Apologija. Graudulingi laisvę mylinčio žmogaus kalbėjimai

MIKALOJUS VILUTIS

Aš kenčiu. Todėl, kad esu nesuprastas. Tobulinu pasaulį, bet dėkingumo nesulaukiu. Mane smerkia:

– Bruki savo abejotinas tiesas, tarsi tik tavo tiesos būtų teisingos.

Kitų žmonių tiesas ir pačius žmones tu niekini.

Esu kaltinamas tuo, kuo nenusikaltau. Aš esu įžeista nekaltybė. Išgirskit mane ir supraskit.

– Štai talentingo dizainerio sukurta vestuvinė suknelė, – sako man. – Pirk.

– Nepirksiu.

– Kodėl? Niekini talentingo dizainerio kūrinį?

– Ne. Neniekinu, – tramdydamas pyktį sakau, – bet suknelės nepirksiu, nes nesiruošiu tekėti. Iš nuotakos amžiaus aš jau išaugau. Be to, nuotakos būna moterys. Kai atsistoju nuogas prieš veidrodį, matau žarną, kabančią man tarp kojų, o tai reiškia, kad esu ne moteris, bet vyras. Taip pat tai reiškia, kad suknelė man nereikalinga. Bet tai nereiškia, kad aš niekinu suknelę ir dizainerį, kuris ją sukūrė. Ir moterį, kuri ją vilki.

Žmonės nežino, koks jų buvimo šioj žemėj tikslas. Todėl žmonės negali žinoti, koks tikslas geras, o koks blogas. Aš irgi nežinau, bet galvoju, kad jeigu žmogus turi tikslą ir sugeba jį įgyvendinti, tai tokį žmogų ir jo tikslą, nesvarbu, koks jis bebūtų, aš gerbiu. Tik pagarbos verto žmogaus pagarbos vertas tikslas neprivalo būti ir mano tikslas. Mano gyvenimo tikslą man pasako mano prigimtis. Kiti sakytojai man nereikalingi.

Dievas mane apdovanojo prigimtimi, leidžiančia man galvoti ir suprasti, kad didieji žmonijos išminčiai yra teisūs sakydami, jog darbas yra blogis. Mano gyvenimo tikslai yra glaudžiai susiję su šiuo teiginiu.

Nubundu ryte, bet neatsimerkiu. Prieš mano užmerktas akis atsiveria visata. Matau ją visą. Guliu apstulbintas didybės, kurią regiu, ir svajoju. Laikas sustoja. Mano svajonė tampa mano gyvenimu, kuriame aš esu laimingas. Mano sieloje skamba nuostabi muzika, girdžiu giesmių giesmę, sklindančią iš mano širdies, neatmerkęs akių matau nuostabius dar niekieno nesukurtus paveikslus.

Man sako:

– Bl… Ko drybsai kaip dvėseliena?! Kelkis. Knisk ką nors ir zulink. Dirbk ką nors! Gyvuly!

Yra tokia dainelė:

Poetiškai apibūdinta žmonijos svajonė. Yra darbo dienos, kai žmonės negyvena, bet dirba. Yra laisvadieniai, kurių žmonės laukia, kad galėtų gyventi, kurti ir būti panašūs į Dievą. Žmonės svajoja kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau turėti. Daiktų arba laisvės. Kam ko reikia.

Primenu senas tiesas. „Prakilnus ir garbingas yra vien otium (laisvalaikis)“, – sakė Nietzsche.

– Dieve, kam įpūtei man į nosį gyvybės alsavimą, kam man gyvenimą davei?

– Kad liežuvį iškišęs užliptum į kalną. Kad prakaitas tau, o Adomai, akis išplautų ir pamatytum pasaulį sau po kojomis. Kad būtum šalia manęs.

– Bet, mano Dieve, aš turiu automobilį „Alfa Romeo“, sodybą ant ežero kranto, užmiesčio sodą, nuosavą namą, kurį ištisai remontuoju, nes jis ištisai prakiūra. Turiu šunį ir katę, ir penkis paukštelius, uždarytus narve. Turiu tai, apie ką svajojau. Aš iš vietos su visu tuo pajudėti negaliu, o tu man siūlai lipti į kalną.

