Laimės anatomija

PAULINA DRĖGVAITĖ

Atsirado problemų dėl požiūrio į darbą:

tuoj ateis moterys

Viską sutvarkys

Bus okei

Kauno sienos

Mėgstu nustebti: šįryt Tomas darban atėjo be etatinės kailinės kepurės ir pareiškė, kad keisime knygyno vitriną. Artėja Moters diena, pamėtėkime atitinkamos literatūros! Mūsų sandėlyje – šimtai knygų, plokštelių, kalendorių ir dulkėmis užklotų retenybių. Šone glaudžiasi staliukas su sausainių ir arbatos dėžutėmis bei puodukais – rungtyniaujame, kieno įdomesnis. Mano favoritas – baltas porcelianas, pasipuošęs „this is not a royal wedding mug“. Šmaikštu, Tomai. Knygyno vadybininkė Mariam įvirsta nešina trimis puodeliais kavos ir savaitgalio laikraščiais, išsyk klausdama, kaip mes, ką veikėme vakar, ar jau atsirado dingęs Huxley tomelis. Mariam – viena tų, kurių neįmanoma nepamilti: tebežybsi kibirkštėlės, kadaise užbūrusios Bobą Dylaną. Jų meilės istorija – viena mūsų legendų, bet turėsit atvažiuoti, kad išgirstumėt. Jos stalas nukrautas senovinės vengrų folklorinės muzikos tomais. Turiu rimtą įtarimą, kad stalčiuose slepiasi keli neatrasti Byrono meilės laiškai ar Wilde’o portsigaras. Žmonės, netikėtos saulėkaitos ir pavasario pažado apstulbinti, puola pirkti sodininkystės ir rankdarbių knygų. Desertų, sufijų poezijos, Mikės Pūkuotuko. Klesti biografijos – turbūt ieško įkvėpimo. Juodu paltu vilkinti moteriškė atidžiai naršo lentynas. „Neseniai per BBC klausiau laidą apie Sylvią Plath ir itin ja susidomėjau. Laida minėjo autobiografiją, galbūt padėtumėt man ją surasti?“ Įdomus „Stiklo gaubto“ apibūdinimas, pagalvoju. Jį pardavusi, susigėstu – žmogus tikisi gražaus ir lengvo skaitalo prie kavos, o gaus… „Apsišvies“, – juokiasi Tomas.

Norai pildosi: visą gyvenimą svajojau dirbti knygyne. Knygas mėgstu labiau negu daugelį savo pažįstamų žmonių ir, leisdama jas į gerus namus, jaučiuosi pagaliau suradusi laimės receptą. Keikiuosi, besikeldama sekmadienio rytmečiu, bet svaigstu meile lentynų dulkėms ir Tomo leidžiamam bliuzui. Kartą įjungiau Johno Coltrane’o „Blue Train“. Mano kolega susiraukė ir, matosi, kenčia. Išklausęs albumą, paskelbia verdiktą: „Džiazas, žinai, klausyti prie taurės vynelio ir pakalbėti apie orą, o man norisi viskio muzikos, tokios, kuri galėtų pravirkdyti, bet tiesiog prisidegčiau cigaretę ir kietu žvilgsniu žiūrėčiau pro langą, žinodamas, kad esu pernelyg atsparus ašaroms. Per daug būtų prarasta.“ Šoka link grotuvo ir uždeda Screamin’ Jay Hawkinsą, man dar neatgavus žado. Nuo tos popietės diskusijų dėl muzikos nebekyla.

Iš esmės laimei reikia nedaug. Darbo knygynėlyje, bučinio ir puodelio kavos. Vitrina papuošta, Virginia Woolf koketiškai mirkčioja praeiviams. Kas bijo Virginios Woolf tokią saulėtą dieną?

