Po pusryčių

EUSTACHY RYLSKI

1

Prisimenu laikus, kai saulė nesusargdindavo piktybine melanoma, nuo alkoholio nebuvo sergama kepenų ciroze, nuo gero valgio nesivystė sklerozė, seksas negrėsė AIDS pavojumi ir, kas svarbiausia, cigaretės neturėjo sąsajų su plaučių vėžiu, tai yra prisimenu laikus, kai susipažinau su panele Hole Golaitli iš „Pusryčių pas Tifanį“.

Tada buvau aštuoniolikos metų ir nežinau, iš kur man radosi įsitikinimas, kad manęs laukia geras gyvenimas.

Nesileidžiant į smulkmenas, prieš tokį požiūrį į save patį tuomet bylojo visa mane supusi tikrovė, o jai įkandin ir svajos, kurioms atsiduodavau be saiko, ir ilgainiui prarastas mokėjimas džiaugtis jutimine, tai yra nieko nekainuojančia, gyvenimo puse.

Kaitri 1963 metų vasara nepasikartojo jau niekada. Vasaros prieš ir po jos buvo lietingos ir šaltos, o mano vaikystės kalnuose dar ir trumpos.

Mano paprastai nelojalus organizmas leido man patirti, kas yra sveikata, trys kaitros mėnesiai ištirpdė iš jo bet kokius toksinus, saulė nudegino kūną rudai, plaukiojimo aplinkinėse molio iškasose popietės lėmė, kad mano astenišką figūrą surišo diskretiški, bet patikimi raumenys, o keliasdešimties kilometrų žygiai dviračiais išmankštino mane taip, kad vėliau to jau nepatyriau.

Pasitenkinimą savimi tą vasarą didino ir faktas, kad jau metus gyvenau iš savo darbo, kurį prie biografijos slapčiomis pridurtų ne vienas rašytojas mitomanas ir kiekvienas kitas vyriškus ritualus kultivuojantis kietuolis.

Buvau medienos išvežimo iš kalnų sekundantas ir kartu pusiau atsakingas už būklę sunkvežimių, kurie jau turi savo neginčijamą vietą lenkų literatūroje, ko tada nežinojau, tad nekvaršinau sau galvos jokia išgalvota nuostata.

Buvau tyras lyg ašara.

Be to, dar ryšys, kurį tęsiau jau kelis mėnesius, žadėjo klostytis kuo sėkmingiausiai, tai yra ji mane mylėjo, o aš jos nė kiek, kas įžūlioje, nejautrioje jaunystėje teikia nepriklausomumo ir pranašumo pojūtį, iš teisybės, negarbingą, bet teikiantį palaimos.

Nors man buvo būdingi įgimtas pesimizmas, netikėjimas egzistencijos prasme ir metafizinė baimė, kiek save prisimenu, kiekvieną kontaktą su materija mano protas bematant paversdavo į malonumą.

Kiekvienas perėjimas iš saulės į pavėsį, oro srovė, kai lėkdavau apžergęs dviratį geru buvusiu vokišku plentu į ajerais apžėlusių tvenkinių lomą, perbridimas per plačiai išsiliejusį, akmenuotą upelį, tekantį į vienintelį apylinkės ežerą, skaidri aušra su ta gaivios vėsos valandėle, nesvarbu, prieš kokią kaitrą ji beauštų, alaus, kurį laikydavo dubenyse su vandeniu, kad neužvirtų, skonis vakare smuklės verandoje ir paveikslas temstant ateinančios merginos, kurią išgražindavo švelni šviesa ir jos kartais herojiškos pastangos patikti, būti gerai, rūpestingai, saldžiai, nuolankiai, nes, prisimenant pranašumus laikų, kai pažinau Holę Golaitli, reikia pridurti, kad moterys tada nežinojo, kas yra feminizmas, lygiateisiškumas, išsivadavimas ir gyveno įsitikinusios, kad iš lyčių skirtumų kyla jeigu ne vertė, tai bent džiaugsmas.

