Kai man nesirašo
GERDA JORD
Salvador Dalí. Paslėpti veidai. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė Černiuvienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 607 p.
Yra dvi galimybės, ką aš veikiu, kai man nesirašo: a) užsiimu bet kokia kita gyvenimo veikla, b) vis tiek „privarau“ į lapus daug labai blogo teksto. Ar tada, kai „rašosi“, tekstas gimsta geresnis, šito dabar neaptarinėsiu. Pakalbėti noriu apie kitką – apie tai, ką darydavo Salvadoras Dalí, kai jam nesirašydavo. O jis elgdavosi taip – išvažiuodavo keturiems mėnesiams toli nuo namų ir ten, piktai kvatodamas iš draugų, kurie, kaip pažymi pats S. Dalí, tuo metu neproduktyviai leisdavo laiką (pavyzdžiui, atostogaudavo), „privarydavo“ tiek teksto, kad net karste gulintis Balzacas, ko gero, iš pavydo nejaukiai krenkšteldavo.
Priešais mane 2012 m. „Baltų lankų“ išleistas žymiojo siurrealisto S. Dalí romanas „Paslėpti veidai“. Šie daugiau kaip šeši šimtai puslapių S. Dalí teksto – ne vienintelė į lietuvių kalbą išversta jo knyga, anksčiau išleistas jo atsiminimų rinkinys „Vieno genijaus dienoraščiai“.
Turinys skelbia, kad kūrinį sudaro trys dalys, taip skirstomos dėl skirtingų pasakojimo perspektyvų, siužeto posūkių. Bet aš matau čia tik dvi dalis – vos keliolikos puslapių „Pratarmę“ ir ką tik minėtų trijų dalių romaną. Keistas jausmas – kuo labiau bandau nutolti nuo „Pratarmės“, įsibėgėdama romano puslapiais, tuo svarbesnė ji tampa ir niekada neatsitraukia, veikiau tiktai tįsta kaip koks šešėlis.
Tad kuo ypatinga toji „Pratarmė“, prilimpanti romanui kaip lapas prie nugaros, kaip skaičius prie laimingų marškinėlių, kaip – o didybe, o patosų patose – medalis prie pasmerktojo sėkmei frako atlapų? Tiesiog šiuose pradžios puslapiuose S. Dalí, kaip yra pratęs, save itin didingai pagarbina, akcentuodamas, kaip jis sumaniai ir talentingai elgėsi rašydamas šį romaną ir koks puikus visgi kūrinys jam gimė. Nuosekliai išdėstęs argumentus, kodėl tekstas yra neprilygstamai geras ir įeisiantis į istoriją kaip dar vienas šedevras, S. Dalí taip pat pateikia ir geriausią rašymo strategiją. Rašyti reikia lėtai ir vaizdingai, puslapis po puslapio audrinant skaitytojo fantaziją ir kantrybę: „Turime, kaip lėtoje Stendhalio epochos kelionėje karieta, sugebėti palengva suvokti sielos peizažų, pro kuriuos keliauji, grožį. Kiekvienas naujas aistros kupolas turi iškilti prieš akis iš lėto, tinkamu laiku, kad kiekvieno skaitytojo protas galėtų jais mėgautis…“ (p. 10) Tad pateikęs romano rašymo aplinkybes ir pamoką, „kaip reikia rašyti“, pats S. Dalí neva atsitraukia ir užleidžia vietą fikcijai – prasideda trijų dalių romanas.
Ir čia mes iškart susiduriame su be galo gudriu, manieringu, paranojišku, daugybe prigimtinių talentų apdovanotu veikėju, XX a. pr. Paryžiuje gyvenančiu grafu. Regint pamažu besiskleidžiantį jo paveikslą atrodo, kad tai paties „Pratarmėje“ kalbėjusio S. Dalí alter ego, apibūdinamas itin kruopščiai, pažymint kiekvieną jo kad ir menkiausiu puikumu išsiskiriančią savybę. Kūrinio siužetas yra suręstas iš ilgai besitęsiančių meilės linijų, tad visą veiksmo įtampą kuria jausminės veikėjų dramos. Kartu bandoma atspindėti laikotarpio dvasią, revoliucingas idėjas, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, Afrikoje, Amerikoje vyravusią atmosferą. Tačiau skaityti šį romaną labai sunku vien dėl to, kad sukurtasis pasaulis tarsi yra svetimas bendrajai žmogiškajai patirčiai – net ir meilė, daug kam pažįstamas jausmas, čia kažkokia svetima, niekaip negalinti išsivaduoti iš S. Dalí kuriamo manieringumo. Patosinė intonacija užgožia pasakojimą, ir skaitytojas lieka taip ir nepajutęs vaizduojamo pasaulio. Atrodo, kad autorius taip užsidegęs džiaugimusi savimi, jog net nesivargina šio tolimo pasaulio priartinti prie skaitančiojo, kad „kiekvieno skaitytojo protas galėtų jais mėgautis“.