– Gerai, nelipk į kalną, o Adomai. Siek tokios laimės, kokios tau reikia. Žmogus vardu Erichas Frommas sakė, kad buvimas šioj žemėj yra dviejų lygiaverčių rūšių – soti vergovė arba alkana laisvė. Rinkis. Nejudėk iš vietos, jeigu tau judėjimas neteikia džiaugsmo. Tik leisk kitiems judėti. Nenusidėk didžiausia nuodėme, neužkrauk savo laimės ir viso to, ką turi ir ko sieki, savo artimiesiems, jeigu jie gimė tam, kad gyventų. Kad nebūtų tavo artimieji liūdni, kaip medžiai nuleistom šakom.

M. Vilutis, dedantis kiaušinį. Autoriaus piešinys

Kalnai. Geriausi gyvenimo mokytojai. Jie išmoko gyventi. Kalnuose trūksta oro, bet ten lengva kvėpuoti, nes žmogus, lipantis į kalną, turi tik tai, ko jam būtinai reikia. Ten auga erškėtrožės uolų plyšiuose. Griebia slystantis nuo uolos žmogus erškėtrožės stiebą ir jo rankos paplūsta krauju. Tokie kalnai. Mano mokytojai.

Dažnai kartoju, kad mano idealas yra Laimingasis Hansas iš brolių Grimmų pasakos. Kitų žmonių kiti idealai ir jiems jie tinkamesni. Sutinku žmogų, einantį į bažnyčią. Jo idealai kiti ir aš juos gerbiu. Jis klausia manęs kupinu ironijos balsu:

– Vis dar gyveni blokiniame rajone, blokiniame name?

Blokiniuose namuose gyvena milijonai žmonių ir dėkoja Dievui, bet einantis į bažnyčią žmogus galvoja, kad jis yra vertingesnis už milijonus žmonių ir jam dera gyventi prabangiame rajone ir prabangiame nuosavame name.

– Neseniai savo vonios kambaryje nulupau prancūziškas plyteles ir suklijavau itališkas todėl, kad itališkos geresnės, – tęsia pokalbį žmogus, einantis į bažnyčią. – Kokiomis plytelėmis tavo vonia išklijuota?

– Beveik neišklijuota. Buvo plastikinės, miško spalvos, kai su šeima atsikėliau į blokinį butą prieš penkiasdešimt metų. Bet jos beveik visos nubyrėjo.

– Tai kodėl neišklijuoji vonios naujomis itališkomis plytelėmis?

– Todėl, kad, mano galva, vonia yra skirta maudytis, bet ne plytelėms klijuoti. Aš įlendu į vonią, kurioje yra 36,6 °C vanduo (H₂O), ir mane apima palaiminga būsena. Ar vandens temperatūra pasikeis ir vanduo taps ne H₂O, jeigu mano vonia bus išklijuota itališkomis, bet ne prancūziškomis plytelėmis? Nei vanduo, nei vandens temperatūra, nei mane apėmusi palaiminga būsena nepriklauso nuo plytelių. Ir mano laimė nepriklauso nuo plytelių. Todėl jos man nereikalingos.

– Į snukį tau reikia duoti, kad jos tau būtų reikalingos ir kad galvotum taip kaip aš. Iki šiol maniau, kad tu durnas, bet dabar matau, kad tu idiotas. Egoiste. Nedrįsk būti savim, būk manim.

– Man geriau būti idiotu ir gauti į snukį, negu klijuoti plyteles. Bet tu klijuok jas ir džiaukis jomis, aš neturiu nieko prieš. Tik neversk manęs jų klijuoti ir jomis džiaugtis.

Davė Dievas žmogui gražiausią dovaną – gyvenimą, bet žmogus pavertė jį plytelių klijavimu. Savo gyvenimą ir kitų. Drebu iš įniršio.

– Ar buvai šiandien bažnyčioje?

– Nebuvau.

– Nebuvai?! Betgi šiandien Velykos, – baisisi manim. – Kodėl nebuvai?