Ir tai, kas teikia didžiausią palaimą, – išdžiūvusio „Sporto“ skonis, tą vasarą visa buvo išdžiūvę, o prieš tai jo elastingumas paritinus tarp pirštų, kai tamsaus tabako trupinėliai byra ant žemės. Niekada iki tol ir niekada vėliau cigaretės nebuvo man tokios skanios, o jų vyriškas, aristokratiškas, nepakartojamas kvapas lydės mane jau iki mano paskutinių dienų, kiek tik drįsiu prisiminti malonumus, kurie negrįžtamai nugrimzdo į praeitį.

Taigi, kad ir kaip į tai žiūrėtum, maivytumeisi ir gintumeisi, Holė Golaitli irgi.

2

Nes kad ir kaip žiūrėtum, maivytumeisi ir gintumeisi, „Pusryčių pas Tifanį“ skaitymas tapo man vienu iš įsimintiniausių, taigi svarbiausių literatūrinių nuotykių.

Bet kodėl?

Buvau jau suaugęs, po visokių įmanomų literatūrinių iniciacijų. Man jau buvo praeitis rusų klasika, Iwaszkiewiczius, Camus, Mauriacas, kaip savo delną pažinojau Hemingwayų, ragavau Faulknerio ir negalėjau nepastebėti, kad, palyginti su Buninu, seksualumo „Pusryčiuose…“ – katino ašaros, palyginti su Iwaszkiewicziaus apsakymais, juose nėra jautrumo, jaudulio, aistros, juose neaptiksi Turgenevo charizmos ir pavergiančio jo pasakojimų paprastumo, o Gogolio lektūra priverčia suvokti, kas sudaro skirtumą tarp humoro jausmo ir jo vaizdavimo, kad net ir žavumas, ta paskutinė rašytojo išsigelbėjimo viltis, „Pusryčiuose pas Tifanį“ atrodo lyg priežodžiu tapęs anglių kvitas.

Kad įdomų sumanymą sugeria Capotei būdingas pritemptas ir varginantis palaidumas, kurio jis atsikratė tik savo geriausioje knygoje „Šaltakraujiškai“, kad nevaržomas noras patikti perstato tos istorijėlės iešmą į klystkelius, ne į Gombrowicziaus nebrandumą, ne į jaunatviškumą, taip jaudinančiai pateiktą Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, o tiktai į spekuliacinio, kaip spėju, literatūrinio infantilizmo klystkelius. Kad ironija grįstas noras patraukti dėmesį išstumia iš to pasakojimo bet kokį minčių apie egzistencijos paslaptį pėdsaką.

O vis dėlto kiek kartų sutinku merginą berniokiška figūra, man iškyla mintis apie panelę Golaitli kelionėje arba vietoje. Kai turiu reikalą su droviu, nieko nesuprantančiu geraširdžiu, visada matau taip nejautriai, savimyliškai ir prasčiokiškai Holės pamestą arklių daktarą iš Teksaso. Kai žvelgiu į aukštas, trapias madų demonstruotojas, turiu prieš akis Megę Vaildvud, kuriai galų gale taip pasisekė su milijonieriumi Rasčiu Troleriu. Dalyvaudamas varginančiame, per daug gausiame priėmime su ore tirštėjančiu nuoboduliu ir ta susivaržymo rūšimi, kurios nepajėgia išjudinti joks alkoholis, prisimenu tą, į kurį Holė pakvietė pasakotoją į savo ankštą butą Niujorke. O atsitiktinai sutiktų jaunų moterų žodžių srautą bandau sustabdyti pastaba, kad jos kalba taip, lyg būtų Tifanio mergina, nors iš pirmo žvilgsnio matosi, kad ja nėra.

Suprantama, neužmiršau ir kitų literatūrinių personažų, su mylimais gyvūnais imtinai, būdavo, kad laikui bėgant bendraudavau su jais vis dažniau ir stipriau, bet kaip apskritai atsitiko, kad mano atmintį tokiems ilgiems metams užvaldė tos Capotės marionetės?

3

– Kokiu sportu užsiiminėji? – paklausė manęs prieš porą metų viename party Varšuvoje jaunas žmogus iš Amerikos.

Atsakiau, kad vedžioju pasivaikščioti šunis.

– Fantastiška! – sušuko jis be mažiausio ironijos pėdsako. – Kaip tau to pavydžiu.

