Nemojuojanti teptuku
LINA ŽIGELYTĖ
Pirmoji personalinė Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda įvyko 1983 m. Dailės parodų rūmuose, dabartiniame Šiuolaikinio meno centre. Anuomet ekspozicijų salės centre dekoratyviniais tikslais dar stovėjo gėlių klomba. Vykstant parodoms baltojo kubo ne tik neištuštindavo – palei sienas net buvo ištiesiami kiliminiai takai. Po dešimties metų ten pat Rožanskaitei vėl surengti jubiliejinės parodos nepavyko, nors ji prašė. Atėjo dar viena jubiliejinė data – 2003 m. ŠMC įvyko Jono Valatkevičiaus kuruota retrospektyvinė Rožanskaitės paroda. Menininkės darbai ne tik išlaikė politinių sistemų kaitos egzaminą, bet ir priminė, kad šiuolaikiniame Lietuvos mene ji yra viena įdomiausių asmenybių. Kilo susidomėjimo banga – ypač tarp tų, kurie tiesiog buvo per jauni ir dabartinį ŠMC gali sunkiai sieti su klombomis ir kilimais (nebent kaip instaliaciją, ji būtų įdomi). Rožanskaitė šiai kartai rūpi ne tik todėl, kad jos darbai yra dalis vietinės meno istorijos. Susidomėjimas išlieka ir auga, nes jos kūryba, net kai gręžiasi į vietinę praeitį (tremtį ar Šaltojo karo pakurstytą kosmoso užkariavimą), geba užčiuopti bendresnes temas, kurios seniai svarbios, dar ilgai tokios liks – ir ne tik Lietuvoje. Ši menininkė įtaigiai dokumentuoja moterų patirtis, aiškinasi santykį su urbanistine aplinka, perkuria religinius simbolius.
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos Rožanskaitės parodos „Rentgenogramos“ kuratorė yra Laima Kreivytė. Būtent dėl jos pastangų pastaruoju metu apie Rožanskaitės darbus žinoma ir rašoma daugiau. 2011 m. buvo išleista jos sudaryta monumentali ir gausiai iliustruota knyga „Marija Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai“ (išleido Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos skyrius). „Rentgenogramos“ – tai duoklės šiai menininkei tąsa ir retrospektyvą galima pelnytai laikyti vienu iš reikšmingiausių 2013 m. įvykių Lietuvos kultūriniame gyvenime. Ypač todėl, kad ši solidi paroda vyksta prieš pat NDG uždarymą pusmečiui – nuo liepos jos šviečiamoji misija vegetuos, mat čia vyks Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirti renginiai.
„Įvairiai žmonės sutinka senatvę: vieni išeina į dykumas arba kitu būdu atsiskiria nuo žmonių. Dar kiti narplioja savo ligas ar dejuoja dėl liūdnos praeities. Dabar dažnai taip dejuoja ir jaunimas, vadindami save „prarastąja karta“. Juokinga. Stengiasi save „prarasti“, taip savęs ir „neatradę“. Aš visuomet noriu būti visuose gyvenimo įvykiuose, viską matyti, jausti, kitaip pritrūktų jėgų kurti, kurti tol, kol idėjos pačios atakuoja mane“, – rašė Rožanskaitė. Apie dejavimo kultūros gajumą Lietuvoje išsiplėsti net neverta. Galima tik prisiminti, kad į dykumas šiuolaikiniai menininkai išties kraustėsi: tapytoja, minimalizmo atstovė Agnes Martin septintajame dešimtmetyje savanoriškai išsitrėmė iš Niujorko į Naujosios Meksikos platumas, ten pat anksčiau išsikraustė Georgia O’Keeffe.
Marija Teresė Rožanskaitė. Geltonos draperijos. Drobė, aliejus. 150x170.1991. Vidmanto Ilčiuko reprodukcija
Rožanskaitės darbai atsisuka veidu į miesto kasdienybę ir jos medžiagiškumą. Dėžės, kartonas, skarda, armatūra, veidrodžiai, draperijos, medgaliai, rankenos – tai jos medžiagos. Ant jų tapoma, dažoma, pjaustoma, jos laužomos ir ardomos. Per medienos plokštę perveriamos vielos, raižomas veidrodis, ardoma drobė, prie kartono tvirtinami rąstai. Šis procesas svarbiau nei pamojavimas teptuku. Būtent taip Rožanskaitė apibūdino tapybą, kurios mokė Dailės institute. „Pamojavai, pamojavai su teptuku“, – sakė ji ir pridūrė, kad darbe jai būtina „išsidejuoti ir išsikrauti“ (cituoju pokalbį su Kreivyte, publikuojamą minėtame albume „Vaizdai ir tekstai“).
