Imperija

MICHAEL HARDT, ANTONIO NEGRI

Siūlome ištrauką iš amerikiečių filosofo Michaelo Hardto ir italų filosofo, politinio aktyvisto Antonio Negri knygos „Imperija“. Pačią knygą Slavojus Žižekas pavadino „XXI a. komunistų manifestu“. Rašydami šį manifestą autoriai rėmėsi šiuolaikinių socialinių kovų patirtimi ir neortodoksinės marksizmo srovės – autonomizmo – filosofija. Knygoje kritiškai įvertinamas modernybės politinis, ekonominis ir kultūrinis palikimas bei siūlomos alternatyvos visą pasaulinę erdvę, visas gyvenimo sritis užgrobusiam globaliniam kapitalizmui. „Imperiją“ netolimoje ateityje žada išleisti leidykla „Kitos knygos“.

Mes norime sugriauti visus absurdiškus paminklus „žuvusiems už tėvynę“, į mus vėpsančius kiekviename miestelyje, ir vietoj jų pastatyti paminklus dezertyrams. Paminklas dezertyrams taip pat primins ir žuvusius kare, nes kiekvienas iš jų mirė keikdamas karą ir pavydėdamas dezertyrui laimės. Pasipriešinimą pagimdė dezertyravimas.

^{Partizanas antifašistas, Venecija, 1943}

Buvimas-prieš: nomadiškumas, dezertyravimas, egzodas

Tai pripažinę, galime grįžti prie savo pradinio klausimo: ką reiškia būti respublikonu šiandien? Jau pastebėjome, kad modernus kritinis atsakas atveriant dialektiką tarp vidaus ir išorės yra visiškai nebeįmanomas. Veiksminga postmodernaus respublikoniškumo samprata turės būti sukurta au milieu, remiantis pasaulinės daugybės gyvenimo patirtimi. Galime nurodyti elementą, kuris taps pats svarbiausias ir elementariausias – tai valia būti-prieš. Apskritai, neatrodo, kad valios būti-prieš sąvokai reikalingas išsamus paaiškinimas. Nepaklusnumas valdžiai – tai vienas iš natūraliausių ir sveikiausių veiksmų. Mums atrodo visiškai akivaizdu, kad engiamieji priešinsis ir neišvengiamybės vedami maištaus. Tačiau šiandien tai gal ir nebėra taip akivaizdu. Nemažai politikos mokslininkų kaip problemą įvardino ne tai, kad žmonės maištauja, bet tai, kad jie nemaištauja. Tiksliau, kaip sako Deleuze’as ir Guattari, „fundamentali politinės filosofijos problema tebėra būtent ta pati, kurią aiškiai matė Spinoza (ir iš naujo iškėlė Wilhelmas Reichas): „Kodėl žmonės taip užsispyrusiai kovoja už savo vergiją, tarsi tai būtų jų išsigelbėjimas?“ Svarbiausias politinės filosofijos klausimas šiandien yra ne apie tai, ar bus priešinamasi ir maištaujama, ir netgi ne apie tai, kodėl tai bus daroma, bet apie tai, kaip apibrėžti priešą, prieš kurį reikia maištauti. Išties, dažnai nesugebant identifikuoti priešo valia priešintis paradoksaliai priverčiama suktis ratu. Tačiau priešo identifikavimas yra nemenka užduotis, jei turima omenyje, kad išnaudojimas nebeapsiriboja tam tikra vieta ir kad į galios sistemą esame įpainioti taip tvirtai, jog nebegalime apibrėžti jos skirtumų ir masto. Mes kenčiame išnaudojimą, susvetimėjimą ir valdymą, būdami viso to priešai, bet mes nežinome, kaip nustatyti priespaudos kūrimo vietą. Tačiau mes vis dar priešinamės ir kovojame.