Žiūriu į klausinėtoją piktomis akimis ir sakau įtemptu iš įniršio balsu:

– Todėl, kad skaičiau Mato evangelijos 6 skyriaus 5 ir 6 eilutes. Todėl, kad per Velykas bažnyčia pilna žmonių, kurie linki man ramybės, o aš einu į bažnyčią, kai noriu bendrauti ne su žmonėmis, linkinčiais man ramybės, kuriems aš nerūpiu, bet su Dievu, kuriam aš rūpiu ir kuris sakė: Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse.

Kai ilgiuosi savo Mamos, einu į Rasų kapines, kai kapinėse nėra gyvų žmonių. Einu ir per Vėlines, bet mielai neičiau, nes noriu pabūti ne su minia, bet su Mama. Labai nenoriai einu į privalomus parodų atidarymus. Negerbi dailininko, sako man. Mano pagarba dailininkui kita. Einu į parodą ne savęs parodyti, bet pamatyti dailininko paveikslų, kurių per parodos atidarymą nesimato. Taip pagerbiu dailininką.

Užeinu pas savo seną draugą ne per gimimo dieną, ne sėdėti prie stalo ir valgyti įvairius patiekalus, bet tada, kai noriu su juo pabūti. „Kodėl tu pas jį eini, – klausia manęs. – Jūs visiškai skirtingi žmonės, kitokius gyvenimus gyvenat.“ Kai buvom jauni, gyvenom tą patį gyvenimą ir buvom laimingi. Aplankau jį, kai jis vienas. Patylim. Pasišnekam apie tai, kas tik mums svarbu. Grįžtam į jaunystę. Prie buvusių upių ir ežerų.

Duok, Dieve, man duonos kasdienės ir apsaugok mane nuo žinančių, kaip aš, sulaukęs septyniasdešimties metų, privalau gyventi.

Vaikų chirurgė, daug gero žmonėms padariusi, sako man:

– Jeigu visi žmonės galvotų ir gyventų taip kaip tu, jie būtų ne žmonės, bet sraigės, sulindusios į savo kiautus. Gera būti šalia gerų ir šviesių žmonių bažnyčioje, kapinėse, parodose. Bendraudamas su jais ir pats tampi šviesus ir geras. Praturtėji šviesa ir gėriu. Tampi turtingas neatimdamas turtų iš kitų. Jeigu visi būtų tokie kaip tu, iki šiol gyventumėm urvuose ir mūsų gyvenimas būtų nykus.

– Visi niekada nebus tokie kaip aš, – raminu vaikų chirurgę. – Įsivaizduok, kas būtų, jeigu visi būtų vaikų chirurgai. Visi. Vyrai ir moterys, seni ir jauni. Ką gi jie veiktų? Pjaustytų vienas kitą? Taip negali būti.

Kai sėdėjom prie Velykų stalo, man sakė:

– Kalbi, kad nereikia tau sodybos ant ežero kranto ir nereikia automobilio. Bet tu mielai leidi vasaras kitų žmonių sodybose ant ežero kranto ir tau patinka, kai kiti tave veža automobiliu.

– Teisybę sakote. Naudojuosi kitų darbo vaisiais. Štai dabar aš valgau kiaušinį, nors aš jo nesudėjau. Valgyti savo paties sudėtą kiaušinį? Man bloga pasidaro vien tik pagalvojus apie tai. Aš net nebandau dėti kiaušinių, todėl, kad vištos tai daro geriau. Tam Dievas jas sukūrė. Kiekvienas Dievo kūrinys, taip pat ir žmogus, turi daryti tai, kam jis sukurtas, ir tai, ką jis sugeba geriausiai. Jeigu nori, kad Dievas jį mylėtų.

Žmonija kaip vargonai. Kiekvienas žmogus – klavišas, skambantis savo, bet ne kito klavišo skambėjimu. Žmonija – didinga melodija. Dievo grojama. Nėra gerų ir blogų klavišų. Visi reikalingi, kitaip Dievas nebūtų jų padaręs. Visi žmonės vertingi Dievo akyse. Visi jam reikalingi

Man ne visi reikalingi. Mano akyse ne visi žmonės vertingi. Nepasiekiau dar tokio lygmens, kad vienodai vertinčiau Sigitą Gedą ir tą, kuris tik valgo ir tuštinasi. Vidinis balsas man kalba, kad matau tik paviršių. Ne žmogų vertinu, bet tik jo darbo vaisius, ir tik tuos, kurie man įtinka. Žmonijai pasisekė, kad Dievas nesu aš.