Tai yra pavyzdys pokalbio, kuris prie stalo neturėtų jokios prasmės, o party metu buvo kuo tinkamiausias. Nes stalas mus kam nors įpareigoja, o banketas vaikštant – niekam. Tas susitikimų būdas išgalvotas ir labai daug naudojamas visuomenėse, kurios savo ignoranciją pavertė dorybe, kurias, nepaisant tariamos laisvės, palietė emocinė blokada, kurios neturi būdų kokiai nors sielų brolybei, bendrauja tik draugišku sąmoju, smagiomis frazėmis, fiziniais traukuliais ir gestais, ir ta susitikimų rūšis turi vieną neginčijamą pranašumą – nieko niekam neįpareigoja.

Tai banketo metu galima pasakyti kam nors, kas serga paskutine ligos stadija, kad jis puikiai atrodo, bobai lyg spinta – kad pastaruoju metu ji labai palieknėjo, grafomanui – kad jo naujausia knyga buvo pavergianti, o iki dugno degradavusiam politikui – kad tauta jį dar įvertins.

Jokių pažiūrų nereikia ginti, kiekviena, net ir absurdiškiausia nuomonė priimama už gryną pinigą, nėra tiesos, kuriai būtų verta priešintis, todėl nėra galimas joks ginčas, nes banketas ar, jei kam patinka, party iš mūsų nereikalauja nieko.

Ir tokie yra tos apysakos personažai, be galo banketiniai. Net ir apmulkintas Holės vyras, nelaimingas naivuolis veterinaras, kurio nė per nago juodymą neužjaučiame, net ir Fredas, herojės brolis, dar už ją kvailesnis, kuris ne juokais žūsta kažkur Europoje, o mes jo neapverkiame, net ir Salis Tomatas iš Bronkso, kurį mergina aplanko šaltojoje, yra iš Niujorko banketo.

Nes iš kur jie visi, po perkūnais, turėtų būti?

Pirmasis tos apysakos apie smulkios kekšytės ir jos bendrų atsiradimą ir dingimą pranašumas yra neįsipareigojimas. Autorius nesijaučia įsipareigojęs savo personažams, jie neįsipareigoję vieni kitiems, jų atžvilgiu neįsipareigoja skaitytojas, o jie atsilygina jam tuo pačiu. Ne tik todėl, kad priima gyvenimą tokį, koks yra, kad yra netikri ir kasdieniai, kad pasakotojo bendraamžiai tuo pat metu sunkiai kaunasi Apeninų pusiasalyje, o po pusmečio nukraujuos Normandijos paplūdimiuose, bet todėl, kad nieko iš mūsų nereikalauja, niekuo mūsų nevargina, neverčia nieko rinktis.

Ir neapsimetinėkime, kad tai mums netinka.

Ten nėra daktaro Rijė iš „Maro“, kuris atima iš mūsų drąsą savo ramia narsa. Ten nėra lordo Džimo, įpareigojančio mus būti kartu atsakingus už „Patnos“ katastrofą. Nesišlaisto toje istorijėlėje Raskolnikovas su savo nepakenčiamu moraliniu nestabilumu, mūsų neterorizuoja joks dulkintas Karamazovas, neerzina kunigaikštis Myškinas ir nenori mums užvožti Faulknerio Bajardas Sartoris, o Viktoras Rubenas iš „Panelių iš Vilko“ nevargina savo nostalgijomis.

Ir, duodu galvą, šioje istorijoje nesusidursime su jokiu Ancheliu, Kordianu, Konradu, kurie poetiškai nuostabūs, bet prie kurių baugu prisėsti, tokia nuo jų tvoskia iškilumo šviesa.

Capotės personažai mums sako: pasišlaistyk su mumis čia ir ten, pasivoliok, paklausyk, kaip beriame beprasmius niekus, pasidegink su merginomis ant priešgaisrinių laiptų, pasikalbėk su O. Dž. Bermanu apie savo karjerą kine, kurios niekada nepadarysi, pasėdėk prie baro pas Džo Belą, o kai pasibodėsi savimi arba mumis, miestu ar gyvenimu, mes tavęs nelaikome. O atsisveikindami sakome: nesisielok dėl vienaakio katino, jis neprapuls.

Pirmasis „Pusryčių pas Tifanį“ pranašumas yra visuotinis neįsipareigojimas, o antrasis pranašumas randasi iš jo, ir jis yra jaunystė.