Neseniai universitete turėjome paskaitą apie savo ateities karjeras. Bendra idėja maždaug tokia: jeigu tučtuojau nesiimu ieškotis organizacijos, įmonės, žmogaus, kuriam parduočiau savo sielą pabaigusi studijas, galėsiu būti diplomuota padavėja ir verkti pakampiais. Būtina skristi aukštai, kitaip uoliai ieškoma laimė išslys iš rankų. Neduokdie pasitenkinsiu kažkuo paprastesniu. Tarsi kasdien spaudžiančio klausimo, ar esu ten, kur turėčiau būti, dar nebūtų gana. Jau daug metų tegirdžiu apie beribius tikslus ir milžiniškas svajones, sienas bepuošiant motyvaciniams „džiaukis mažais dalykais“ plakatams. Kontrastas, mylimieji. Vienas mano pirmosios mokytojos hobių buvo nuolatinis mūsų lyginimas: kieno braižas, sijonas, pažymys gražesnis. Tai turėjo mus paskatinti dirbti geriau ir sparčiau. Nesyk paslapčiom verkiau dėl neteisingai išspręstos lygties ar dėl deklamuojant eilėraštį sudrebėjusio balso… dabar žiūriu į praeitį ir klausiu – kodėl? Juk turėjo būti toks gražus ir lengvas metas. O man iškart: šoksiu pro langą, jeigu nebūsiu geriausia. Gerai, kad mūsų kabinetas buvo antrame aukšte.

Ir taip nuolatos. Komplikuoju, o vėliau atsigręžusi klausiu kodėl. Nikas, mano paryžietis, kiekvieną laišką užbaigia sakiniu: „I wish things were simpler.“* Jam sunku. Turiu nuojautą, kad viskas yra paprasta, Nikai. Bet mudu tiesiog neprisipažįstame, kokie esame laimingi. Kas nors visada bus gražesnis ir protingesnis, turbūt kurs geresnius spektaklius ir turės fotogeniškesnių draugų – ir niekur nuo to nedingsime. Gal mūsų Monmartras – ne Sen Tropezas, kalvadosas – ne „Dom Pérignon“, bet ar mums to reikia? Gerai pažįstu mus: galų gale pasipuošę ir išėję į žmones, lindėtume kampe ir nihilistiškai burbėtume apie visatos beprasmiškumą. Tik, regis, vis tiek kažkoks balselis galvoje: eik, eik, eik, gyvenimas negali vykti be tavęs! Būk geriausias! Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad visi šitie motyvaciniai rankos bučiavimai, esą „koksai tu nuostabus ir kiek didingų gestų reikalauja taviškė laimė, toji įnoringa ledi“, tėra kažkokios skiautės, besibarstančios pavėjui, mums susidūrus su realybe – it basomis užmynus ant stiklo šukės, it išvydus savo veidą šaltoje ryto šviesoje. Desperatiškai gaudai skiautes ir klijuoji į kažkokį nesuprantamą raizginį, o jos byra, byra, byra… Ar šįvakar vėl eisime iš namų?.. Aš pavargau.

