Miestas, kuriame šiandien trūksta dviejų poetų

VYTAUTAS J. STRAIŽYS

Skiriu M. M. ir V. G. atminimui

Miestas nuo sekmadienio iki sekmadienio

nepaliauja gyventi.

Netrūksta oro, vandens ir sniego.

Žmonės kalba apie darbą, ligas ir viens kitą.

Dar jie stato namus, tiesia kelius ir tiltus.

Kartais žmonės rašo eilėraščius.

Ir dar jie myli.

Bet kai kada žmonės numiršta.

Tada ateina pavasaris ir žaluma keičia baltumą.

Ir vis tiek nieko netrūksta.

Nei abejonių, nei atsidusimų,

netgi skausmo. Nieko.

Netgi traukinys atvažiuoja laiku

ir ties pervaža ūkteli.

Ir arklys tebėra savo vietoje,

aptvare, šalia sodų, miesto pakraštyje.

Miestas bunda, keliasi, juda ir vėl užmiega.

Tiltai tįso virš rūko ir upė po juo praplaukia,

be jokios graužaties, kad kas nors pasilieka,

nes viltis tebespingsi priekyje.

Ir netrūksta vieniems kitų,

nes visko tiek daug ir pilna paviršių –

perlamutro, odos, kašmyro ir paprastų,

netgi apsilupusių.

Tiktai pauzė, kai stabteli judesys,

trumpam prasiveria durys

ir vėl viskas pajuda. Ir dar lieka įtrūkis,

kuris plečiasi nuo vandens ir nuo įšalo.

O virš Antakalnio groja Mariją, sklendžia gandrai,

kasama žemė, dedamos gėlės

ir ima snigti.