Nevertėtų perdėti šių loginių paradoksų. Net jei naujojoje Imperijos erdvėje negalima nustatyti konkrečių išnaudojimo ir viešpatavimo vietų, jie visgi egzistuoja. Jų primetamas globalinis valdymas daugybės produktyvaus aktyvumo vaizdą apverčia aukštyn kojom, tarsi fotografijos negatyvą. Tačiau toks apverstas santykis tarp imperinės galios ir daugybės jėgos nereiškia jokio tų jėgų atitikimo. Tiesą sakant, imperinė galia nebegali disciplinuoti daugybės jėgų; ji tik gali primesti kontrolę jų visa apimantiems socialiniams ir kūrybiniams gebėjimams. Ekonominiu požiūriu samdomąjį režimą keičia nauja reguliuojanti funkcija – lanksti ir globali monetarinė sistema; normatyvinį valdymą keičia kontroliavimo ir policinės procedūros; dominuojanti galia remiasi komunikaciniais tinklais. Štai kaip išnaudojimas ir viešpatavimas imperinėje erdvėje kuria bendrą neapibrėžtumą. Nors išnaudojimas ir viešpatavimas vis dar yra patiriami konkrečiai, daugybės kailiu, visgi jie yra amorfiški – atrodo, kad nebėra vietos pasislėpti. Jei nebėra vietos, kuri galėtų būti atpažinta kaip išorė, mes turime būti priešininkais visur. Toks buvimas-prieš tampa esminiu elementu formuojantis kiekvienai aktyviai politinei pozicijai pasaulyje, kiekvienam tikram troškimui – galbūt pačiai demokratijai. Pirmieji partizanai antifašistai Europoje, ginkluoti dezertyrai, besipriešinantys savo išdavikiškoms vyriausybėms, buvo vykusiai vadinami „žmonėmis, esančiais prieš“. Šiandien daugybė, pasižyminti savybe būti-prieš, turi kaip priešą atpažinti imperinį suverenumą ir atrasti atitinkamų priemonių pastarojo galiai sužlugdyti.

Čia mes ir vėl pirmiausiai pastebime respublikonišką principą: dezertyravimą, egzodą ir nomadiškumą. Disciplinavimo epochoje pasipriešinimo pagrindas buvo sabotažas, o imperinės kontrolės epochoje juo tampa dezertyravimas. Buvimas-prieš modernybėje reiškė tiesioginę ir / arba dialektinę jėgų priešpriešą, o postmodernybėje buvimas-prieš būtų pats veiksmingiausias, jei jo išraiška būtų netiesioginė arba aplinkinė. Kovas prieš Imperiją galima laimėti atsitraukiant ir dezertyruojant. Dezertyravimas vyksta neapibrėžtoje erdvėje; tai – evakuacija iš galios erdvių.

Darbo jėgos mobilumas ir migracija per visą modernybės laikotarpį ardė disciplinos rėmus, kuriuose buvo įkalinti dirbantieji. Ir prieš tokį mobilumą valdžia naudojo kraštutinę prievartą. Šiuo atžvilgiu galima manyti, kad vergovę pratęsę įvairūs samdomo darbo režimai tapo kraštutinės priespaudos aparatu, blokuojančiu darbo jėgos mobilumą. Juodųjų vergijos Amerikos žemynuose istorija demonstruoja tiek gyvybinį poreikį kontroliuoti darbo mobilumą, tiek nesuvaldomą vergų troškimą pabėgti: pradedant uždarais laivais, kuriais jie buvo gabenami į vergiją, ir baigiant įmantriomis represinėmis taktikomis, naudotomis prieš pabėgusius vergus. Mobilumas ir masinis darbininkų nomadiškumas visada reiškia atmetimą ir laisvės paieškas: pasipriešinimą siaubingoms išnaudojimo sąlygoms, laisvės ir naujų gyvenimo sąlygų paieškas. Išties būtų įdomu parašyti visuotinę gamybos modelių istoriją žvelgiant iš darbininkų troškimo judėti (iš kaimo į miestą, iš miesto į metropolį, iš vienos valstybės į kitą, iš vieno kontinento į kitą) perspektyvos, o ne tiesiog peržvelgiant šią raidą iš kapitalo, reguliuojančio technologines darbo sąlygas, žiūros taško. Tokia istorija iš esmės pakeistų Marxo darbo jėgos organizavimosi stadijų sampratą, tapusią teoriniu pagrindu tiek Polanyi, tiek kitų autorių gausiems veikalams.