Rodos, S. Dalí nejaučia kalbos, nes tekste nenaudoja jokių kontrastuojančių intonacijų – ta pati pakili dirbtinė melodija skamba tiek „Pratarmėje“, tiek iškilmingai apibūdinant kiekvieną personažą, kiekvieną veiksmo detalę, konstruojant dirbtinius nelyginant senajame lietuvių kine dialogus. Yra tik tobulai balta arba velniškai juoda, arba dar niekingai pilka – čia pasaulio vaizdavimo spalvų gama ir užsibaigia, nepateikusi jokių subtilesnių tonų ir pustonių. O jų norisi sulaukti, kai pasakojimas kuriamas iš nuošalios, į objektyvumą pretenduojančios trečiojo asmens (pasakotojo) pozicijos. Taip dažnai vaizduojamiems personažams prilipinami epitetai – subtilumas, rafinuotumas, aristokratiškumas – deja, niekaip negali tikti ir šiam romanui apibūdinti.
Galų gale skaitydama vis prisimindavau ir „Pratarmėje“ paminėtą Stendhalį kaip lėto rašymo pavyzdį. Naratologai mėgsta prozoje skirti du esminius elementus: naratyvą, kaip dominuojantį elementą, ir aprašymą, kaip pagalbinį. Kartais aprašymas gali būti labai organiškas ir iš jo paties kyla naratyvo poslinkiai. Tačiau S. Dalí romane aprašymai statiški ir tebeliekantys ta silpnąja ir labai perdozuota, naratyvui pavaldžia dalimi. Jie kuria tuščiažodžiavimo įspūdį, kai, atrodytų, jau seniai metas pradėti veiksmą, tačiau mes vis dar esame verčiami žavėtis nejudriais paveikslais. Tarsi be jokios atrankos smulkiai tapybiškai aprašomi kraštovaizdžiai, kambaryje esantys daiktai, žmonių išvaizda. Ypač erzina manieringas sakinių konstravimas, jokio saiko nebuvimas vartojant metaforas. Kaip sklandžią minties tėkmę ardantys elementai įmantriausios metaforos skaido kiekvieną aprašymo sakinį, itin apsunkindamos skaitymą ir galimybę apskritai ką nors įsivaizduoti.
„Paslėpti veidai“ tėra tas pats kiekviename puslapyje paslėptas S. Dalí veidas. Atrodo, taip ir matau jį keturis mėnesius kalnuose rašantį šį romaną, kasdien „privarantį“ kelis lapus „tobulo“ teksto, skubiai, lyg gavus Kultūros ministerijos kūrybinę stipendiją ir spaudžiant terminams, besididžiuojantį savo puikia kalba, šaunia fantazija, „subtilumu“, „manieringumu“… Rašyti, kai nesirašo ir kai esi apsėstas puikybės, turbūt visai smagu. Tik paskui kažkam visa tai dar reikia perskaityti. Kadangi S. Dalí simbolinis kapitalas kultūros lauke iš toli matosi, tai ir iš jo rašliavų natūraliai kažko vertingo tikimasi, tad atsiranda leidyklos, norinčios išleisti šią kūrybą, atsiranda skaitytojų, norinčių įsitikinti (nusivilti?) kūrėjo talentais ne tik teptukų ir drobių mene.
Kam gali patikti ši knyga? Tiems, kurie dar nėra niekada skaitę nieko gero, arba tiems, kurie nori į savo CV manieringai įtraukti pranašumą, kad yra ganėtinai apsišvietę; o gal tiems, kurie pamišę dėl šio dailininko paveikslų arba į tekstą gali žiūrėti iš analitinės, gal mokslinės, akademinės perspektyvos.
Šią recenziją neatsitiktinai pradėjau sakiniais apie save – juk aš sau pačiai esu labai svarbus asmuo. Paprastai apie tai nekalbu, tačiau po S. Dalí puikybės proveržio, ką tik ištiškusio į mane iš storosios knygos puslapių, manau, manoji puikybėlė vis tiek liks užgožta, tad kam ją dar labiau slėpti. Tad ir pabaigsiu recenziją kalbėdama būtent apie save. Romaną „Paslėpti veidai“ perskaičiau visai smagiai – „Pratarmė“ mane sudomino kaip galimybė patirti netgi šiek tiek juokingai didingą autoriaus laikyseną, o pats romano skaitymas tik dar labiau suintensyvino mintis apie šio menininko nuoširdžiai demonstruojamą puikybę. Šį tą įdomaus patyriau, bet jausmo, kad skaičiau romaną, nėra.