Didžiajam Thomui Mannui nepavyko parašyti nieko, kas būtų buvę prieš septyniasdešimt metų. Nepelnytai užmirštas jo amžininkas Mauriacas irgi nerašė jauniau, o kiekvienas Virginios Woolf romanas bematant iškaršdavo nuo senumo.

Vertinu literatūroje senatvę, ne brandą, bet išmintingą, troškimų atsikračiusią senatvę, pats bandau kurti tokią literatūrą, jeigu pajėgiu priimti meninį novatoriškumą, tai tik su sąlyga, kad jo šerdis yra senatvė, kaip pas Witkacą su visais jo nerimais, bet laikais, kuriuos primenu, tai negalėjo būti mano preferencija.

Nuo vaikystės pažymėtas senatve, auklėtas senų žmonių, drausmintas senų draudimų ir ritualų, pasidaviau neišnaudotai jaunystei su jos veržlumu, egoizmu ir visko viltimis.

Negalėjau surasti literatūroje nieko, kas taip kaip Capotės apysaka atitiktų mano būseną.

Ir neradau iki šiandienos.

Bet bausdamas mane už jaunatviškas iliuminacijas, mano vėlesnis likimas nutrenkė mane jeigu ne į prarają, tai į mizantropijos, neišsipildymo ir, kad ir kaip to žodžio ginčiausi, tuštumos sferą. Subrendusio amžiaus nenušvietė jokia idėja, pasija, aistra ir visa aplink mane ir manyje vėso.

Į gyvenimo saulėlydį grįžau prie tos apysakos. Kiekvienas personažas ir kiekvienas daiktas joje yra tokie, kokius palikau prieš 45 metus, tiktai be manęs. Neaptikau joje savęs nei jokio iš savo malonumų.

Nes jau nepastebiu, kai pereinu iš šviesos į pavėsį, nelekiu dviračiu galvotrūkčiais į ajerais apžėlusių tvenkinių lomą, nelaukiu smuklės verandoje su „Sportu“ tarp lūpų merginos, kuri trokšta būti gera, pasiaukojusi, saldi, jau nėra akmenuoto upelio, kurį perbrisdavau, ir jau nebegirdžiu „žolių arfos“.

Knygos mums svarbios tiek, kiek jos pasakoja apie mus tokius, kokie esame arba, kas dar svarbiau, galėtume būti. Dabar apie mane pasakoja jau išmintingesnė, brandesnė, geriau sukurpta literatūra ir dėl to kartais labai apgailestauju.

„Pusryčiai pas Tifanį“ žadina apgailestavimą kaip moterys, kurios mus paliko, nes subanalėjome, subjaurėjome, pasenome, tapome slegiamai protingi. Nesame dėl to prastesni, o jos geresnės, bet tai jos palieka, kaip paliko mergina vaikino figūra su visu savo žvėrynu, o „Užburtas kalnas“ įsikabino į mane kaip varnalėša šuniui į uodegą. Ir nėra tokios jėgos, kuri išgintų po galais tą aukščiausią išmintį, tą patyrusį patyrimą, gražiausią grožį, absoliučiausią literatūrinę tobulybę, o ranka, neslėpsiu, kartais niežti.

Nežiūrėdamas mainau save, koks esu, į tą, kuris kaitrią, ilgą 1963 metų vasarą pažino Holę Golaitli. Mainau rašytojus, kuriais žaviuosi, kurių kūriniuose radau sau atramą, su kuriais mane sieja sielų giminystė, su kuriais, kaip manau, susigiminiavau, į Trumaną Capotę, koks jis buvo tada, kai parašė Holės ir jos sėbrų istoriją.

Mainau viena ir kita bent tam, kad vėl būčiau prieš pusryčius. Bet kokia kaina prieš pusryčius.

Pas Tifanį ar kur nors kitur.

Iš: Eustachy Rylski. Po śniadaniu.

Warszawa: Świat Książki, 2009

Vertė Kazys Uscila

___

Eustachy Rylski (g. 1944) – garsus lenkų šiuolaikinis rašytojas, romanų, apsakymų, esė, teatro ir kino scenarijų autorius. Leidykla „Mintis“ 2008 metais išleido jo romaną „Sąlyga“ („Warunek“).