Nelaimingas yra žmogus šioj ašarų pakalnėj. Kiekvienu judesiu jis siekia laimės ir niekada laimės nepasiekia, nes nežino, kas ji yra, ir tai, ką per didelį vargą pagaliau pasiekia, panašu ne į laimę, bet į tuštumą. Nereikia vargo, nereikia judėti siekiant laimės. Reikia gulėti ir svajoti. Svajonė tampa tikruoju gyvenimu, kur žmogus laimingas neatimdamas laimės iš kitų. Mano rytmečiai. Gražus yra gyvenimas žmonių, kurie būna laimingi be kitų pagalbos. Ir nelaimingi jie būna be kitų pagalbos. Savo laimės ir nelaimės kalviai. Ir Dievo jiems nereikia. Patys kuria save ir savo gyvenimą. Ir Dievą susikuria reikalui esant. Nuobodu jiems nebūna. Tik žmogus negali būti visiškai laisvas nuo aplinkos. Valgyti jam reikia, kad kūnas nenumirtų. Ir grožio, žmonių ir Dievo sukurto, jam reikia, kad dūšia nenumirtų. Aš tik stengiuosi, kad mano laimė nepriklausytų nuo kitų, bet nesiseka man. Nesu idealas pats sau, negyvenu taip, kaip kitiems siūlau.

Noriu, kad žmonės matytų mane geresnį ir gražesnį, negu esu. Nesu patenkintas Dievo darbu. Todėl, kad esu žmogus. Žmogus niekada nebūna patenkintas. Stebiu kiaules ir gėriuosi jomis. Jokios ironijos nėra tame, ką sakau. Man iš tikrųjų labai įdomu stebėti kiaules. Dievo kūriniai, tiksliai žinantys gyvenimo prasmę. Su kokiu nuoširdžiu dėkingumu ir entuziazmu jie priima Dievo jiems siųstą maistą ir gyvenimą. O aš ne. Man nepakanka maisto, Dievo siųsto tik tam, kad sotus būčiau, prašau man duoti skanų, sacharinu pabarstytą. Ir gyvenimą, Dieve, duok man sacharinu pabarstytą. Nenoriu būti kiaule, bet kartais, kai nuo la dolce vita man vidurius paleidžia, norisi kartu su kiaulėmis pulti prie lovio, panardinti galvą į tai, kas ten yra, ir siurbti į save tikrą maistą, turintį tikro gyvenimo skonį ir kvapą.

– Pamokslauji, laisvę mylintis žmogau, – sakau aš jam. – Gražiai kalbi. Bet yra vyrų ir moterų, kuriuos tavo rašymai skaudina.

– Kalbu, Mikalojau, tiems retiems žmonėms, kurie girdi tai, kas sakoma. Bet suprantu, kad jeigu nors vienas žmogus kenčia nuo mano tiesų, vadinasi, mano tiesos yra blogis. Visad geriau patylėti. Bet išsirėkti norisi. Silpnas esu. Anksčiau išsirėkdavau ant žmonos ir, nors po to puikiai jausdavausi, dabar to nebedarau. Ir taip nesugebėjau jos laimingos padaryti. Patikėkit, Dievas baudžia mane už tai. Dabar iškalbu pyktį, esantį manyje, skaitantiems „Šiaurės Atėnus“. Kodėl tik mano žmona turi kentėti? Atsikratau blogiu, esančiu mano viduje. Lieka tik gėris. Man. Kitiems mano blogis. Smerkiu save, bet negaliu kitaip. Noriu, bet negaliu. Aš kaip apaštalas Paulius. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. Mano širdis tauri, o siela tyra, siekiu gėrio, trokštu, kad žmonės būtų laimingi. Kilni ir romantiška mano kalbėjimo priežastis. Deja, dažnai kilnios ir romantiškos priežastys lemia bjaurias pasekmes. Pavyzdžiui, triperį.