Ne dėl glamūro
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba & kitos istorijos. Apsakymai. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 206 p.
Įdomus momentas – neigiama recenzija suteikia daug šansų recenzentei būti vaizdingai aprašytai kitoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje. Gal net taip bjauriai, kaip aprašyta leidėja, turinti vienokių ar kitokių atpažįstamų bruožų, bet ne aiškų prototipą. Iš karto norėčiau atsiriboti nuo bet kokio moralizavimo galimybės: etiniai knygos veikėjų pasirinkimai manęs nedomina (t. y. neturiu jiems priekaištų, jeigu taip galėtų pasirodyti), tačiau nuo pat „Silva rerum“ įdomūs K. Sabaliauskaitės estetiniai principai, neapeinant reklamos ir įvaizdžio savikūros (jas suvokiu kaip tų principų kontekstą). Nors neabejoju, kad tarp vartotojų knyga bus aptarinėjama kaip geros (ir gal net „elitinės“ – nenustebčiau išgirdusi tokį apibūdinimą: gliancas liaudyje juk asocijuojamas su elitizmu) literatūros pavyzdys, jokių ryškesnių kontūrų prozos žemėlapyje ji neturi. Šis artefaktas kažkuo primena Romualdo Lankausko populiarumą sovietmečiu – skaityti įdomu, bet stulbina stiliaus banalumas. Netgi mėginu pafantazuoti, koks pasipiktinimas kils, kai ateis laikas rinkti Metų knygą, o tarp siūlomų knygų „Danieliaus Dalbos & kitų istorijų“ nebus. Bet juk tauta investavo, ką tie nusmurgėliai ekspertai sau leidžia?..
Nors K. Sabaliauskaitės nuostatą vilniečiais laikyti trijų šeimos kartų antkapių savininkus esu girdėjusi kairiuosius intelektualus riebiai vadinant „urbanistiniu nacionalizmu“, kai ji rašo apie Vilnių ir paveldo reikalus, justi, kad tai jos stiprioji dalis. Taigi, labiausiai vykęs atrodo pirmasis knygos apsakymas („Juodieji Franko perlai“). Dera pagirti ir už apsakymų kompoziciją. O toliau… Sutinku su Emilija Visockaite, recenzijoje rašiusia: „Pro visus kampus lenda kaži koks snobiškumas, be gailesčio juokiamasi iš naivios moteriškės, besižavinčios anglišku aristokratiškumu, detaliai inventorizuojami „Humanoje“ pirkti jos drabužiai“ („Š. A“, 2012.XII.14). Nors „snobiškumas“ ir apgaulinga sąvoka, turinti ir pozityvią, ir negatyvią reikšmes, kažkokio pykčio ar net neapykantos provincialumui, kurią skaitytojas gali interpretuoti kone kaip mizantropiją, knygoje tikrai esama. Panašiai pasakyčiau apie bendras „Lietuvos ryto“ publicistų nuotaikas, nors jų tekstai atsiranda tarsi dėl edukacinių motyvų, siekiant konstatuoti visuomenės ydas. Deja, dažniausiai tik konstatuoti, bet ne pasiūlyti alternatyvius sprendimus. Ir čia man rūpi ne etinis, o estetinis aspektas: šiaip jau mizantropiją literatūroje labai mėgstu, tačiau K. Sabaliauskaitės apsakymus gadina dirbtinai padidintas dėmesys laikraštinėms realijoms, pvz., ilgokai šaržuojamas posovietinis žodžio „negriukas“ vartojimas, kitos politinio korektiškumo problemos – kurios, mano galva, nėra tokios amžinos, kad, praėjus dešimtmečiui, būtų aktualios užaugusiai moksleivių kartai. Jeigu tai būtų feljetonai, jie kuo smagiausiai būtų skaitomi prašmatniame žurnale.
