Apie Dievo gailestingumą, arba Kaip įgalinti kitą…
lėtas pykti ir pilnas gerumo.
Geras kiekvienam yra VIEŠPATS
ir gailestingas visiems savo kūriniams.
Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai
ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina.
Tepasakoja apie tavo karalystės garbę,
tavo galybę tegarsina, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas viešpatavimas, tavo valdžia tveria per visas kartas. VIEŠPATS yra ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais.
Ps 145, 8–13
Šeloš esre middot ha-rahamim – „Trylika gailestingumo savybių“. Toks yra rabinų sumanytas terminas, kai jie kalba apie Dievui būdingas savybes, kurias jis aktualizuoja, valdydamas pasaulį. Tai jo veikimo būdas, kuris negali neatsižvelgti į patį kūrimo principą. Pasaulis buvo kuriamas įgalinant visus kūrinius pačius veikti. Dienai keisti naktį, žemei želdinti augalus, augalams barstyti sėklas, iš kurių dygs panašūs į juos, gyvūnams ir paukščiams veistis ir daugintis, žmonėms – tapti tokiems kaip Dievas sukurtajam pasauliui, turint panašumą į jį… Koks gi kitoks tas panašumas galėjo būti, jei ne tas pats kūrybinis kitų įgalinimas? Kitą įgalinti – tai atsisakyti jo visiškos kontrolės. Naikinti besąlygišką priklausomybę ir pajungimą. Suteikti aklam regėjimą, raišam – tvirtą žingsnį, silpnam – stiprybę. O taip pat ir galią eiti ir klysti, suklupti, paslysti, ieškoti, nerasti, apsispręsti. Įgalinimas reikalauja visų tų savybių, kurios vardijamos šioje psalmėje. Bet rabinų suskaičiuotos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6–7 eilutėse: „Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“
Skaičiavimas labiau simbolinis, nes yra skirtingų pasiūlymų, kuriuos posakius skelti per pusę ir skaičiuoti kaip atskiras savybes. Tai ne taip jau svarbu, nes skaičius 13 – simbolinis palaiminimo skaičius, 12 plius 1, t. y. daugiau nei simbolinis visumos skaičius (prisiminkime simbolinius 12 Izraelio giminių, 12 apaštalų, 12 mėnesių skaičius, kur trylika reiškia perteklių, apstumą, ką gerai iliustruoja žinoma trylikto atlyginimo sąvoka). Žodis middot (daugiskaita nuo mida) reiškia matą, taisyklę, būdą, t. y. veikimo būdą, tai, kokiu matu jis yra matuojamas, kaip „tvarkomasi“. O išvardintos sąvokos, kad ir kaip jos būtų suskirstytos, tuos „būdus“, „kelius“ nusako. Vienas iš būdų, kurio laikosi nemažai autorių, pavyzdžiui, toks:
1) „Viešpats“ – gailestingumas prieš nusidedant.
2) „Viešpats“ – gailestingumas po nuodėmės.
3) „Dievas“ – galingas gailestingumu suteikti visiems kūriniams visa, kas jiems būtina.
4) „Gailestingas“ (Rahum) – atjaučiantis.
5) „Maloningas“ (Hanun) – maloningas kenčiantiems.
6) „Lėtas pykti“.
7) „Kupinas gerumo“ (Rab hesed) – gausus dosnumo, nes žodis hesed nurodo dosnumą, perteklių, o ne šiaip gerumą, kuris nelabai aišku, kaip reiškiasi be papildomų kvalifikacijų.
8) „Ištikimybės“ (Emet) – tiesa. Tiesa, be abejo, ne tas pats, kas ištikimybė. Šis žodis hebrajiškai reiškia tvirtumą (dėl to dažnai siejamas su uola). Tiesą tada galima suprasti kaip tvirtumą, tai, kas yra tvirta savaime. Tai, kas turi tvirtą, nesvyruojantį pamatą, ant kurio galima statyti kažką ilgalaikio. Gal ir santykius, ryšius.
9) „Lydintis gerumu ligi tūkstantosios kartos“ (Nocer hesed la-alafim) – išsaugantis, išlaikantis dosnumą iki tūkstantosios kartos… Dosnumo savybė, priminsiu, yra dėmesys, pasireiškiantis įvairiais būdais, kai neprivalai dėmesio rodyti, kai nesi niekaip įpareigota (-as) rūpintis… Tiesiog šiaip, veltui, kaip sakoma… Švaistūniškai…
10) „Atleidžiantis kaltę“ (Nose avon) – pažodžiui „pakeliantis kaltę“… Avon – vienas iš trijų žodžių, vartojamų Biblijoje, kalbant apie nuodėmę, ir vartojamas dažniausiai tada, kai kalbama apie nusikaltimą, pasireiškiantį kaip pasikėsinimas į kitus asmenis – jų visokeriopą gerovę, kas, remiantis etimologija, aiškinama kaip iškreipimas dalykų padėties, to, kaip turėtų būti.