Šiandien darbo jėgos ir migrantų judėjimas yra neįprastai plačiai pasklidęs, jį sunku suvokti. Netgi patys ryškiausi gyventojų judėjimai modernybėje (įskaitant juodųjų ir baltųjų migracijas per Atlantą) atrodo kaip liliputiniai įvykiai pažvelgus į milžiniško masto žmonių persikėlimus mūsų laikais. Žmoniją persekioja šmėkla, ir tai – migracijos šmėkla. Visas senojo pasaulio jėgas vienija bandymas negailestingai kovoti su migracija, bet judėjimas yra nesulaikomas. Be bėgimo iš vadinamojo trečiojo pasaulio, dar esama politinių pabėgėlių srautų ir intelektinės darbo jėgos judėjimo – ji prisideda prie masinio žemės ūkio, pramonės ir paslaugų teikėjų proletariato. Legalų, dokumentuotą judėjimą užgožia nelegali migracija: valstybių sienos primena rėtį, ir bandymai įvesti visuotinę kontrolę baigiasi smurtine įtampa. Ekonomistai bando aiškinti šį fenomeną pateikdami savo modelius ir lygtis, kurios netgi išspręstos nepaaiškintų nepalaužiamo troškimo laisvai judėti. Tiesą sakant, migrantus iš už nugaros stumia apgailėtinos kultūrinės ir materialinės sąlygos reprodukcijai Imperijoje, o pirmyn traukia gausybė troškimų, besikaupiančios galimybės reikštis ir kurti, kurias globalizacijos procesai įskiepijo kiekvieno individo ir socialinės grupės sąmonėje – taigi, tam tikri lūkesčiai. Dezertyravimas ir egzodas – galinga klasių kovos priemonė imperinėje postmodernybėje ir prieš ją. Tačiau taip judant atsiranda vietos tik spontaniškai kovai, ir, kaip jau rašėme anksčiau, toks judėjimas dažniausiai lemia naujas sąlygas – skurdų ir varganą buvimą be šaknų.

Naujasis nomadų spiečius, naujosios barbarų ordos sukils ir užplūs arba ištuštins Imperiją. Keista, kad jų lemtį jau XIX a. žinojo Nietzsche. „Problema: kur dvidešimto amžiaus barbarai? Akivaizdu, jie pasirodys ir sutvirtės tik po siaubingų socializmo krizių.“ Negalime tiksliai pasakyti, ką Nietzsche numatė savo skaidriame kliedesyje, bet iš tiesų koks gi nesenas įvykis galėtų būti geresnis pabėgimo ir egzodo, nomadų ordų jėgos pavyzdys nei Berlyno sienos griuvimas ir viso sovietinio bloko žlugimas? Pabėgėlių nuo „socialistinės disciplinos“ laukinis judrumas ir masinė migracija žymiai prisidėjo prie sistemos žlugimo. Iš tikrųjų, gamybinių kadrų bėgimas pakrikdė biurokratinio sovietų pasaulio tvarką ir sudavė smūgį jos disciplininei sistemai. Masinis gerai išugdytų kadrų egzodas iš Rytų Europos suvaidino pagrindinį vaidmenį griūvant sienai. Netgi turint omenyje socialistinių valstybių sistemos ypatybes, šis pavyzdys rodo, kad darbo jėgos mobilumas išties gali pasireikšti kaip atviras politinis konfliktas ir prisidėti prie režimo žlugimo. Tačiau mums reikalinga kai kas daugiau. Mums reikalinga ne tik organizuota daugybės griovimo jėga, bet taip pat daugybės troškimais paremtos alternatyvos kūrimas. Kontrimperija taip pat turi būti ir nauja globalinė vizija, naujas gyvenimo pasaulyje būdas.

Daugelyje respublikoniškų politinių projektų modernybėje mobilumas buvo laikomas privilegijuota galimybe kovoti ir organizuotis: nuo vadinamųjų Renesanso socianų (Toskanos ir Lombardijos amatininkų ir Reformacijos apaštalų, kurie, išvaryti iš savo kraštų, skatino maištauti prieš katalikiškas Europos šalis – nuo Italijos iki Lenkijos) iki XVII a. sektų, kelionėmis per Atlantą pateikusių atsaką skerdynėms Europoje; ir nuo visose Jungtinėse Valstijose XX a. antrajame dešimtmetyje veikusių IWW [Pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos – K. P.] agitatorių iki aštuntojo dešimtmečio Europos autonomistų. Kaip matome iš šių modernybės pavyzdžių, mobilumas tapo aktyvia politika ir tvirta politine pozicija. Tokiame darbo jėgos mobilume ir tokiame politiniame egzode susisieja tūkstančiai gijų – senos tradicijos susimaišo su naujais poreikiais, modernusis respublikoniškumas – su moderniąja klasių kova. Postmoderniam respublikoniškumui, jei jis atsiras, iškils panaši užduotis.

