Mamuto monumentas
VIDAS POŠKUS
Rusų mokslininkams amžinojo įšalo žemėje, Jakutijoje, Kolymos upės žemupyje, netoli Čerskio miesto (pavadinto žymiojo lietuvių bajoro, sukilėlio, geografo ir atradėjo Jono Čerskio garbei), jau dabar labai realiai kuriant Pleistoceno parką, kuriame yra ir bus įdiegiami ir klonuojami gyvi ir išnykę gyvūnai (nuo avijaučių, stumbrų, arklių iki tigrų, liūtų ir mamutų), lietuvių kolegos galėtų imtis panašios veiklos. Ir nebūtinai tuo užsiimti turėtų kokie ekologai, zoologai, genetikai ir kitokių gamtos mokslų atstovai.
Pagrįstų motyvų ir intencijų turi ir įvairiausių meno sričių specialistai. Antai, kaip konkretų pavyzdį pasirinkus svarbiausią mūsų valstybės miestą ir kultūros centrą – Vilnių, nenumaldomai aktuali tampa buvusių, esamų ir, savaime aišku, būsimų paminklų, tai yra skulptūrinių objektų, orientuotų į viešąją erdvę, problematika. Todėl natūralu, kad dabar Neries upės krantuose formuojasi (ar yra formuojama) tai, ką būtų galima pavadinti buvusių, esamų ir būsimų skulptūrų parku. Gal ne parku, o kuo tikriausiu skulptūriniu poligonu, kuriame sunku ir pasakyti, kas atlieka eksperimentinių pelių funkciją – meno kūriniai ar patys žiūrovai.
Autoriaus nuotrauka
Iš buvusių skulptūrų ar tokioms artimų dalykų galima prisiminti bent kelis ypatingą statusą kolektyvinėje miesto sąmonėje ir istorijoje turėjusius egzempliorius. Dar gūdžiais 1924-aisiais buvusio Žvejų priemiesčio pakraštyje iškilo iš pušinių lentų sukaltas Zbignevo Pronaškos paminklas Adomui Mickevičiui. Deja, po gero dešimtmečio nepagailėjo jo šaltos Vilijos vilnys ir žiaurieji ledynai! Kaip, beje, dar seniau, prieš tris šimtus metų, stichijos beatodairiškai sunaikino itališkosios inžinerinės minties pasididžiavimą – pagal naujausią konstrukcinių madų žodį Giovanni Battistos Frediani pastatytą tiltą, buvusį dabartinio Žaliojo vietoje.
Panaši lemtis ištiko ir mūsų dienų architektūrinį kūrinį – drąsiai jį galima pavadinti monumentu dabartinei kultūros situacijai Lietuvoje. Omenyje turima prie Mindaugo tilto dar taip neseniai aktyviai įvairiausius kultūros procesus akumuliavusi „KultFlux“ platforma (autoriai Andrius Siezgelas, Martynas Nagelė, Aleksandras Kavaliauskas). Dėl laukinių stichijos jėgų ir miesto galvų (sic! – didžioji jų dalis, regis, seniai didžiuojasi galvas primenančiomis puodynėmis) abejingumo „KultFlux“ statinys netapo tąja Nojaus arka, kuri būtų išplukdžiusi bent jau Vilniaus kultūrinį gyvenimą į šviesias klestėjimo Ararato viršukalnes.
Tarp tų buvusiųjų, galėjusių laisvai gyvuoti iki mūsų dienų, galėtų būti ir apie 2003 metus Neryje trumpai vienos oficioziškai kultūrinės šventės metu plūduriavę, dreifavę ir kitaip egzistavę Gedimino Akstino, Redo Diržio, Donato Jankausko, Petro Mazūro, Mindaugo Navako kūriniai. Kai kurie iš jų tikrai atrodytų bent ne blogiau už dabartinėmis dienomis virš Neries balansuojančius, krantuose šmėžuojančius artefaktus. Pastarųjų net neverta vardinti ar analizuoti, tereikia pasiryžti pasivaikščioti valkatų ir žmonių augintinių apdergtomis krantinėmis ir įsitikinti stipriosiomis bei silpnosiomis tų kūrinių estetinėmis savybėmis.
Aš pats pirmenybę visuomet atiduočiau Roberto Antinio „Puskalniui“, tegul ir piktdžiugiškai pritardamas ant jo „reverso“ ekonominės krizės ir kultūros skandalų epochoje atsiradusiam užrašui didelėmis raidėmis (turbūt koks meno negerbėjas taip išliejo savo įtūžį): VELNIOP EKONOMIKĄ – KEPKIME SKULPTŪRAS!
Hipotetiniu buvusių, esamų ir būsimų skulptūrų prie Neries parko atveju kebliausia būtų kalbėti apie dar tik dienos ar nakties šviesą išvysiančias skulptūras. Prie tokių iš dalies būtų galima priskirti galėjusias būti, bet taip ir neatsiradusias. Tokių monumentų rūšiai priklausytų Arvydo Ališankos paminklas mamutui. Šis daiktas (tiksliau, iš akmens, granito iškaltas natūralaus straublinių būrio atstovo dydžio – tik iki kokių keturių metrų aukščio – gyvis) galėjo išdygti ant žemės paviršiaus ne taip ir seniai, prieš keletą metų. Konkreti jo vieta galėjo būti Žvėryne, prie cerkvės (savo kupoliškomis formomis net giminiškos mamuto kuprai) ir tilto (beje, pastatymo laiku dedikuoto paskutiniam rusų imperatoriui Nikolajui), ten, kur dabar puikuojasi taip pat animalistinis konkurentas – Gintaro Mikolaičio „Paukščių lizdas“.
