Pragmatiškai sentimentali žmogaus Nojaus arkoje istorija
GUODA GEDIMINSKAITĖ
Pradėjusi rašyti pagalvoju, kad visa tai per daug sizifiška. Šiandien, dailės kritikai daugiausia dėmesio skiriant šių dienų dailei, rašyti apie senąjį meną atrodo kažkaip ir nereikalinga, ir net nejauku. Viduje jau ir kirba įkyri „neišgirsto teksto“ nuojauta. Ir visgi. Manau, pats laikas šį dailės istorijos „sindromą“ nutraukti. Viena vertus, apie gotikinę Zapyškio bažnyčią pasakoju, nes manau, kad Lietuvos gotikos istorijoje būtini nauji puslapiai – lyg ir per daug laiko praleidome skaičiuodami plytas. Kita vertus, esu vedama (ne)savanaudiško entuziazmo – rašau, nes noriu pamėginti skaitytojui priminti apleistą ir tuščią, žmogaus paliktą ir užmirštą šventovę.
Šiandien senoji Zapyškio bažnyčia panaši į pasaulio kraštą – stovinti kairiajame Nemuno krante, visai šalia vandens plyname lauke, nebeveikianti, gotikine savo architektūra labiau priklausanti tolimai praeičiai nei dabarčiai. Tenka pripažinti, kad toks bažnyčios vienišumas kelia sentimentų. Ir visgi perdėm romantiško Zapyškio bažnyčios mito nekursiu. Manau, per daug graudus tonas vargintų. O jei jau atvirai – Zapyškio bažnyčią viduramžiais matau visai kitokią nei šiandien.
Įvedus katalikybę, buvusioje pagoniškoje ir stačiatikiškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradedamos statyti bažnyčios, kurios skelbia naujo katalikų tikėjimo atėjimą. Didysis kunigaikštis ir didikai funduoja katalikų šventoves, nes siekia jiems priklausančius žmones artinti link Dievo ir taip atlikti šeimininko šventą pareigą – pasirūpinti jų sielų išganymu. Tokio išganymo savo valstiečiams siekdamas didikas Jonas Sapiega XVI a. pradžioje įsteigia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią Zapyškyje. Šventovei skiriama svarbi viduramžiškos gyvenvietės vieta. Bažnyčia sumūrijama visai upės pakrantėje, šventovės pietuose driekiasi sausumos kelias, čia pat šiaurėje teka toks pat reikšmingas susisiekimui Nemunas. Galima sakyti, taip statoma gyvenvietės centre bažnyčia tampa neatsiejama ne vien dvasinio, bet ir itin žemiško žmogaus gyvenimo dalimi: vienintelis mūrinis miestelio pastatas yra patikimas sandėlis vertingiems dalykams, o užklupus pavojams – saugus prieglobstis ir pačiam žmogui.
Povilas Karpavičius. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Zapyškyje. XX a. I p.
Maža romantikos ir daugiau praktiškumo ir pačioje bažnyčios architektūros istorijoje. Estetiniams kriterijams viduramžiais neegzistuojant, o gal greičiau jiems būnant labai giliai užslėptiems (mat gėrėjimasis kūrinio forma galėjo begėdiškai pakeisti gėrėjimąsi meno kūrinyje apgyvendintu Dievu), kūryboje vyrauja praktiniai sprendimai. Pavyzdžiui, amatininkai mūrija mažą Zapyškio bažnyčios erdvę, nes kaip tik tokios erdvės reikėjo tuomet besikuriančiai gyvenvietei. Štai didesnių LDK miestų parapinės gotikinės bažnyčios (tokios kaip Vilniaus, Kauno, Trakų, Kėdainių) statomos erdvios, dažniausiai stačiakampės trinavės halės, o mažame Sapiegų miestelyje mūrijama parapinė bažnyčia yra neaukšta, beveik kvadratinė vienanavė halė. Galima sakyti, mažą bažnyčios erdvę lemia nedidelė miestelio bendruomenė. Pragmatiškai suprantu ir bažnyčios gotikines formas. Zapyškio bažnyčią statę amatininkai formos raišką epigoniškai „skolinosi“ iš arti buvusios Kauno gotikos – horizontalų sienos plokštumos skaidymą, nišų gausą, stačiakampę nišų ir angų apvadų formą. Kauno gotika į Zapyškį galėjo ateiti, pavyzdžiui, Sapiegų miesteliui ir Kaunui tarpusavyje prekiaujant – sunku įsivaizduoti, kad taip arti vienas kito Nemuno krantuose įsikūrę miestai nepalaikė prekybinių santykių. Neatmetu ir glaudesnių Kauno gotikos ir Zapyškio bažnyčios sąsajų: Kauno ir Zapyškio bažnyčių plytų dydžiai panašūs, dėl to tikėtina, kad, funduodamas bažnyčią, Jonas Sapiega medžiagų parūpino iš arti esančios Kauno plytinės.
Tokioje pragmatiškoje Zapyškio bažnyčios istorijoje dar trūksta semantikos. Viduramžiais Sapiegų miestelio gyventojui, lankančiam Zapyškio bažnyčią, jos fizinė erdvė persismelkia jo, tikinčiojo, išgalvotomis prasmėmis: šitaip Nemunas, prie kurio pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, tampa Jordano upe, o pati bažnyčia – dieviškumo įsikūnijimu. Šventovėje melsdamasis, atlikdamas liturginius ritualus, mažo LDK viduramžių miestelio valstietis „tuščiame bažnyčios kūne“ sukuria dar tuomet naują katalikiškų ritualų erdvę – bažnyčią pripildo savo paties ritualams suteiktų prasmių. Galima sakyti, ritualizuotas tikinčiojo buvimas bažnyčioje pačią bažnyčią paverčia šventa apeigų vieta, leidžiančia Dievą pažinti kasdieniame gyvenime, suteikiančia viltį šalia Dievo būti po mirties.
Taip, priešingai nei šiandien, viduramžiais Zapyškio bažnyčia tampa žmogaus erdve – pragmatiškai sukurta jo rankomis, semantiškai pripildyta jo sugalvotų prasmių, galiausiai virtusia jo paties prieglobsčiu. Zapyškio bažnyčia žmogų priglaudė ir privertė užmiršti vargus, nuramino ir suteikė viltį. Tiek ją fundavusiam didikui, tiek stačiusiems amatininkams ar joje besimeldusiems tikintiesiems bažnyčia reiškė apsivalymą, doresnį gyvenimą, galiausiai naują pradžią po mirties. Šiandien belieka tik įsivaizduoti: mažo miestelio žmonės kiekvienas savaip kuria bažnyčią, tarp jos sienų sudeda tai, kas brangiausia – tikėjimą, ir laukia ištiksiančio nemirtingumo. Sakyčiau, ant kairiojo Nemuno kranto renčia savąją Nojaus arką. Gal ir sentimentalu, bet tebūnie.
