnai“. Ji ir buvo pirmoji tavo Mei. Susikūrei tekste. Vėliau – tą pačią, tik kitu vardu – gyvenime. Irgi tik tekstu – laiškais.

Pats žinai, kad laiškas nėra (vien) tekstas.

IV.

Tau patiko vienas Kleopatros posakis. Ar dėl to, kas pasakyta, ar dėl to, kad pasakė ji? Priminsiu tau šį posakį, tik priminsiu labai nutolusia kalba. Tarkim, malajiečių: Cinta tidak menjadikan bumi ini beredar, tetapi dengan cintalah peredaran bumi menjadi amat bermakna. Taip ji tikrai sakė, esi citavęs, bet čia visai kitas kalbinis kodas. Ar tau jis skiriasi nuo to, kurį permanytum? Manau, ne, manau, meilė tau svarbesnė už tai, ką nesunku įveikti vien išorinėmis pastangomis. Ji pati verčia tekstą, ji vertėja.

Ligi šiol galvoju, kas siejo Mei ir Kleopatrą tavo vaizduotėje. Veikiausiai sąsaja buvo ne žemesnė už piramides ir ne aukštesnė už dulkes, kuriomis jos virsta.

V.

Yra dar dzenas, kurį nuo tavęs skyrė keli jau ištirpę ledkalniai. Jo mokytojas Daisetsu Teitaro Suzuki, komentuodamas meistro Baso Mashu mintį, kad dzenas yra kasdieninė sąmonė, ne kas kita kaip „miegoti, kai esi pavargęs, valgyti, kai esi alkanas“, sakė taip: „Kai tik imame galvoti, samprotauti, sudarinėti sąvokas, pirminė pasąmonė dingsta ir atsiranda mintis. Valgydami nebevalgome, miegodami nebemiegame. Strėlė paleista, bet ji lekia ne tiesiai į taikinį, o taikinys taip pat stovi nebe ten, kur turėtų stovėti.“

Žinau, į kur leidai strėles, tariuosi žinąs, kur buvo taikiniai. Tačiau stengiuosi pamiršti, nes pamiršęs imi žinoti visai kitaip. Ir dar būva įmanoma taikinius laiku sunešti arčiau į juos skriejančių strėlių. Tik į kokias anapusybes bebūtų leidžiamos strėlės, visų pirma jos pataikys į kasdienybę. Arba pramuš, arba įstrigs.

VI.

Šiąnakt kalbėjausi telefonu su savo mergina, visą naktį. Skaičiau jai mėgstamus poetus, bet daugiausia kalbėjomės apie viską ir nieką. Svarbiausi pokalbiai tokie ir būna. Įdomu, ar esi girdėjęs Mei balsą. Mylimo balso tembras, tai, kaip tariami žodžiai ir formuluojami sakiniai, skrodžia kiaurai, prismeigia prie vidinio horizonto kaip entomologas vabzdį prie standaus popieriaus.

Iš esmės juk mes mylėjomės kalbėdami. Tam nereikia kalbėtis apie susipinančius kūnus ir kvepiančią odą, pakanka pačių balsų, net jų tembrų. Jais keičiamasi subtiliąja energija, kaip ir mylintis.

Tiesa, yra dar ir teksto tembras, ir tai tu gerai žinai.

VII.

Dar norėjau tau parašyti apie džiaugsmą, būseną, kuriai labiausiai reikia konteksto. Savaime jis neateina, jam reikia, kad žydėtų alyvmedžiai ar skambėtų ūdas. Savaime tik liūdesys. Sorrow is better than joy, kiek perfrazuodamas Ekleziastą sakė van Goghas savo pamoksle Ričmondo metodistų bažnyčioje. Taip, tiesa. Liūdesys yra nuolatinis, džiaugsmas – vienkartinis. Daugybė vienkartinių džiaugsmų ir vienas nuolatinis liūdesys.

Meilė koreguoja šiuos dalykus, bet jei meilė atimtų mano vienatvę, ji būtų neverta net vienos van Gogho piešinio linijos. Visų kitų – gal, bet tos vienos – ne.

VIII.

Žinai, Kahlili, čia, kur gyvenu, yra daugybė mažų paukščių. Jie atskrenda į du negyvus inkilus ir nuo to atrodo dar gyvesni. Jie ir taip gyvi, paukštis nebūna negyvas, negyvas jis neišgyventų. Kai kurių jų plunksnos – nebaigtos rūkyti cigaretės spalvų. Tai labai gražu, jie žėri, nepamenu, kad būčiau taip žėrėjęs. Tau patiktų, kaip jie čiauška savas nesąmones, kai nutyla – savas čiaušku aš.

Man užsimerkus ir užsikimšus ausis tų paukščių nebelieka. O jei ko nebelieka, vadinasi, ir nebuvo. Tačiau tai, ko nebuvo, ir toliau nesiliauja skristi į du inkilus. Dabar pro medžio šakas krinta snaigės, lyg vaiko pirštai bandytų susinerti su seno žmogaus, o šio plaštaka jų nepagautų. Sniegas jau nužydėjo ir nubyra nuo sniegmedžio šakų, vadinasi, greit bus sniego vaisių. Iš tikrųjų jie jau kažkur yra. Tik dar nematomi.

IX.

