Paminklas

BENAS TARKERIS

Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“

Baigiau gerti kavą, suvalgiau porą sumuštinių ir iškeliavau. Dangus buvo giedras, o saulė jau įsismaginusi šildė viską aplinkui. Greitai pasiekiau centrinę miestelio aikštę. Ji buvo apskritimo formos, uždaryta ją supančių pastatų, o gatvelės, išeinančios iš aikštės, buvo tiesios lyg saulės spinduliai, piešiami vaikų. Vienoje iš reklaminių salos nuotraukų, darytų iš paukščio skrydžio, ta aikštė tarsi veidrodis atspindėjo ją apšvietusią ryškią saulę. Aikštės centre buvo įrengtas irgi taisyklingos apskritimo formos fontanas, jo kraštuose, tiesiog grindinyje, buvo įtaisyti vandens purkštukai, spjaudantys vandenį į fontano vidurį, kur stovėjo bronzinė žmogaus figūra. Iš aprangos galėjai spręsti, kad tai poetas arba koks buvęs salos politikas. Pagalvojau, kad tiek vienas, tiek kitas savotiškai apgaudinėja žmones, suteikdami gražią iliuziją ir viltį. Ar tik nesugalvojo miestelio architektas iš jų pasišaipyti, sukurdamas tokį fontaną, iš kurio vietoj mėtomų neapykantos akmenų liejasi vanduo, o įtaisyti purkštukai imituoja žmonių šlapinimosi įrankius. Aplink fontaną buvo daug suoliukų ir aš įsitaisiau ant vieno iš jų.

Žmonių dar buvo nedaug. Daugiausia vietiniai gyventojai, dirbantys nedidelėse krautuvėlėse ir jaukiose kavinukėse. Sklido malonūs ausiai darbo dienos pradžios garsai. Prekiautojai vaisiais ir daržovėmis stūmė prekybinius vežimėlius, dėliojo prekes, kažkas pakėlė apsaugines žaliuzes, padavėjas statė per naktį prirakintas lauko kavinės kėdes, jaunas vaikinukas šūkalodamas nešiojo laikraščius ir dalino juos kavinėms ir prekybininkams. Tik aš ir aplink drąsiai vaikštinėjantys balandžiai neturėjome aiškaus tikslo.

Iš tolo pamačiau link manęs artėjantį senuką. Pasiramstydamas lazdele jis ėjo lėtai, sukiodamas galvą į šonus ir stebėdamas aplinką. Priėjęs prie gretimo suoliuko, atsargiai atsuko jam užpakalį ir, rankomis atsirėmęs į suoliuką, lėtai atsisėdo. Atsisėdęs, tvarkingai atrėmė savo lazdą ir iš švarko kišenės išsitraukė nedidelį medžiaginį kapšelį. Rūpestingai jį atrišęs, išsitraukė rūkomojo popieriaus ir, pabarstęs ant jo tabako, drebančiomis rankomis susuko jį, paskui pasilenkė ir liežuviu perbraukė popieriaus kraštelį. Įsikišęs cigaretę į burną, pradėjo graibytis degtukų ar žiebtuvėlio.

– Ech, neturiu ugnies, – tarsi sau ištarė senukas ir atsisukęs į mane nusišypsojo.

Prišokau prie jo, išsitraukiau žiebtuvėlį ir be žodžių padaviau jam. Jis pavartė jį rankose, ieškodamas jo viršaus, ir prisidegė. Išpūtė pirmą dūmą ir su dėkinga šypsena grąžino man žiebtuvėlį.

– Labai dėkingas, jaunuoli.

Man buvo trisdešimt devyneri ir vis rečiau išgirsdavau šį žodį.

– Nėra už ką.

Senukas linktelėjo galvą ir godžiai traukė dūmą.

– Kieno garbei tas paminklas? – paklausiau.

Jis nežymiai pakreipė galvą į mano pusę, kad pagautų mano žodžius, ir toliau sau rūkė. Suabejojau, ar išgirdo mano klausimą, norėjau jau pakartoti, mintyse galvodamas, kaip paklausti paprasčiau, o gal prieiti arčiau jo, bet, užgesinęs cigaretės galiuką ir atsisukęs į mane, jis kone juokdamasis prabilo:

– Mano.