Naujieji barbarai

Tie, kurie yra-prieš, sprukdami nuo lokalių, atskirų savo žmogiškojo būvio suvaržymų, turi nuolatos stengtis kurti naują visuomenę ir naują gyvenimą. Tai yra neišvengiamai smurtingas, barbariškas perėjimas, bet, kaip sako Walteris Benjaminas, tai – pozityvus barbariškumas. „Barbariškumas? Būtent. Mes tai teigiame, norėdami pasiūlyti naują, pozityvią barbariškumo sampratą. Ką barbarą priverčia daryti patiriamas skurdas? Pradėti naujai, pradėti iš naujo.“ Naujajam barbarui „nėra nieko pastovaus. Bet dėl to jis visur mato kelius. Ten, kur kiti susiduria su sienomis ar kalnais, jis taip pat išvysta kelią. Bet, visur matydamas kelią, jis taip pat privalo nuo jo viską nušluoti… Visur matydamas kelius, jis visada atsiduria kryžkelėse. Niekada nežinosi, ką atneš kita akimirka. Tai, kas egzistuoja, jis verčia nuolaužomis ne dėl pačių nuolaužų, bet dėl to, kad per jas eina kelias.“ Naujieji barbarai naikina pozityviu smurtu ir, remdamiesi savo pačių materialine egzistencija, braižo naujus gyvenimo kelius.

Toks besiskleidžiantis barbariškumas apskritai veikia žmonių santykius, tačiau šiandien juos pirmiausiai galime atpažinti kūniškuose santykiuose, lytiškumo ir seksualumo pavidaluose. Konvencinės kūniškų ir seksualinių santykių tarp skirtingų ir vienos lyties atstovų normos tampa vis labiau atviros iššūkiams ir pokyčiams. Patys kūnai kinta ir patiria mutacijas, kurdami naujus, nebe žmogiškus kūnus. Svarbiausia tokio kūnų kitimo aplinkybė – tai suvokimas, kad žmogiškoji prigimtis jokiu būdu nėra atskira nuo gamtos kaip visumos, kad nėra tvirtų ir neišvengiamų sienų tarp žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir mechanizmo, vyro ir moters ir t. t.; tai suvokimas, kad pati gamta yra kūrybinga erdvė, atvira vis naujesnėms mutacijoms, mišrumui ir hibridiškumui. Mes ne tik sąmoningai griauname tradicines ribas, pavyzdžiui, vilkėdami kitos lyties atstovo drabužiais, bet ir judame link kūrybingos, neapibrėžtos au milieu zonos, nepaisydami peržengiame sienas. Šiandienos kūniškos mutacijos tampa antropologiniu egzodu, tai nepaprastai svarbus, bet visgi gana dviprasmiškas respublikoniškumo, nukreipto „prieš“ imperinę civilizaciją, elementas. Antropologinis egzodas svarbus pirmiausiai dėl to, kad čia išryškėja pozityvus, konstruktyvus kitimo pavidalas: ima veikti ontologinė mutacija, išrandama konkreti nauja vieta neapibrėžtoje erdvėje. Kūrybinė evoliucija vyksta nebe kokioje nors egzistuojančioje vietoje, bet greičiau išranda naują vietą; naują kūną sukuria troškimas; metamorfozė sugriauna natūralistinę modernybės vienodybę.

Tačiau tokia antropologinio egzodo samprata visgi yra labai dviprasmiška, nes jos metodais – hibridiškumu ir mutacijomis – naudojasi ir imperinis suverenumas. Pavyzdžiui, tamsiame kiberpanko literatūros pasaulyje laisvė kurtis stilių sau pačiam dažnai neatsiejama nuo visagalių jėgų kontrolės. Mums, be abejo, reikia keisti savo kūnus ir save pačius galbūt daug radikaliau, nei įsivaizduoja kiberpanko autoriai. Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje dabar įprasti estetiniai kūno pakeitimai – auskarai ir tatuiruotės, pankiška mada ir įvairios jos imitacijos laikomos pradiniais kūno pokyčių rodikliais, tačiau galų gale jiems nepavyksta įgyvendinti reikiamų radikalių pokyčių. Iš tiesų valiai būti-prieš reikalingas kūnas, visiškai nesugebantis paklusti valdymui. Jai reikalingas kūnas, nesugebantis prisitaikyti prie gyvenimo šeimoje, prie fabriko disciplinos, prie tradicinio seksualinio gyvenimo reguliavimo ir t. t. (Jei suvokiate, kad jūsų kūnas atmeta tokį „normalų“ gyvenimo būdą, nepulkite į neviltį – realizuokite savo talentą!) Tačiau šalia radikalaus nesugebėjimo prisitaikyti prie normalumo naujasis kūnas turi sugebėti kurti naują gyvenimą. Turime eiti daug toliau, norėdami apibrėžti naują vietą neapibrėžtoje erdvėje, nepasikliaudami paprasta mišrumo ir hibridiškumo patirtimi bei su ja susijusiais eksperimentais. Mums reikia stengtis kurti nuoseklią politinę viziją, kūrybingą tapsmą – kaip humanistai, kurie kalbėjo apie meno ir mokslo sukurtą homohomo, ir kaip Spinoza, kuris kalbėjo apie galingą kūną, pagimdytą aukščiausios, meilės pripildytos sąmonės. Amžiname barbarų kelyje turi atsirasti naujas gyvenimo būdas.

