Kokia tau nauda iš mano mirties?
ir neleidai džiūgauti mano priešams.
VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo,
nes su visais buvau pakeliui į kapą,
bet tu sulaikei mane nuo mirties. Giedokite šlovės giesmes VIEŠPAČIUI, jo ištikimieji, prisiminkite, koks jis šventas, ir dėkokite jam! Jo įniršis tęsiasi tik akimirką, o gerumas – visą gyvenimą. Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra. „Kokia tau nauda iš mano mirties, iš mano žengimo į kapą? Nejau dulkės šlovins tave ar skelbs tavo ištikimybę? Išgirsk mane, VIEŠPATIE, ir būk man maloningas! VIEŠPATIE, padėk man!“ Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei džiaugsmu, kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę. VIEŠPATIE, tu mano Dievas, tau dėkosiu per amžius!
Ps 30, 2. 4–6. 10–13
Po Velykų pasipylė mirtys. Gal taip vyksta nuolat, bet šį kartą, naujojo ledynmečio pradžioje, jos visos – kaip ženklas, kad pasaulis jau nebebus toks pats. Kai kam miręs Poetas – lyg mirusi poezija, bet Kukutis mirties sulaukė gyvas. Ir liks, turbūt. Kažkur kitur žmonės švenčia. Lyg švęstų tirono mirtį. Šį kartą – tironės. Ir kas, kad visa tai tolimojoje Anglijoje? Palengvėjimo nuo jos mirties niekam vis viena nebus. Tie žmonių gyvenimai, kurie buvo sugriauti, vargu ar bus atstatyti. Tik kai kas nenori net apsimesti, kad liūdi. Visai ne taip, kaip būna verčiamos liūdėti minios, mirus diktatoriui šalyse, kur diktatorius – tik viena iš daugelio drakono galvų, o ne pats drakonas. Tai tik kita to paties medalio pusė, kaip sakoma. Vienas žmogus Londono gatvėse, kilus spontaniškam džiaugsmo protrūkiui liaudyje, pasakė: „Ji įkūnijo visa, kas yra elitizmas kaip represavimas žmonių, kurie neturi nieko.“ Tada, žinoma, kodėl gi žmonės turėtų liūdėti? Tačiau čia aklai ir lengvai vienas drakonas mainomas į kitą ir baigiama išsidraskyti, badant pirštais ir klaviatūros paspaudimais į „priešus“. Kartais atrodo… Ne, ne kartais, bet dažnai atrodo, lyg būtų nekantriai laukiama ir šaukiamasi dar vieno drakono, kuris pažabotų, sunaikintų visus, kas tik pasirodo kaip iššūkis saviesiems įsitikinimams apie pasaulio sanklodą ir tvarką, apie žmogaus prigimtį ir paskirtį. Kur jaučiama patriotinė pareiga įtikėti ideologija, kad vilkai visada avims linki tik gero ir kad avys vieną dieną irgi gali tapti vilkais ir jų reikia visuomenėje kuo daugiau, ir tada visi klestės ir bus laimingi. Ir verkia avys pjaunamos, bet sutinka, kad tokia pasaulio tvarka, taip turi būti. „Kokia tad nauda tau iš mano mirties?“ Kažkam nauda yra. Ji patvirtina šio pasaulio tvarką ir teisingumą, lyg tai būtų paties Dievo tvarka ir teisingumas. Tačiau kodėl toks apmaudas kyla, kai šiai tvarkai iššūkį meta Šventasis Tėvas, pakartodamas skandalingą, nusistovėjusias hierarchines elitistines tvarkas griaunantį Nukryžiuotojo Paskutinės vakarienės gestą? Taip nepridera juk aukščiausiu laipsniu. Kaip ir Evangelija, skelbiama sistemų represuotiesiems, „nurūšintiems“, „išrūšiuotiems“ į nevykėlius, valkatas, nusikaltėlius, iškrypėlius ir kitokius netikėlius, kad Dangaus karalystė yra juose ir kad nėra prasmės jos ieškoti ten, kur jos nėra – politinėje ir ekonominėje galioje. Ir vėl atsirado viltis, kad bus prisiminta Evangelija tiems, kurie verkia, o ne Evangelija išganingosios verslumo dvasios apologetams. Kad ji bus skelbiama belaisviams. Ir ne kaip įstatymo paniekinimas, o žmogiškojo orumo priminimas. Kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir toks išlieka, nepaisant visų nuodėmių ir nuopuolių. Tas gestas tik priminė, kad žmogiškojo orumo negalima palikti apibrėžti ir determinuoti jokiam įstatymui, jokiai religijai, jokiai sistemai, jokiai ideologijai – kad juo nebūtų manipuliuojama ir kad žmonės netaptų visuomenėje rūšiuojami pagal tuos apibrėžimus, ideologijas (klasines, tautines, rasines, lytines) ir jų nustatytas normas. Tai Velykų viltis, kuri leidžia šią džiaugsmo ir dėkojimo psalmę skaityti, retoriškai klausiant: „Kokia tau nauda iš mano mirties?“ Dieve gyvenimas ir visa atgaiva, kai matai jį kaip savo pirmavaizdį, kuris išplėšia tave iš tavo „priešų rankų“… T. y. leidžia, žvelgiant į jį, išsiplėšti iš pavergimo tam rūšiuojančiam „įstatymui“, sielos pavergimo, pasivergimo jam, kai tik užmirštamas paties žmogiškumo šaltinis – dieviško paveikslo orumas. Šis „likutis“, liekantis ir slypintis anapus visų ideologijų, yra laisvės ir gyvenimo versmė, neleidžianti mirti. Jį randame Poeto eilėse, kurios teikė ir tebeteikia atgaivą nuo susipriešinimo ir susikiršinimo pavargusiame pasaulyje. Jį matome net ir neįtikėtinoje popiežiaus laisvėje interpretuoti Paskutinės vakarienės gestą. Į juos žiūrint lengva darosi kartoti psalmės eilutes:
Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai ir neleidai džiūgauti mano priešams. VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, nes su visais buvau pakeliui į kapą, bet tu sulaikei mane nuo mirties.Šeolas čia – tiesiog pasaulis, kuriame dar vis tiek daug mirusių, keliaujančių į kapą.
-akp-