Taigi, A. Ališankos mamutas galėjo…
Deja, to neatsitiko. Šiuo punktu jis, nerealizuotas mamutas, tegul ir būdamas akmeninis, būtų visiškai artimas savo tikriesiems, priešistorėje išnykusiems giminaičiams. Narplioti skulptūrų Vilniaus mieste (kaip ir kitose viešosiose Lietuvos vietose) atsiradimo ar išnykimo aplinkybes yra lygiai tos pats sudėtingas ir neįdomus užsiėmimas, kaip ir sekti paskui mamutų uodegas į jų migracijos vietas. Todėl to neverta net daryti, tereikia konstatuoti, kad A. Ališankos mamutas neužaugo iki reikiamo dydžio ir į savo paskirties vietą neatitapsėjo. Akmeninis mamutas yra, jis realiai egzistuoja – tiksliau, visai neseniai iš lietuviško granito iškaltas išmanių rankų be tikslo klaidžioja po pasaulį ir galerijas sumažintu, nedidelio kiemsargio šunelio masteliu. Ne mamutas, o mažytis, simpatiškas mamutukas.
Verta paanalizuoti, kokia būtų skulptūrinio ženklo, skirto mamutui, sukūrimo ir pastatymo logika.
Pats menininkas pasirinkimą motyvuoja labai aiškiais ir akivaizdžiais archeologiniais argumentais. 1957 m. (kaip simboliška – juk tuomet vyko ne kas kita, kaip chruščiovinis „atšilimas“, o juk žinoma, kad Sibire mamutų liekanos aptinkamos atšylant amžinajam įšalui) Vilniuje, Antakalnio rajone, tvarkant kanalizaciją buvo aptikta nemažo mamuto kaulų, konkrečiai – net keturiasdešimt sveikų vienetų: dvi iltys, stuburo narelis, apatinis žandikaulis ir abi dešinės kojos. Taigi – A. Ališankos skulptūra yra monumentas Antakalnio mamutui. Iš tiesų, Vilniaus bestiariume šalia visų baziliskų, stumbrų ir taurų, geležinių vilkų bei kitokio plauko ir pavidalo gyvūnų mamutas galėtų užimti garbingą, jo didingo stoto vertą vietą. Komių ar Amerikos delavarų tautosakoje mamutai (tiksliau – žemėje aptinkami jų fragmentai) būdavo tapatinami su žemės briedžiais arba bizonais. Tad galbūt ir didysis kunigaikštis Gediminas Vilniaus įkūrimo išvakarėse sumedžiojo ne ką kitą, o paskutinį (kaip toje Alinos Orlovos dainelėje) mamutą, klajojusį kryžiuočių ir pačių lietuvių dar neiškapotose šventose giriose? O gal ir nesumedžiojo – tik pagavo ir uždarė į valdovams priklausiusią Vilniaus dalį, jau tuomet vadintą Žvėrynu arba Žvėrinčiumi? Tuomet ir galimas mamuto skulptūros atsiradimas ne tikrojo „archetipo“ radavietėje Antakalnyje būtų racionaliai pagrįstas.
Beje, kalbant apie mamuto skulptūrą menininko A. Ališankos kūrybos kontekste, ji regisi unikumas jo „nukūnintų“ (į negatyvines ertmes redukuotų arba kaip narvai sukonstruotų) formų pasaulyje. Realistinis atpažįstamumas taip pat nėra tai, su kuo paprastai siejama pirminėmis formomis manipuliuojanti A. Ališankos meninė mąstysena. Kita vertus, galbūt todėl, būdama specifinė net ir savo masteliu (minėta, kad ji yra nykštukinio dramblio arba gigantiškos pelės dydžio ir siekia žmogaus kelius), ši figūra puikiai dera prie A. Ališankai būdingos plastikos. Antai pastarąjį kartą, kai šį mamutuką teko matyti Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje, jis labai puikiai „sukibo“ su šalia pastatyta kuparui ar skryniai giminiška konstrukcija. Mintyse kaip epigrafas iš karto iškilo vaikiškos skaičiuotės „Jūra plaukė lagaminas, o jame dramblys…“ vizija. Žinant A. Ališankos pomėgį, aistrą įvairioms pirmykštėms mąstymo struktūroms, tokia analogija turbūt yra ne iš piršto laužta.
Nerealizuotas paminklo Vilniaus mamutui sumanymas taip pat kelia šiokių tokių aliuzijų į vieno sovietinio filmuko siužetą, kaip baisa pabaisa ieško drambliuko. Trileriškai įtempto pasakojimo pabaigoje pabaisa drambliuką suranda, tačiau šis yra išaugęs į didelį dramblį. Gėris nugali, teisybė triumfuoja… Tad ir A. Ališankos mamutukas kol kas klaidžioja po pasaulį, ieškodamas sau vietos. Gal atsitiks kaip tame filmuke – kada nors užaugs ir suras savąją vietą po saule.