Prunkštelėjau iš netikėtumo, paskui muistydamasis ir nežinodamas, ką toliau sakyti, išsitraukiau cigaretę ir prisidegiau. Jis pradėjo pasakoti:

– Mano tėvai, ieškodami geresnio gyvenimo, atsikėlė į šią salą ką tik susituokę. Jie išsinuomojo butuką ir sunkiai dirbo. Po kiek laiko pasaulį išvydau aš. Dar visai mažas berniukas padėdavau tėvams rinkti jų pačių užaugintas daržoves ir vaisius, lankiau vietos mokyklą ir augau kaip visi žmonės. Kartu su tėvu statėme namą, dirbau visus ūkio darbus, o baigęs mokyklą įsidarbinau bibliotekoje. Tėvai jau buvo prakutę, patys samdė pagalbinius lauko darbininkus, todėl mano pagalbos kaip ir nereikėjo. Jie įkalbinėjo mane važiuoti iš čia, baigti rimtus mokslus, žadėjo visokeriopą pagalbą, bet aš likau. Aš buvau įsimylėjęs.

Jis atsiduso ir nutilo. Aš laukiau. Senukas kažką išsitraukė iš vidinės švarko kišenės ir lėtai atsisuko į mane.

– Prieik arčiau, jaunuoli.

Paklusniai priėjau, o jis man ištiesė nedidelę užrašų knygutę. Atverčiau ją ir pamačiau seną, laiko nutrintą jaunos merginos nuotrauką.

– Tai ji, Izabelė.

– Labai graži.

Ir aš tikrai sakiau tai ne iš mandagumo. Ji man priminė Beno auklę.

– Fotografavau ją šitoje aikštėje. Neseniai buvau nusipirkęs fotoaparatą ir eidamas su ja į pasimatymą visada jį pasiimdavau. Buvau pridaręs labai daug nuotraukų, kūriau net eilėraščius, bet…

Aš jam grąžinau užrašų knygutę ir jis pagarbiai įsikišo atgal į kišenę.

– Ji išvažiavo, – po pauzės tarė senukas. – Su kažkokiu puošniu džentelmenu, kuris buvo atvykęs į salą papramogauti. O aš likau čia. Toliau dirbau bibliotekininku ir raminausi skaitydamas knygas. Saloje tada buvo kone dvigubai daugiau gyventojų, bet dauguma vaikų neraštingi. Mokslas buvo mokamas, o tėvai nelabai turėjo už ką susimokėti. Eidavau pas jų tėvus ir prašydavau, kad leistų savo vaikus bent pas mane į biblioteką. Aš juos mokydavau skaityti, na ir rašyti. Užsakydavau iš žemyno vaikiškų knygučių, bet jos buvo ganėtinai brangios, o valstybė menkai finansavo. Pradėjau pats vaikams rašyti istorijas. Ant balto lapo didelėmis, spausdintomis raidėmis, šalia pripiešdavau visokių grožybių. Bet turbūt nebuvau tam gabus, nes mano rašinių nespausdino nė vienas leidinys. Žmonės mane laikė keistuoliu, turbūt net ir dabar… Visą gyvenimą ir dirbau bibliotekoje. Aišku, buvo minčių išvažiuoti, viską mesti, bet mane sulaikydavo mano vaikai. Taip nieko gyvenime ir nepasiekiau. Net šeimos nesukūriau.

Senukas atsiduso ir paprašė dar ugnies. Prisidegęs nebaigtą rūkyti cigaretę, išpūtė dūmą ir pasakojo toliau:

– Tėvai po mirties man paliko nemažą palikimą, tiek pinigais, tiek trobesiais. Virš bibliotekos turėjau butuką ir nenorėjau gyventi name vidury laukų. Viską pardaviau. Už visus turėtus pinigus sugalvojau sutvarkyti miestelio aikštę. Nuėjau pas merą ir pasiūliau. Pasakiau, kad noriu iškloti naują grindinį, įrengti fontaną, suoliukus ir nudažyti namų fasadus, žiūrinčius į aikštę. Fontano centre sugalvojau pastatyti paminklą paprastiems, nieko gyvenime nepasiekusiems, jokių gabumų neatskleidusiems žmonėms. Meras labai nustebo. Siūlė įamžinti salos užkariautoją, dar kažkokį didvyrį, bet tai buvo mano sąlyga. Jis nusileido. Derinome su skulptoriumi, atvykusiu į salą, detales, eskizus. Jis tikriausiai lankėsi ir pas merą, nes eskizai išeidavo velnioniškai panašūs į jį. Šelmis. Nuėjau jam ir pasakiau.