11) „Nusižengimą“ (peša‘) – antras žodis, reiškiantis nuodėmę; pažodžiui reiškia maištą (prieš Dievą, prieš jo duotus įstatymus, įsakus).
12) „Nuodėmę“ (hatta‘a) – trečiasis žodis, reiškiantis nuodėmę. Tik šį kartą – netyčinę. Žodžio etimologija reiškia „prašauti pro šalį“ (panašiai kaip ir graikiškas bei rusiškas žodžio „nuodėmė“ atitikmuo). Tai nuodėmė, kuri reiškia tai, kad žmogus nepadarė gero ten, kur galėjo padaryti. Dėl to pasaulyje sumažėjo gėrio. Kažkas kenčiantis nebuvo paguostas, kažkas alkanas nebuvo pasotintas, ir visa kita, kas išvardinta žinomame Jėzaus palyginime apie Paskutinį teismą ir ožius, neatpažinusius tuose, kurie visaip vargsta, paties Dievo.
Nepaisant visų šių trijų rūšių nuodėmių, kuriomis žmonės tiek griauna, gadina kitų gyvenimus, tiek nesistengia gydyti to, kas sužeista, atstatyti tai, kas sugriauta, Dievo „veikimo būdas“ toks, kad jis „pakelia“ visa tai, „neša“… Ir čia jau kiekviena (-as) gali sau aiškintis tai, kaip išmano.
13) „Ir atlaisvinantis“ (Ve-nakke) – lietuviškame vertime, kaip ir daugelyje kitų vertimų, šis žodis kažkodėl išverstas „nepaliekantis kaltųjų be bausmės“. Tiesa, hebrajiškame tekste ten yra keli žodžiai, kurių vertimas priklauso nuo to, kur vertėja (-as) deda skyrybos ženklą. Dėl to atsiranda įvairių versijų. Žinoma, kadangi po nake trūksta papildinio, kuris aiškiai nurodytų, nuo ko yra atlaisvinama, po šio žodžio einantis neiginys gali būti siejamas su šiuo nake, bet gali būti siejamas ir su po neiginio einančiu žodžiu je-nake, kas reikštų „neatlaisvinantis tėvų užsitrauktą avon vaikams…“ Šį kartą avon reiškia ne vien kaltę, bet kartu ir bausmę, visai kaip Kaino atveju (Pr 4, 13), kai jis sako „per didelė bausmė man“, kas hebrajiškai skamba „per didelė kaltė mano“… Galima interpretuoti, kad šiuo atveju atleisti kaltes žmonėms, žmoniškumui (žudant, plėšiant, kankinant, engiant ir panašiai) – ne Dievo jurisdikcija. Ir šios kaltės perduodamos vaikams, jei šie nebando atitaisyti tėvų padarytų skriaudų. Visa tai yra palikta pačių žmonių tarpusavio santykiams. Tiesa, žmogus, kuris, pagal Bibliją, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turėtų siekti išsiugdyti šias savybes, šiuos veikimo būdus. Kartais tai atrodo neįmanoma – labai sunku atrasti savyje tiek galios, kad galėtum įgalinti ką nors kitą. Nors motinos ir tėvai, mokytojai, dėstytojai, suteikdami kitiems reikalingas žinias ir įgūdžius, kasdien tą daro. Visuomenė, pasirūpindama, kad sunkiai savo kojomis vaikščiojantys susidurtų mieste su kuo mažiau kliūčių, tą daro. Taip pat ir visuomenės, kurios pasirūpina, kad moterys, dirbančios tikrai sunkų ir atsakingą darbą – augindamos (ir įgalindamos) kūdikius, neprarastų galimybių ir kitokius savo gabumus bei kitokias galias atskleisti… Kad ir kokia, atrodo, negailestinga mūsų visuomenė, bent jau viešoji nuomonė, kuriai taip baisu susitaikyti su kitų įgalinimo mintimi, reiškiama garsiausiai. Lyg būtų valia viską kontroliuoti, net ir moterų garsų perdimą, kuris neseniai buvo uždraustas vienoje iš valstybių kaip prasižengimas kuklumo dorybei… Come on, kaip sakoma…
-akp-