Fitzgeraldas „Gražiuosiuose ir pasmerktuosiuose“ rašo, kad vienąsyk gavo tai, ko norėjo, ir būtent tai buvo baisiausia jo nelaimė. Kartoju: visi norai pildosi. Galbūt tai ir yra mūsų prakeiksmas. Regiu mus, mylimasai, didesnio laiko ir tolimų vietų kontekste, regiu mus Adamo ir Glorijos šešėly – burtai išsisklaido atsitrenkus į buitį – ir man baisu, kad vienąryt pabusim ir mudu nebebūsim mes. Užmigsim nugara vienas į kitą. Regiu Adamo ir Glorijos užsispyrimą, šventą tikėjimą, kad juodu sukurti didesniems dalykams ir skrupulingai sukurtos struktūros struktūrėlės sugrius, truputį pakeitus kryptį. Ak! Bet štai aš meluoju: aš norėčiau tikėti, kad esu sukurta pakeisti pasaulį. Norėčiau rūkyti prieškariniame Niujorke ir rašyti abstrakčius literatūrinius kūrinius, mat džentelmeno tikras darbas nepuošia. Ir nors būčiau tik miniatiūrinis sraigtelis milžiniškame miesto mechanizme, tikėčiau, kad būtent ant manęs ir laikosi šis konstruktas. Ir kas vakarą iš naujo įsimylėčiau Gloriją. Sako, ši porelė – Zeldos ir Francio Scotto literatūrinės metaforos. Kūrinio pabaigoje išsekęs Adamas sėdi laivo denyje, o Glorija puikuojasi naujais kailiais. Tie kailiniai – vienas romano leitmotyvų, įkūnijantis visa, kas nereikalinga, bet ko taip trokšti, raitaisi ir šliaužioji, aukojies, kolei perdegi… Regis, apsiramini, bet štai gatvėje vėl sutinki moteriškę, vilkinčią TAVO kailiniais, – ir grįžti namo. Ir vakarop vėl tas nerimas, ta šlykšti, sienomis slenkanti panika – o kas, jeigu mudu negyvenam, – ir tu vėl leki šokti, vėl žongliruoji šampano taurėmis ir pokalbių dygsniais – šalta ryto šviesa: daugiau niekada, mylimasai… Kasnakt ta pati pantomima. Uroboras: senovės Graikijos ir Egipto mitinė gyvatė, kuri laiko apsivijusi Žemės rutulį, nasrais įsikibusi į savo uodegą. Alchemijos ženklas: amžino atsinaujinimo ir atgimimo simbolis, vienas pirmųjų begalybės simbolių žmonijos istorijoje. Skrupulingas aukštuomenės etiketas ir didingumo predestinacija – gražus ir pasmerktas Niujorko uroboras. Neišnarpliojamos gijos, kurias nukirpus belieka tuščiu žvilgsniu tyrinėt horizontą.

Nenoriu būti Zelda, nenoriu, kad tu būtum Franciu. Bene ardyt? Kasdien vis uoliau virbalais narstau uroboro tinklą, neišsipildžiusių siekių fantomams bemiegant virtuvės spintelėse, šaldytuve, rankinės kišenėse. Po namus vaikštau tyliai – dar prižadinsiu. Kas skaudžiausia, šie gyventojai anaiptol nesuteikia man preteksto skųstis savo likimu. Kiekvienas tyliai virškiname kartėlį supratę, kad ne visos naujametinės rezoliucijos tampa tikrove. Ar kadaise užsibrėžti „būdama dvidešimties, jau žinosiu, ką noriu veikti su savo gyvenimu…“ Man greitai sukaks dvidešimt. Idėjų – šimtai. Žinių – nulis. Pernai buvau tikra, kur noriu būti. Šiemet kaip voverė sukuos tarp paskaitų, namų ir knygynėlio – dar niekad nesijaučiau laimingesnė. Bet net nežinau, kur turėčiau judėti toliau. Ar išvis reikia kažkur bėgti – gal užtenka plaukti pasroviui? Betgi gėda, juk žmonės aplink kopia į Kilimandžarą ir vis turškiasi, vis rėkauja, o tau – kažkokio tylaus paprastumo, vakare paleistos Gainsbourg’o plokštelės, vakarienės dviem…

Plonytė riba tarp brandos ir tingulio, brangieji. Zelda ir Francis perdegė. O mes?

Kepu blynus, jam beleidžiant sekmadieninį džiazą. Geltonieji narcizai ant stalo. Pokalbiais ir bučiniais nuspalvintas rytas.

Pirmąsyk nesudeginau blynų. Ne Kilimandžaras. Bet tobulėju.

Laimei reikia labai nedaug: neprisvilintų blynų, bučinio ir darbo knygyne.

___

_{* Norėčiau, kad viskas būtų paprasčiau.}