Mergina ir kirpėjas

DŽIUGAS JUODKAZIS

Buvo šiltas lietingas vakaras, kai grįždama iš parduotuvės mergina pilku treningu užsižiūrėjo į jaukiai šviesius langus ir tada ją partrenkė geltonas kirpėjo automobilis. Kirpėjas tąkart su drauge skubėjo į meno galeriją, kur netrukus turėjo prasidėti parodos atidarymas. Ant gatvės grindinio pažiro kruopos ir išsipylė skystas muilas, todėl viskas paskendo baltose putose. Šitokia sumaištis čia retai pasitaiko. Pilka mergina gulėjo sniego baltumo putose ir atrodė kaip angelas, debesyse miegantis. Buvo taip gražu, kad kirpėjo draugė apsiverkė. Sunkios ašaros riedėjo plono, veik permatomo šilko suknele, o paaukštintas liemuo dar labiau paryškino ir taip nuostabią jos krūtinę, kuri iš susijaudinimo tai kilo, tai leidosi.

– Kas dabar bus? – tuomet pasakė kirpėjas.

Taip kirpėjo gyvenime baigėsi džiaugsmas, baigėsi seksas ir tango šokių pamokos, o galiausiai jo niūriuose namuose pasibaigė šokoladas, nuolat drebėjo rankos, skaudėjo galvą, kepenis ir tą koją, kuri prieš avariją spaudė stabdį. Drebančiom rankom kirpėjas negalėjo dirbti, todėl nutarė parduoti automobilį.

Gerai nusiteikęs raudonskruostis pirkėjas buvo šnekus lokomotyvo mašinistas. Jis kvepėjo geležimi, ilgai vardino trūkumus, kuriuos, jo manymu, reikėjo šalinti, ir pagaliau pusvelčiui įsigijęs geltoną automobilį, geraširdiškai plekšnodamas per petį, bandė paguosti kirpėją pasakodamas, kaip jis savo prekiniu traukiniu praeitą pavasarį, pumpurams skleidžiantis, apakintas saulės pervažiavo kažin kokį purviną valkatą, o paskui detaliai išpasakojo, kaip keletą naktų blogai miegojo, pradėjo gerti, pasakojo, kaip nemėgsta tų, kurie lenda po ratais, kaip susimušė su nevietiniais, paskui bandė parodyti, kaip veikia jo sąstato stabdymo sistema, skundėsi, kad jam nepasisekė su žmona, kaip dvi savaites buvo nelaimingas ir taip toliau. Kirpėjui geriau nuo to nepasidarė. Jis galvojo, kodėl ramybė – toks paprastas dalykas, o taip brangiai kainuoja, galvojo, kodėl grožis visai negelbsti pasaulio, ir tada, kai mašinistas pradėjo pasakoti apie tai, ką vakar matė per televizorių, kirpėjas suprato, kad jo nelaimių priežastis guli pilkais treningais aprengta, o gal jau perrengta baltai, kenčia skausmus ligoninėje ir dabar jis, kirpėjas, privalo ją pamatyti, kažką jai pasakyti, atsiprašyti arba paimti už rankos ir tyliai pasėdėti šalia.

– Pašerti žaltį? – sutrikęs kirpėjas galvojo, kad mergina kliedi.

Esą jai neramu, nes šiuo metu jaunas mėnulis, todėl ropliui laikas ėsti, o dabar, kai ji guli ligoninėje, nėra kam juo pasirūpinti ir pridūrė – būdamas alkanas, žaltys darosi nepakenčiamai agresyvus. Štai ir visi reikalai būtų sutvarkyti. Ji sakė, kad tai nėra sudėtinga – jam tereikia paimti jos raktus iš spintelės čia prie lovos, nueiti pas Ragačiką ir nupirkti kelis ką tik gimusius peliukus, kokius tris keturis, geriausia, jeigu būtų poros savaičių, juos reikia užmušti, kad nesikankintų, ir sušerti šliužui.

Kirpėjas norėjo kažką pasakyti, dar kurį laiką pastovėjo, tada pasiėmė iš spintelės raktus ir tylėdamas išėjo peliukų.