Tačiau tokie pokyčiai visuomet išliks silpni ir dviprasmiški, jei į juos žiūrima tik kaip į formą ar tvarką. Hibridiškumas savaime yra tuščias gestas, vien tik atsisakydami tvarkos tiesiog liekame ant nebūties krašto – arba, dar blogiau, tokiais gestais rizikuojama ne mesti imperinei galiai iššūkį, bet ją sustiprinti. Naujajai politikai realus pagrindas suteikiamas tik tada, kai nukreipiame savo dėmesį nuo klausimų apie tvarką į klausimus apie gamybos režimus ir praktikas. Atsidūrę gamybinėje erdvėje galėsime suvokti, kad toks mobilumas ir kūrybingumas – ne tik išskirtiniai mažų privilegijuotų grupių nuotykiai, bet greičiau bendra produktyvi daugybės patirtis. Jau XIX a. proletarai buvo vertinami kaip kapitalistinio pasaulio nomadai. Netgi tuomet, kai jų gyvenimas lieka susietas su viena geografine vieta (kaip dažniausiai ir nutinka), jų kūrybingumas ir produktyvumas sukuria kūniškas ir ontologines migracijas. Antropologinės kūnų metamorfozės įtvirtinamos per bendras darbo jėgos patirtis ir naujas technologijas, kurios veikia kūrybingumą ir turi ontologinę potekstę. Įrankiai visuomet atliko žmogaus protezų funkciją, jie mūsų darbo metu buvo įjungti į mūsų kūnus – tiek jų individualiame, tiek kolektyviniame socialiniame gyvenime tarsi įvyko antropologinė mutacija. Šiuolaikinės egzodo formos ir naujas barbariškas gyvenimas reikalauja, kad įrankiai mums taptų kūrybiniais (poietic) protezais ir išlaisvintų mus iš moderniosios žmonijos gyvenimo sąlygotumų. Dar sykį prisiminkime ankstesnį ekskursą į Marxo veikalus: kai dialektikai tarp vidaus ir išorės ateina galas ir kai imperinėje erdvėje pranyksta atskira vieta, skirta vartojamajai vertei, naujus pavidalus įgijusiai darbo jėgai skiriama užduotis iš naujo sukurti žmogų (kitaip tariant, nebe žmogų). Šią užduotį pirmiausiai vykdys nauja, vis dažniau nematerialinio, afektinio ir intelektinio darbo jėga – tai įvyks bendrijoje, kurią jie sukurs, jų kūrybinio projekto dėka.

Tokio perėjimo metu svarbos neteko kritinės dekonstrukcijos laikotarpis, kuris, pradedant Heideggeriu bei Adorno ir baigiant Derrida, tapo svarbiu įrankiu paliekant modernybę. Dabar tai užbaigtas periodas, paliekantis mums naują užduotį: neapibrėžtoje erdvėje kurti naują vietą; konstruoti naujus ontologinius žmogaus, gyvenimo apibrėžimus – gyvenimiško kūrybingumo jėgas. Donnos Haraway istorija apie kiborgus, neaiškią ribą tarp žmogaus, gyvūno ir mechanizmo, mums šiandien daug veiksmingiau nei dekonstrukcija parodo naujas galimybės erdves – bet turime prisiminti, kad tai tik pasakojimas ir nieko daugiau. Teorinės praktikos varomąja jėga, leidžiančia realizuoti šių pokyčių potencialą, vis dar lieka vis labiau intensyvėjanti bendra patirtis, kurią formuoja naujos gamybinės praktikos, ir produktyvios darbo jėgos koncentravimasis lanksčioje ir takioje naujų komunikacinių, biologinių ir mechaninių technologijų erdvėje.

Taigi, buvimas respublikonu šiandien pirmiausiai reiškia kovą Imperijos viduje ir prieš ją nukreiptą kūrybą, atsirandančią jos hibridiškose, kintančiose erdvėse. Ir čia, nepaisydami moralizavimo, resentimento ir nostalgijos, turime pridėti, kad naujoji imperinė erdvė teikia daugiau galimybių kūrybai ir išsilaisvinimui. Masės, turėdamos valios būti-prieš ir troškimą išsilaisvinti, turi prasiskverbti pro Imperiją ir išeiti anapus jos.

Vertė Kasparas Pocius