Augalota ranka

SAULIUS VASILIAUSKAS

Tas antradienis niekuo neišsiskyrė iš kitų kovo dienų, pavasaris ir toliau vėlavo, o žmonės, tartum sutarę, vienas po kito varstė prekybos centrų duris. Pirkėjų žvilgsniai šuoliavo vitrinų lentynomis, o pardavėjos sutartinai skaičiavo ir pasąmonėje vertino jų pasirinkimus. Štai, pavyzdžiui, pardavėja Žaneta puikiai žinojo, kokį alų mėgsta jos buvęs bendraklasis Tomas, kokias pėdkelnes nešioja kaimynė, biologijos mokytoja Marytė (auklėtinių pravardžiuojama Mišku), ir netgi – ką dažniausiai perka įtartinasis kaimynas Viktoras, kurio bute naktimis girdisi keisti, labai keisti garsai. Kiekvieną antradienį jis perka baterijas radijui.

Buvo maždaug popietė – tikslų laiką paliudytų nebent skaičiai čekiuose, – kai į vieną prekybos centrų įsliūkino Marius. Kadangi iki renginio dar turėjo laisvą valandą, pasirinko puikų laisvalaikio praleidimo būdą – apžiūrėti vyno butelių etiketes, nelyginant parodą. Marius nebuvo iš tų, kurie geria dėl to, kad nežino, kodėl geria. Jis pirkdavo vyną ateičiai, tikėdamas, kad kada nors į jo butą ateis moteris, suteiksianti vynui (o ir vyrui) daugiau brandumo. Jo spintelėje, kurią tik jis vienas dėl lakios fantazijos drįso vadinti baru, stovėjo ir moters laukė dvidešimt septyni pusiau saldaus baltojo ir pora sauso raudonojo vyno butelių…

Visų pirma jaunuolis apžiūrėjo prekes, kurioms buvo taikomos akcijos, kas dera taupančiam ir galvą ant pečių turinčiam žmogui. Akcijų tądien, kad ir kaip būtų keista, nebuvo, todėl ir galva ant pečių pasirodė nereikalinga.

Neradęs pigaus ir galbūt gardaus vyno, Marius nepamiršo ir kitų lentynų – mažame, apšiurusiame lapelyje, kurį jis ką tik išsitraukė iš džinsų kišenės, buvo užrašyta: Smetonos, rūgštaus pieno, popieriaus ubornai, smagurio. Tokiu būdu močiutė priminė jam, ko gink Dieve negalima parduotuvėje užmiršti. Tik viena nedidelė problema – anūkas nežinojo, ką reiškia „smetona“, ir, paklausęs pro šalį einančios damos „Kas yra smetona?“, netrukus, ar galite įsivaizduoti, puolė ieškoti tarpukario Lietuvos prezidento kainos. Prezidento vitrinoje nebuvo.

Pagaliau viską susikrovė ir nupėdino prie kasos. Pardavėja Žaneta godžiai stumdė prekes į dešinę ir galvojo apie savo kaimyną Viktorą. Marius nieko nežinojo nei apie jį, nei apie pardavėją – jie abu jaunuoliui rūpėjo kur kas mažiau nei vargais negalais iššifruota grietinė.

Mintimis Marius jau paliko prekybos centrą ir klausėsi vieno iš renginio dalyvių – Julijono Rubininsko – minčių apie studijas užsienio universitetuose. Staiga stora, augalota ranka stvėrė jį už skverno ir ėmė tempti laiptais žemyn. Marius dar bandė kažką pasakyti rankai, bet ji panaudojo fizinę prievartą ir sugrąžino mintis į prekybos centro ūžesį.

Akimirką nesuvokęs, kas ir kodėl vyksta, jaunuolis atsidūrė nedidelėje, maždaug dviejų kvadratų pločio patalpoje, kurioje, be kelių kompiuterio ekranų, daugiau nieko nebuvo. Marius jautėsi, tarytum sėdėtų tualete, kuriame nėra nei klozeto, nei kriauklės.

– Tai ką, pirkai popierių, m? – augalota ranka įrodė turinti balsą.

– Pirkau, – Marius netuščiažodžiavo.

– Kurioje kasoje, m?

– Nežinau skaičiaus, galiu parodyti, va ta, matot?

– Kur čekis, ką? – augalota ranka vaidino detektyvą.

– Pirkau kortele, kam tas čekis, – įtariamasis bandė racionaliai pasiteisinti.

– Viskas aišku. Duok tą butelį ir viską išspręsime greitai.

– Nesupratau… Kokį butelį?

Marius iš tikrųjų nesuprato, kokį butelį turi omeny augalota ranka. Jis net mokykloje, kai klasės draugai drąsiai vogdavo kramtomąją gumą „Donald“ arba „Turbo“, negalvodavo apie tokią „galimybę“. Imti tai, kas nepriklauso tau, Mariui atrodė svetima.

– Atidaryk tašę, – įsakmiu tonu į ausį skverbėsi augalota ranka.

Krepšyje buvo šratinukas, sąsiuvinis ir kelios knygos. Vieną jų, rodos, poezijos, augalota ranka pasibjaurėdama vartė.

– Kur paslėpei butelį, aaa?! Daugiau nekartosiu!

Marius panoro atnešti visus dvidešimt septynis pusiau saldaus vyno butelius ir sukišti klausiančiajam į… patys žinot.

– Aš niekur nieko neslėpiau ir, pone, jūs tikrai nepagarbiai ką tik mane, niekuo dėtą, atitempėte į šią keistą patalpą, kurioje gyvenate.

Augalota ranka norėjo atsakyti, kad negyvena šioje patalpoje, kad turi žmoną, du sūnus ir butą Žirmūnuose, tačiau išdidumas ir darbo kodeksas neleido pasakoti tokių ar panašių dalykų. Jis dar kartą atsuko atgal kamerų nufilmuotą vaizdą ir žiūrėjo į įtariamojo judesius, stebėjo, kaip pastarasis vaikštinėja prie vyno skyriaus, bandė rasti momentą, kurį manė esant tikrų tikriausiu faktu. Netrukus paaiškėjo, kad taip manydamas gėdingai klydo.

– Atsiprašau jūsų, – augalota ranka nulenkė galvą.

Marius iš „vagies“ ką tik tapo „jūs“, todėl net nusišypsojo, o kartu ir atsipūtė, mat jau buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad galbūt jis, visai to nenorėdamas, kažkokiu mistiniu ir nesuprantamu būdu pavogė tą prakeiktą įstabųjį butelį.

Žinoma, jis galėjo dar iškviesti vyresniąją, atsakingąją darbuotoją; jis nesunkiai galėjo paduoti augalotą ranką į teismą ir bylinėtis dėl moralinės žalos, tačiau jaunuolis nujautė, kad augalota ranka turi šeimą, su kuria ne darbo metu elgiasi pagarbiai.