Popiežius Pranciškus Tony Blairo pavyzdžiu neseks
CHRISTOPHER HOWSE
Buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tony Blairas, 2009 m. duodamas interviu gėjų žurnalui „Attitude“, pasakė: „Esama daugybės nuostabių dalykų, kuriuos palaiko šis popiežius, bet…“ Tarp šitų „bet“ jis nurodė ir popiežiaus Benedikto XVI antipatiją homoseksualiniam gyvenimo būdui.
Ponas Blairas popiežiaus situaciją vertino partinės politikos požiūriu, t. y.: „Galite arba a) laikytis savo pamatinių nuostatų, tardami, jog geriau jų nelaužyti, kad neprarastume to, ką turime, arba b) pripažinti, kad pasaulis keičiasi, ir mėginti skatinti permainas bei pasiekti naujus žmones.“ Šioje pono Blairo metaforoje tiesos esama, tačiau ji glūdi gerokai giliau.
Neįtikėtinai gausi žiniasklaidos dalis į naująjį pontifikatą žvelgia taip, tarsi naujasis popiežius galėtų pakeisti Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą, moterų kunigystę, kontracepciją, netgi abortus.
Šitaip manantys klysta ne todėl, kad popiežius būtų šitoks galingas, jog galėtų permainoms pasipriešinti, o todėl, kad iš tiesų popiežius kažin kokių galių visiškai neturi. Taip, jis yra įgavęs teisę bet kurioje pasaulio vietoje paskirti vyskupą. Anksčiau buvo susiklosčiusi padėtis, kad šį procesą galėjo lemti ne pamaldūs bažnyčią lankantys žmonės, bet savo rūmuose galią sutelkę įnoringi kunigaikščiai. Ir gerokai po to, kai Anglijos karalius Henrikas VIII nutraukė ryšius su Roma ir tapo aukščiausiu Anglijos Bažnyčios vadovu, Ispanija per savo katalikiškiausiąjį karalių be vargo pasirinkdavo vyskupus ir rodė nosį popiežiaus valdžiai.
Pasaulietinė valdžia taip pat mielai vetuodavo popiežių rinkimus. 1846 m. Metternichas buvo pasiryžęs vetuoti kardinolo Mastai-Ferretti išrinkimą, tačiau jo delegatas į konklavą pavėlavo. Šitaip buvo išrinktas nepageidaujamas popiežius Pijus IX ir siaučiant karams išsilaikė soste iki 1878 m.
Šiandien laikome savaime suprantamu dalyku, kad popiežių rinkti turėtų jo tikėjimo bendražygiai, politinei valdžiai nesikišant. Esame pripratę prie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo, nors Britanijos Konstitucija nurodo, kad valstybės galva vadovauja ir valstybinei Bažnyčiai.
Vis dėlto argi išrinktas popiežiumi Pranciškus negali daryti ką panorėjęs? Juk jis, šiaip ar taip, yra neklystantis? Šis neklystamumas taip suglumino Andreasą Whittamą Smithą, kad, išgirdęs apie popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą, jis paklausė: „Ar tai reiškia, kad popiežius Benediktas yra neklystantis šiandien, bet nuo rytojaus, išėjęs į pensiją, jis bus klystantis?“ Ponas Whittamas Smithas yra Anglijos Bažnyčios nuosavybės komisijos pirmasis įgaliotinis, be kurio žinios negali būti įkurta jokia parapija ar uždarytos jokios kapinės, tad apie valdžią jis šį tą išmano.
Juokais galime tarti, kad popiežius Pranciškus visai nebūtinai atspėtų Čeltnamo žirgų lenktynių nugalėtoją. Tiek dar nutuokiame.
Vatikano II susirinkimas 1964 m. apibrėžė, kad popiežiaus neklystamumas veikia tuomet, „kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų tikinčiųjų ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, jis skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą“. Tai dar vadinama skelbimu ex cathedra, kuris nuskamba iš Petro sosto ir yra skiriamas visuotinei Bažnyčiai.
Tačiau šią kategoriją jis atitinka tik tuomet, jei dera su Bažnyčios paveldėtais tikėjimo lobiais. Rūpinimasis vargšais Bažnyčiai buvo visuomet būdingas, tai liudija ir popiežius Pranciškus. Tačiau joks popiežius negalėtų pasakyti: „Jėzus pasakė tą, bet aš jums sakau kitką.“ Joks popiežius negali elgtis taip, kaip Tony Blairas pasielgė Ketvirto paragrafo* atveju, pakeitęs Leiboristų partijos įstatų punktą, reikalavusį „bendros gamybos priemonių nuosavybės, paskirstymo ir mainų“.
Tai nereiškia, kad Katalikų Bažnyčioje niekas nekinta. Kadaise Johnas Henry Newmanas, kurį 2010 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė palaimintuoju, parašė naudingą knygelę „Krikščioniškosios doktrinos vystymasis“. Tiesą sakant, būtent šios knygelės rašymas ir pastūmėjo jį į Romos Katalikų Bažnyčią 1845 m.
Ministras pirmininkas Davidas Cameronas užsimanęs gali pasvirti į dešinę ar laikytis vidurio. Popiežius Pranciškus, net ir panorėjęs, niekur svirti negali.
„The Daily Telegraph“, III.16
Vertė Kęstutis Pulokas
___
* Clause Four Moment – 1995 m. buvo iš esmės pakoreguotas prieštaringai vertintas Britanijos leiboristų partijos įstatų paragrafas, numatęs nuosavybės nacionalizaciją. (Vert.)