Aš nežinau, kas buvo Mei Ziadah, ir nežinau, kas buvo Selma Karame, ir nežinau, kas buvo tavo Pranašas. Man atrodo, kad jos / jis buvo manimi, jos / jis esu aš. Jei buvo, tad ir aš jau buvau, nebesu. Tokia gramatika, ji man atrodo esanti pernelyg retoriška.

Gajus Salustijus Krispas laiškuose Julijui Cezariui rašė, kad „stipriam žmogui nesunku sutriuškinti akivaizdų priešą“. Akivaizdus priešas yra neskilusi pistacija.

Bet tebus tai gramatika, ji irgi riešutas. Ir ta jos forma, kuri egzistuoja meilėje, kaip ir pistacija, atsiveria ne visada.

X.

Kaip norėčiau mylėti moterį, kurios nepažįstu, kurios niekad nebuvau sutikęs ir mano alkūnė naktį nesusiliečia su josios. Galėčiau ją kurtis iš sudeginto gintaro pelenų, iš muilo putų, iš suakmenėjusio oro, iš bet ko. Tiesa, ta moteris kažkur būtų. Nesusikurta, tikra, stangri, galinti trenkti žaibu.

Netrenktų, Kahlili, nes ir jai aš būčiau už tūkstančių kilometrų ir už tūkstančių laiškų. Ir kartais tik pašto ženklai mus sietų arba skirtų.

XI.

Gyvenimas dvasios urve, kuriame tareisi gyvenąs… Drauge, ar įsivaizduoji kitokį? Galvodamas apie tavo eilutę „For those, who understand us, enslave something in us“, manau, kad niekad nenorėjai būti suprastas. Kito supratimas guodžia, bet įkalina, nes tenka diena iš dienos jį pateisinti, o čia tik Ariadnės siūlas. Be jo – žūtis? Kartais geriau likti be to siūlo Minotauro labirinte, jaučiant jo šnervių dvoką. Minotauras nebūtinai ateis. Ariadnė – būtinai. Ir kur tada eisi? Siūlo įkalintas.

XII.

Rožės lapas geba pats susiglamžyti, popieriaus lapas – ne. Džiūvimo suglamžytas rožės lapas dabar štai guli ant smulkiausio nominalo angliškos monetos, kuria mano sūnus sumokėjo už tarpukario durklą. Gražesnis ir už durklą, ir už monetą. Trys gražūs objektai: durklas, moneta, lapas. Trys galaktikos, susisiekiančios tik toje erdvėje, kuri yra mano ir kuri man kiek pražūtinga.

Kokie būtų lapų nominalai? Jie nelygiaverčiai, juk ne visi lapai mus vienodai perka. Kas juos lemia, Kahlili? Mirtis? Rožės, pirktos mylimai, lapas buvo sudžiūvęs, miręs. Ar mirtis gali būti gražesnė už Anglijos karalienės profilį ant monetos? Gali.

Bet štai dar durklas. Ta pati gražioji mirtis. Tuo lapu ir galąsiu tą durklą.

Bet štai dar popieriaus lapas. Kurio raidėse atsispaudė ta rožė. Ir, deja, durklas.

Bet štai dar medis už lango. Ir lapai po medį vaikšto.

XIII.

Yra daiktų, kuriuos pasistačius kambaryje pasikeičia visas vaizdas, lyg saulė būtų staiga nukritusi iš Zenito į Nadyrą. Kad ir nauja kėdė, ji sugeba viską pakeisti. Net ta kėdė, ant kurios niekas nesėdėjo ir nesėdės. Kodėl tavo laiškai Mei Ziadah nesugebėjo nieko pakeisti? Kodėl tai taip ilgam? Kodėl liks ir toliau? Kiekvienas tekstas turi baigtis tašku, jūsų nesibaigė. Viskas, kas pakeičiama, baigiasi.

Tuomet dedamas taškas. Tiesa, tai kito taško pradžia.

XIV.

Vėl žiūriu į savo kiemo slyvą, pasiekusią tokį medžio amžių, kai jis tampa nebe gamta, o architektūra. Į ją tupia mano ankstesniame laiške minėti paukščiai, tad ir paukščiai – ankstesni. Jie visada vaikai, jie nežino, kas yra būti ne vaiku. Kai sužino – miršta, bet tai trunka tik milisekundę.

Laiške Mei rašei: „Nebuvo žemėje žmogaus, kuris ką nors galėtų sukurti vienas, pats iš savęs, be jokio ryšio su kitais. Ir šiandien tarp mūsų neatsirastų tokio, kuriam pakaktų jėgų padaryti daugiau, nei užrašyti, ką jam kalba žmonės, tik taip, kad jie to net nepajustų.“

Paukščiai nepajunta, kad juos užrašau, nepajunta net – kad jie kalba. Jie vargšai mano vaikai. Kartais jie kalba dar tyliau, negu aš rašau.

XV.

Šiąnakt siautė trumpa audra, trumpos audros yra savaip jaukios. Pylė stiprus lietus, atrodė, kad tai gaisras, tik iš vandens. Ir kai suvokiau, kad tikrasis gaisras gali užgesinti šį, supratau ir kai kuriuos tavo laiškų Mei sakinius. Ligi tol nebuvau supratęs.

Ugnis gali užgesinti vandenį. Tik tai turi būti rami ugnis. Tuomet – ilgam.

XVI.

Tu mokei, kaip dera būti. Pranašas yra Mokytojas, per jį tu rodei kelią. Tik aš nebūsiu, kaip man dera. Būsiu, kaip man atsitiks.