– Ką pasakėte? – susidomėjęs paklausiau, kai jis nutilo.

– Sakau, mere, jūs gi nesate paprastas, kodėl norite būti panašus į nieko nepasiekusį? Mačiau, kad jis susigėdo, bet prisiekė nieko skulptoriaus neprašęs, tik… Tada jis užsikirto. Daugiau jo neklausinėjau.

Senukas pradėjo krenkšti ir užsikosėjo.

– Skulptoriui turbūt buvo sunkiausias uždavinys nupiešti paprastą žmogų, – toliau kalbėjo senukas. – Tada jo paklausiau, ką gyvenime veikė jo tėvai. Pasakė, kad tėvas visą gyvenimą dirbo vairuotoju, paskui išėjo eiliniu į frontą ir negrįžo. Tai ir nupiešk savo tėvą, pasakiau. Jis tada lengviau atsiduso. Taigi.

– Įdomi istorija, – pasakiau, supratęs, kad baigė. – O kodėl fontano vandenys plauna tą paprastą žmogų?

– Iš tikro tai jie neturėtų jo siekti, tiesiog per stipri srovė, – dėstė senukas. – Bet nieko baisaus, tegu plauna, juk paukščiai kartais apdergia.

– Norėčiau jus pavaišinti arbata, – pasiūliau.

– Labai ačiū, deja, jau turiu keliauti namo. Laikas gerti vaistus. Sudie.

Jis sunkiai atsistojo, o aš priėjęs padaviau jam ranką.

Man norėjosi irgi pramankštinti kojas. Visada, kai susijaudinu, turiu eiti. Apėjau aplink aikštę, dairydamasis į parduotuvių vitrinas, stabtelėjau prie vaisių prekeivio. Labai užsimaniau ko nors gaivaus, todėl pamatęs didelius ir gražius persikus neatsispyriau ir nusipirkau porą. Toliau priėjau lauko kavinukę ir prisėdau. Užsisakiau kavos ir paprašiau, kad nuplautų vaisius. Valgant juos, galvoje sukosi mintys. Tas senukas geras ir dvasingas žmogus, bet… Klausiau savęs: ko jam trūko, kad ką nors būtų pasiekęs gyvenime? Lyginau, aišku, su savimi, su savo pasiekimais. Tikrai nesu toks geras kaip jis. Visada pirmiausia pagalvoju apie save, net ir tokiose situacijose, kai turėčiau nerimauti ir bijoti dėl Sandros ar mūsų vaiko, dėl sesutės Betės, labiausiai bijau dėl savęs. Gal senukas niekada nebijojo? Jis visą gyvenimą nebijojo skausmo ir nešiojosi jį vidinėje švarko kišenėje kaip meilę.

Išgėriau kavą ir dar šiek tiek pasisukiojęs po miestelį nusprendžiau grįžti namo. Namai buvo užrakinti, o aš neturėjau rakto, todėl pasukau link jūros. Paplūdimyje buvo nedaug žmonių, todėl gana nesunkiai radau auklę. Ji gulėjo ant šezlongo ir skaitė knygą. Šalia jos, nedidelėje palapinėje, susiraitęs miegojo Benas. Ji pamatė mane ir nuleidusi knygą laukė, ką pasakysiu.

– Patinka skaityti? – paklausiau.

– Labai. Miestelio bibliotekoje yra labai neblogų knygų.

– File, kaip tik norėjau paklausti, ar tu pažįsti tokį senuką, miestelio bibliotekininką.

– O taip, kas jo nepažįsta? Kodėl paklausėte?

Ji smalsiai žiūrėjo į mane, primerkusi nuo saulės akis. Pasakiau, kad buvau sutikęs jį miestelyje ir jis parodė man savo jaunystės meilės nuotrauką, kurioje mergina buvo labai panaši į ją.

– Jis papasakojo man istoriją apie paminklą, – pridėjau.

Ji susimąsčiusi stebėjo jūrą, paskui prabilo:

– Keista. Nuotraukos jis niekam nerodo. Niekas tikriausiai ir nežino, kad tokia yra, o ir pati istorija gana trumpa. Geras žmogus bibliotekininkas, keistuolis, investavęs tėvų palikimą į miestelio aikštę. Ją papasakojo meras atidengiant aikštę. Ją žino visi vietiniai gyventojai, o senukas yra tapęs gyvu miestelio simboliu. Net paminklą ir aikštę žmonės paprastai vadina jo vardu.

