Rikis

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Cortázar. Jis sako „ambulatoirrree“ vietoj „ambulatoire“, o taip sako tik vampyrai, tik drakulos, jie eina miegoti ir nusirengia lovoj, jie eina miegoti ir užsilipa ant kėdės, jie atsidaro sau duris ir miega ant savęs, ir paliečia save, ima save už kojos, jie nusirengia sau iki juosmens ir užsilipa ant kėdės. Jie nukrenta ant savęs, jie paduoda sau paltą, jie ima rankinuką sau iš rankos, skėčių sau iš rankos niekada neima. Jie plepa sau ir paima save nuo gatvės kampo ir nusiveža save namo. Jie atsimena savo dantis, jų kaklai irgi atsimena savo dantis. Jie užsikelia kojas ant savo pečių ir visos isadoros, žemaitės ir ra-phaelės, ir. Visos vorele.

Akše akše, isadoros raphaelės, užgiedosiu jums, nepaimsiu savęs nuo kampo ir nenusivešiu savęs namo, paimsiu skėtį sau iš rankos ir nuimsiu ranką sau nuo kojos, aš vaikščiosiu, kalbėsiu, gulėsiu, aš pasodinsiu save prie stalo, ateis svečių, aš valgysiu. Taip daro visi, kurių marškiniai baltuoja, kurie valgo virtuvėj; jie užgrūdinti dykumų, jie cingsi, tokių už kraštelio nepaimsi.

Šiandien spręsim iš jo marškinių, ar jo kojos nori būti susikeltos ant stalo, ar jo rankinukas nori būti paimtas iš rankos, ar jo ausys nori būti atidengtos, ar jo iki juostos nori būti pamatytas, ar jo kita pusė nori būti paliesta, ar jo vazos nori būti aplankytos, ar jo pienas nori būti išgertas, užuolaidos nutrauktos ir. Visados vazos, nes. Visos vorele.

Akše akše, vazos vazelės vazeliūkštės, jūs remiatės į grindis, mes remiamės į grindis, mes kaip tapetai, kaip stalas, kaip šaukštas, mes turim po šešias burnas, mes išgersim visą jūsų pieną. Akše akše, be jūsų mes pienas, mes gėlės, slibinai, drakulos, Loch Neso pabaisos, be jūsų badas maras, Kazachija, be jūsų ne vazos ne.

Jo vazos aplankytos, jas ištinka vanduo ir vynas, nors taip ir neturėtų būti, jos atremtos į grindis, jos žybsi grindų kraštuos, tokių už kraštelio nepaimsi.

Mindaugas Jankauskas. Smalsi Jenny. 2012

Visgi mano supratimas apie vampyrus visai neiškreiptas – koks vampyras, koks drakula imtų skėtį sau iš rankos, koks drakula paimtų save nuo kampo? Nebent drakula poetas, prozininkas ar keistos elgsenos drakula eseistas.

Cortázar. Jis sako „mot“, jis sako „parole“, vieną po kito, vorele. Jis sako „žodis“ po „žodis“ ir po to visada pauzė, nes taip neturėtų būti, nors gražu. Taip sako tik šmėklos, vaiduokliai. Jie eina praustis ir nusirengia vonioj. Jie laižo sau petį. Jie ilgi, dryžuotų kelnių ilgumo. Tokias kelnes reikia ne mūvėti, jomis reikia dengti stalus. Paveiksluose jie žiūri įstrižai, jie rikiai, ten jų čiurnos per plonos, kaip man tų čiurnų neminėti, jų naujos kelnės nedera prie čiurnos ir naujas švarkas nedera prie riešo. Jie niekada nežiovauja, niekada nemačiau, kad žiovautų, tegul žiovauja pjesėse. Ir tegul ten klausinėja, jie ne žurnalistai, jie klausia, ar norėčiau, kad nenusivežtų savęs namo, ar norėčiau eiti miegoti ir nusirengt lovoj, žinojau, tokie tinka pozuoti skulptūroms ir pjesėms, žinojau, esu panaši į berniuką. Viename prancūzų filme irgi taip žinojo, bet parodė savo antrą dalį ir apsigalvojo. Iš pradžių apsigalvojo nestipriai, paskui stipriai.

Daugiau nieko neprisimenu, gal kalbėjai kaip iš filmo, tada sapnavau, kad kažkas nunuodijo Radvilaitę, jau antrą kartą šiais metais, kažkas iš filmo, ne Bona, nes ji iš paveikslo. Ir šalta buvo kaip muziejuje, kaip lietuviškam, į užsienietiškus muziejus nakvoti niekas nepakviečia. Ar čia muziejus? Tai parodykit man skulptūrėlių, stiklinių žiedų, nors džiovintų žuvų ir pakabučių su šunim. Trakuose tokių mačiau penkis, visi matė, nieko nesupratau, tokius reiktų pamatyti įstrižom akim, grįžusi ėmiau ieškoti šuns pėdsakų, nieko neradau, tokių nuo kampo nepaimsi.

Aš neuždariusi spintos, aš kalbu kaip drabužis, jo kaklas aukštas, o rankovės ilgos, jo sagos užkalbina, jis man per geltonas gulėti, per platus vaikščioti, jis man per trumpas sėdėti, jis man iš priekio per ilgas, jis man per dryžuotas, per mažas, per siauras. Neklauskit, ar šoka, jie visada šoka ant savęs, taip šoktų arklininkas ant arklio, taip šoktų katė ant peties, jie gajūs, jie gražūs ir žiemą, jiems, vaiduokliams, dabar turbūt yra žiema ir rugsėjis, jų marškinius turėtų lyginti stambios įdegusios rankos, jie nebaigti rengtis, jie švelnūs, švelnūs kaip pamušalas, kaip lakiniai batai.

Daugiau nieko neprisimenu, gal kalbėjau kaip iš filmo. Jei spintos buvo uždarytos. Jei ne, turbūt kalbėjau kaip drabužis. Ir tie drabužiai, patikėkit manim, vidurnaktį išėjo iš proto, nes joks šilkas, medvilnė, sagos neišsilaikytų, kai šitaip dūmuose viskas skęsta – ir siūlės, ir dryžiai, ir kėdės.