Geriausiai knygą reprezentuojantis tekstas, „Danielius Dalba“, spėju, šiek tiek demaskuoja ir autorės požiūrį į man rūpimus dalykus, tarkim, rašytojo socialumą: „Jis niekada nepriklausė jokioms literatų sąjungoms, susivienijimams ar idėjinėms estetinėms grupėms, nes tai, jo tvirtu įsitikinimu, yra neseksualu. „Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savimi į knygos patalą, nuvedi ligi beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, ligi kito teksto. Arba ne. Tavo visiškoje galioje ir malonėje, geidžiantį dar ir dar“ (p. 155). Tarkim, atsiriboji nuo galimo autobiografiškumo (nors užuomina į jį teksto pabaigoje egzistuoja), tačiau vis vien įtarinėji, kad tai gali būti ir autorės estetikos pagrindas – literatūra kaip galia, malonumas ir apgaulė. Knygos atvarte – nuotrauka Oginskių rūmų interjere (koks netikėtas sutapimas – ten jau beveik septynis dešimtmečius įsikūrusi Rašytojų sąjunga). Joje autorė vilki kažką panašaus į baikerio striukę – blizgiajame žurnale šalia tos pačios nuotraukos yra ir citata iš „Danieliaus Dalbos“, leidžianti susivokti, kad fotosesijoje žaidžiama savo pačios veikėjų įvaizdžiais. Tame pačiame žurnale esančiame interviu K. Sabaliauskaitė, paklausta apie savo santykį su kitais lietuvių rašytojais, atskleidžia tam tikras nuoskaudas (nors man jos panašesnės į iliuzijas, bet ką gali žinoti, gal tai ir empirika): „Jau vien tai, kad gyvenu Londone, kur mane nubloškė gyvenimas, kai kuriems yra baisi nuodėmė ir pretekstas jausti antipatiją. [...] o fotografuojant buvusiuose Oginskienės rūmuose (dabar Rašytojų sąjungoje), rašytojai turbūt pagalvojo, jog noriu uzurpuoti „jų“ teritoriją. Iš tiesų man įdomiausia rūmų istorija iki 1944 m. ir sovietinio periodo – viename apsakymų šiam pastatui tenka svarbus vaidmuo“ (http://www.moteris.lt/veidai/ksabaliauskaite-atsisakau-buti-klasifikuojama-pagal-amziu.d?id=59914857#ixzz2MqQtYLzm). Sakykim, tikrai; patikėjau. Tačiau jeigu egzistuoja (kad ir netiesiogiai įvardintas) bodėjimasis oficiozinėmis struktūromis, tai egzistuoja ir atoveiksmis – nekaltas tų struktūrų dalelių įtarumas. Nebūtinai panieka, kaip įsivaizduojama. Ir ne dėl kažkokio glamūro, nors su jo taisyklėmis ir akivaizdžiai nesutinki, nes jos maitina antifeministinę kultūrą, kuri žeidžia daugelio moterų, taip pat ir mano, savigarbą.
Užsibrėžtoji estetinė programa (galia, malonumas, apgaulė) knygoje nepriekaištingai įgyvendinama – pagal glianco dėsnius. Bene charakteringiausiai, labiausiai su veikėjais leidžiant susitapatinti knygas skaitančiuosius buržua, konstruojamas „Olibanumas“ – į galvą kažkodėl įkyriai lenda Stanley Kubricko filmo „Plačiai užmerktos akys“ asociacija. Kitur ypač meistriškai manipuliuojama lietuviškumo mito kritika: „[...] idealus lietuvio balius – prisiėst iš pilnos lėkštės, prisigert degtinės, pasiginčyt dėl politikos, tada dar išgert degtinės ir krist veidu į baltą mišrainę. Arba apsivemti. Ta pačia balta mišraine. Tiesiai į tuščią lėkštę, iš kurios ką tik valgė“ (p. 161). Man tokie pasažai neatrodo literatūra; atrodo senstelėjusi abejotinos vertės visuomenės kritika. Taip, kaip feminizmas ragina liautis kalbėjus apie „tikrą vyriškumą ir tikrą moteriškumą“, jau būtų galima susiprasti palikti ramybėje ir „tikrą lietuviškumą“, kuris lygiai tiek pat yra stereotipų kūrybos ir galios įtvirtinimo laukas. Iškalbinga ir Danieliaus Dalbos pretenzija literatūroje matyti tik socialinio aktyvumo funkciją (ir nekreipti dėmesio į estetinę): „Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinės tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas! Nabagėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas!“ (p. 190) Vis dėlto užsipulti Donelaitį, o ne, pavyzdžiui, Dantę, kuris savo „Dieviškojoje komedijoje“ aukštino prietarus ir nekritiškai interpretavo opijų liaudžiai, kažkaip lengviau, maloniau, mažiau atsakomybės, ar ne? Tapatybės saviplaka (ne vien K. Sabaliauskaitės knygoje, bendrame publicistikos ir socialinių tinklų diskurse) – tai grėblys, ant kurio lipama ir lipama: „Kad absoliučiai kiekviena šeima turi kraujo dėmę savo istorijoje. Budelio. Arba aukos. O jeigu jos neturi – vadinasi, buvo liudininkai, kurie bailiai stebėjo ir nieko nedarė“ (p. 200). Kaip pabodo to grėblio kaukšėjimas į kaktą, kasdien sklindantis iš nubrūžinto švento pykčio skilčių. Paradoksalu, bet tokiu būdu netyčia pataikoma atsistoti į donelaitišką poziciją, raginančią tautiečius būrus „muštis į krūtinę“. Regis, autorės taip nemėgstamas patronalizavimas tampa būdingas jos veikėjams (ar pasakojimo tonui). Tada jau verčiau tebūnie rašoma apie dietas ir garderobą kaip apie patogų būdą jaustis reglamentuotai. Ir, žinoma, jokiu būdu nepalaikau tos minties, kad rašytoją sukuria darbas ir rezultatas – reguliariai leidžiamos knygos.
Dar keli sakiniai apie kalbą, kuri, deja, taip pat yra estetinės žiūros objektas. Gali būti, autorė stengėsi laužyti įsivaizduojamai tebegaliojantį kanoną, kad rašyti žemuoju stiliumi, gatvės kalba – nepriimtina. Deja, irgi ne dėl to – iš tikrovės „iškirptas“ ir tiesiog įklijuotas kalbos srautas dar nepaverčia teksto literatūra, tik baisiai susiaurina ir apkarpo knygos, kaip turinčios galią išlikti ilgiau už žurnalus, galimybes.
