Užkietėjusių vidurių maršrutai: bevaisis tūpčiojimas burokų lysvėse
ROKAS POVILIUS
Suzuikėjusio keleivio maršrutas
Keliauti per gyvenimą reikia pirmąja klase, – perspėja profesorius, habilituotas soc. mokslų daktaras šviesiu kostiumu.
Šiaip jau devynis 2000–2001 metų mėnesius mano vardas buvo siejamas su pirmąja klase. Komfortiškumas aiškiai pervertintas – užuot masažavusi, kieta kėdė alino užpakalį, o vienintelė ne itin liekna stiuardesė rudoje lentoje be perstojo braižė evakuacijos planą. Kaip šiandien pamenu – išsvajotoji savarankiška kelionė ir… Negaliu pajudėti. Mano, septynmečio, kuprinę privėrė į švietimo įstaigą gabenančio troleibuso durys. Kūnas pateko į saloną, bet pažinimo instrumentai liko lauke, nuo kurio atskyrė elektriniai mašinos nasrai. Arba aš, arba ji. Įsipainiojimas kasdienėje mėsmalėje. O tas kūnelio svorio neatitinkantis parašiutas, lauknešėlis, rubuilis kūdikis, smaugiantis šv. Kristoforo kaklą, – bene vienintelis pagalys į mechanizmą, bandantį mane paversti kompaktiškesniu.
Deja, portfelis su juodraščiais, instrukcijomis, vadovėliais, namų darbais ar pratybų sąsiuvinio atsakymais netilpo ir praveriant motinos kūną tarsi sunkias girgždančias duris. Dalis manęs nutrūko anapus. Pasiruošusi pusė. O gal vairuotojas, vedlys į šviesą, kuri viso labo tėra daktaro chalatas, taip pat privėrė nešulį, nukirpo virkštelę. Šiaip ar taip, nugaros maudesys liko. Nesu nelemta tabula rasa. Mielas Džonai Lokai, kaip čia švelniau pasakius – lokiuk, šiokią tokią kontrabandinę smulkmeną, suvenyrą vis dėlto prigriebiau – kuprinės petnešos skutelį, šitą papildomą sunkį, rentgeno aparatu neaptinkamą ataugą, kasdien bandančią perlaužti stuburą, plėšančią strėnas ir mentes, lenkiančią taip žemai, kad išgirstu vabalų ir kirmėlių komplimentus.
Autoriaus nuotrauka
Tad tiesiau nugarą, daktare. Ir kokia čia gali būti pirmoji klasė, kai keliauji šio planetos formos laivo bagažo skyriuje blaškomas nesiliaujančios turbulencijos? Visų paimta po vieną (unikalūs pirštų, sielos ir kitų identifikacinių ataugų atspaudai). Išnykimas neabejotinas, tačiau Raudonąja knyga net nekvepia. Geriausiu atveju raudonu eilėbarščių rinkiniu.
Keliauti per gyvenimą reikia zuikiu, užkietėjusio empiriko bandomuoju triušiu.
Ištekėjusios keleivės maršrutas
Pats saldžiausias kerštas – pergulėti su jums prasikaltusiojo žmona. Todėl, kai į sausakimšą rytinį autobusą įlipa tikra vienuolė, vyriškoji keleivių dalis nesnaudžia. Perbėgę mintimis visas dramas: ignoruotas maldas, kylančias Biblijos kainas, kankinančius sekmadienius bažnyčioje, guodėjų versijų klausymą ir kitus lažybų sąlygon įtrauktus lažus, 21-ojo maršruto jobai jau trina savo kinkas, pilvus ar klubus į begalę vietos fantazijai paliekantį juodą sesers apdarą, niežtinčius pasturgalius ir nugaras kasosi jaunu šlaunuolės kūnu, per daug patraukliu be kovos atiduoti tokiai belytei ir frigidiškai asmenybei kaip Dievas.
Kiekvienoje stotelėje įlipa vis daugiau piligrimų. Ponia Dievienė visa šlapia (nuo prakaito, žinoma), kenčia grūstį. Įvyksta stebuklas, matyt, net ir Jo kantrybė turi ribas. Saulės spinduliai įsiveržia pro langą ir nušviečia kelią iki, regis, ką tik papildomai išlankstytos kėdės. Šįkart nesnaudžia vienuolė – jos sėdmenys preciziškai atsispaudžia krėslo odoje greičiau, negu sužiba galimybę pailsėti pastebėjusios senolių akys. Sakysite, anoks čia stebuklas, akys lėtos, bet juk kai duodamas įsakymas ieškoti pažadėtosios vietos, šio pasaulio vaizdų sumušti obuoliai vis dar aklai tarnauja ilgamečiams akiduobių savininkams, sukiojasi į šonus visu pajėgumu, tarsi jaunystėje į bendrasuolės krūtis.
Svarbių personų sutuoktinės visada turėjo privilegijų, todėl bent jau rezervuota vieta viešajame transporte atrodo savaime suprantamai. O kaip gyvena kitų daugpatystę išpažįstančių vyriškių pačios? Na, pagal taisykles, musulmonai savo haremų moterims su vaikais privalo ne tik užtikrinti atskirą gyvenamąją vietą, bet ir ten užsukti, kai ateina jų lankymo eilė. Dar vienas poligamijos atstovas, ištvirkėlis Dzeusas, nelepino nei Heros, nei kitų mylimųjų. Pasivertęs gulbinu, jaučiu, debesimi ar kitaip nusiaubęs karnavalinių kostiumų parduotuvę, grobdavo ir prievartaudavo gražuoles graikes, kaip atminimą palikdavo garsenybėmis tapsiančius vaikus.
Nuo santykių per atstumą pavargusi vienuolė spokso pro aprūkusį autobuso langą, spėlioja, kuris iš debesų galėtų būti jos gimdą pūdantis sutuoktinis. Jei ne pusdievio, didvyrio ar karaliaus, tai nors statistinio vaiko ji nusipelnė. Deja, tokia jau pasaulį gelbėjančių vyrų žmonų dalia.
P. S. Šią savaitę patariu pasinaudoti 3-iuoju autobusu (Kauno klinikinė ligoninė–Onkologijos ligoninė), nes tai kraupiai tikslus atspaudas šio lėkšto aforizmo: gyvenimas – tik atstumas tarp dviejų ligoninių.