– Koks jo vardas?

– Benas. Kaip ir jūsų sūnaus.

– Čia tai bent, – nustebau. – Einu išsimaudysiu.

Atsigaivinęs atsisėdau ant smėlio šalia Filės.

– File, o kaip žmonės reagavo į paminklą?

– Įvairiai. Vieni palaikė, kiti piktinosi, kad neturime paminklo salos įkūrėjui, tretiems užkliuvo, kad vanduo liejasi ant jo, dar kitiems – kad paminklas neskatins žmogaus siekių. Buvo ir tokių, kurie išvis nematė reikalo taip švaistyti pinigus. Tik visi vieningai tvirtino negirdėję, kad kur nors stovėtų paminklas nieko gyvenime nepasiekusiam žmogui. Dabar jau nurimo aistros, o paminklui tapus populiariam tarp turistų dauguma, manau, didžiuojasi juo.

– O apie nuotrauką žinojai?

– Kad jis nešiojasi, ne, bet…

– Bet? – pešdamas iš jos atsakymo pratęsimą, paklausiau.

– Manau, kad tai mano senelė. Ji man kažkada pasakojo apie pirmąją meilę, nors vardo ir neminėjo, bet iš apibūdinimo esu tikra, kad tai jis. Žmogus, kuris taip įsimylėjęs knygą, čia vienintelis, o be to, geras ir padorus. Senelės žodžiais, jam trūko charizmos, kuri žavi moteris. Jis pasakodavo jai visokiausias istorijas ir pradžioje ją tai žavėjo, bet po kiek laiko ji suprato, kad tai kitų žmonių istorijos, o ji troško kurti savąją, vienintelę ir nepakartojamą. Jai atrodė, kad jis ne kovoja, o tik plaukia pasroviui. Jis tenkino kiekvieną jos užgaidą, sekiojo prilipęs ir tikriausiai buvo pasiruošęs dėl jos numirti… Ji pabėgo iš salos, net neatsisveikinusi su juo. Apie tai jis tikriausiai sužinojo iš pašalinių.

– O senelė dar gyva?

– Taip. Ji dar ne tokia senučiukė ir ganėtinai žvali. Kai gimė mano mama, vyras ją paliko, bet jai tikriausiai buvo gėda grįžti į salą. Tik praėjus nemažai laiko ji aplankė savo tėvus ir brolius su seserim, bet nepasiliko. Aš čia atvažiuodavau per atostogas, o baigusi mokyklą ir apsigyvenau.

Pabudo Benas ir mes visi patraukėme namo. Moterys dar nebuvo grįžusios, todėl užlipau į miegamąjį ir priguliau. Apie kažką svajojau. Mane pažadino grįžus Sandrai ir Betei kilęs šurmulys. Nulipau į apačią.

Svetainėje buvo prikrauta pirkinių, o Sandra su Bete varžėsi, kuris pirkinys vertesnis. Mane ir Filę jos įtraukė į vertinimo komisiją. Atlaikęs tik pirmą etapą ir supeiktas abiejų konkurso dalyvių, išėjau į lauką parūkyti.

Atostogos prabėgo kaip visada – nepastebimai. Paprašiau, kad į oro uostą mus lydėtų ir Benas su aukle. Išvažiavome ryte truputį anksčiau, nes susitariau su vairuotoju, kad užsuktų į miestelio aikštę. Tikėjausi pamatyti tą senuką. Kažką norėjosi pasakyti, tik nežinojau ką. Automobilis sustojo netoli tų suoliukų ir kadangi vairuotojas man užstojo vaizdą, pamačiau tik neryškią sėdinčio žmogaus figūrą. Išlipau iš mašinos ir, apėjęs ją, sustojau. Ant suoliuko šalia senuko sėdėjo moteris. Ji buvo atsirėmusi į atkaltę ir šiek tiek galvą pakreipusi į senuko pusę. Jis kažką gyvai jai pasakojo ir net nerūkė. Nedrįsau eiti prie jų ir atsisukau į mašiną. Filė žiūrėjo į mane sąmoksliškai šypsodamasi. Atsakiau jai tuo pačiu. Pajutau savo rankoje Beno rankytę. Jis trūkčiojo ją, kviesdamas eiti, o aš galvojau, kad plaukti pasroviui nėra jau taip blogai. Tai irgi sprendimas, nors gal ir nesąmoningas.