Rožanskaitė nuolat gręžėsi į kasdienę aplinką, darė tai, kas jos kartos menininkams Lietuvoje nebuvo būdinga. Nuo dešimtojo dešimtmečio ji aktyviai naudojo kasdienes erdves instaliacijoms. Kuršių kaime (Varėnos r.), kur menininkės šeima turi sodybą, upelio vagoje ji panardino sieninį laikrodį, o krantus užklojo aukso spalva nudažyta klostėmis sulankstyta skarda. Įvietinto meno lokacija tapo ir Vilnelė, į kurią ji įmerkė ligoninės lovas su sparnais. Kai Genocido aukų muziejaus celėse Rožanskaitė patalpino darbus, susijusius su savo tremties patirtimi ir tėvo nužudymo per okupaciją prisiminimais, ji sukūrė laikiną, bet dėl to iškalbingesnį nei ilgaamžiai marmuriniai monumentai paminklą okupacijos aukoms. Ji nevengė ir ironijos. Buvusią žibalinę Kauno centre pavertė interjerus iš Davido Lyncho filmų primenančia konstrukcija: ant jos buvo pritvirtintos gigantiškos ausys, o iš jos sklido balsas, šnabždantis „tik niekam nesakyk“. Instaliacija pavadinta „Politikų išpažintis“ (2005).
Vaikštant po „Rentgenogramas“ (parodos architektė – Julija Reklaitė), sunku nejausti apmaudo, kad iš erdvinių darbų teliko nuotraukos, filmuotos medžiagos nuotrupos, liudininkų pasakojimai. Apmaudu, ypač jei savo akimis šių instaliacijų neteko matyti. Nors apie erdvinius darbus primena tik jų dokumentinė medžiaga, parodoje gausu tapybos darbų, asambliažų ir to, ką kuratorė vadina talpyklas primenančiais paveikslais-dėžėmis. Ekspozicija gausi, bet nepaini ir neperkrauta, reikšmingiausius menininkės kūrybos bruožus perprasti padeda septynios parodos dalys: „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, „Medicininės erdvės“, „Kita veidrodžio pusė“, „Kančios stotys“, „Asambliažų architektūra“, „Etnografinis žvilgsnis“, „Ekologinė klausa“.
Marija Teresė Rožanskaitė. Suklumpa po kryžiumi. 1976. Asambliažas.104x122x12. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Daugiausia Lietuvoje rodyti ir geriausiai pažįstami tie Rožanskaitės darbai, kuriuose fiksuojama medikų darbas, operuojami organai, ligoninių erdvės ir ligoniai. Tiesa, ankstyvieji ir vėlesnieji kūriniai šia tema skiriasi. Ankstyvieji akį traukia vaizdine perkrova: tapyba jungiama su šilkografija, koliažuose raudoni tonai sutirštėja šalia nespalvotų nuotraukų. Be to, pacientai dažnai apsupti medikų: studentų, slaugių, gydytojų. Šis daugiasluoksniškumas perteikia tą jausmų laviną, kuri užgriūva, kai pirmąsyk tenka dažniau lankytis ligoninėse, slaugyti sergančius žmones ir mėginti susigaudyti medicinos labirintuose: žvilgsnis klaidžioja, vaizdams susipynus su kvapais, užplūsta jutimų kakofonija.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rožanskaitės tapytos palatos spinduliuoja kitokia energija: medikų nebelieka, ligones supa šaltomis spalvomis nutapyti metaliniai lovų rėmai, jos lyg į drobules įsivynioja į išblukusią melsvą patalynę. Pasakojama, kad, ligoninėje lankydama sergančią mamą, Rožanskaitė ir kitoms moterims atnešdavo sriubos, o kai kartą aptiko, kad vienoje palatoje apleistos senutės aptekusios utėlėmis, pareikalavo jas nuskusti ir gydyti. Šiuose paveiksluose moterys irgi nuskustos plikai. Įdomu, kad nuėjus nuo šių darbų nesinori nuleidus rankas sušnabždėti „iš dulkių į dulkes“. „Geltonose draperijose“ (1991) garstyčių spalvos patalais nuklotoje palatoje su daugybe tuščių lovų kampe regime mažutę moterį, ramiai, šiltu žvilgsniu žiūrinčią tiesiai į mus. Ikoniškose tapusiose Rožanskaitės rentgeno serijose pacientai dažniausiai vaizduojami nugara į mus, o dėmesys nukreipiamas į aplinką, kurioje žmogus virsta medicinos subjektu. Dabar žiūrima į mus.
Ši moteris garstyčių pataluose kelia asociacijų su kitu darbu – asambliažu „Suklumpa po kryžiumi“ (1976). Dėl pavadinimo šis darbas atrodo beveik šventvagiškai. Pro išpjautą skylę fone regime laivo iliuminatorių ar troleibuso langą primenančią mėlyną ertmę. Akį ir vėl traukia ryškios sintetinės spalvos, ypač oranžinė, užtepta ir ant kryžių, ir ant pastolius primenančios konstrukcijos kairiajame kampe. Asambliažo centre – jauna ryžtingai į mus žengianti moteris, kuri tarsi išsilukštena iš balto kombinezono, o po juo regime raumeningą pilvą ir kiek apnuogintas krūtis. Ši moteris, kaip ir anoji iš „Geltonų draperijų“, įklimpusi pusę asambliažo apimančiose klostėse. Bet ji tvirtai juda link kairiojo krašto, tarsi apskritai ketintų išeiti iš šios mizanscenos ir mums palikti tik dėžę, iš kurios Rožanskaitė ir padarė paveikslą. Talpyklą, kurioje galima sudėti tai, ką kartais būtina iškrauti.
Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Rentgenogramos“ veikia iki gegužės 19 d.
