Gilles’io kojos -

GINTAUTAS LESEVIČIUS

– dvipakopės nešančiosios. Suteikia naudingajam Gilles’io svoriui reikiamą greitį ir tada panaudotos atsiskiria nuo jo kūno, kurio masė palyginti menka – vos 12 %. Ir Gilles’is paliktas skrieti į savo orbitos tikslą beprasmėj kosminėj nakty.

– savadarbės kulipkos. Neaišku, ištrūks iš graižtvos ar sprogs viduj suraitydamos, atknodamos, suplėšydamos, metalą skutais paversdamos. Pirmiausia – parako kvapas, tada jau dvivamzdis numestas rūksta ir rankos, rytmečio gal purpuru varvančios. „Instinktyviai užsidengęs akis, regą išsaugojau“, – lengviau atsidūsta Gilles’is.

– ledlaužiai lastai. Tirpdo įšalą vaikystės pievoj, ilgesingai kaip pelkėje splino klimpsta, tik du varomi, nepravažūs. Pieva, Gilles’i – tavo vaikystė – pievoj pelkėtoj skendi. „Kad taip numelioravus ją“, – pasvajoja burbulai Gilles’io, pasiekę paviršių išsprogsta ir ateina kalendorinis pavasaris.

– plaukuoti vikšrai. Gero piršto storio ir gero sprindžio ilgio, žaliai pilkšvi, kariški, savaeigiai. Lygiagrečiai šliaužia darkydami žalio klevo lapo peizažą porą kalendorinių metų <= 70 km/h greičiu. Dvi vėžės pakeliui vikšrų išėsto, vikšrų išmalto Gilles’io kelio į drugelio frontą.

– hidronimų žemėlapis. Kur praslinko sunkus ledyno kumštis, paliko mėlynių akys, kraujosruvų akivarai ir iš jų aukštumų, papildydamos turistinius maršrutus, nutįso žemyn ašarų venos. Dviviečių baidarių ir gelbėjimo liemenių nuoma nuo II iki VII-dienio. „Grįšiu už 5 minučių“, – prirašė iš nuomos punkto išeidamas Gilles’is.

– iškrypusios močkrušės. Žengdamos prievartauja žemę: pamina, bjauroja jos veidus, kiaulina žemei motinai, traukiančiai Gilles’į 803,6 N jėga. Bet pasitenkinimą pajaučia tik ji pati ir basos Gilles’io pėdos, jų pirštams susigniaužus ekstazėj.

Mikalojaus Vilučio piešinys

– skliausteliai. Atsidaro, kad uždarytų Gilles’io funkcijos argumentą x, priskirtų jam vienintelę reikšmę kitoje aibėje, vienatinį tašką, kad išvestų taisyklę ir nubrėžtų tiesę, išugdytų tokią skaudžiai tiesinę priklausomybę tarp tų taškų, kad jie užsimirštų tesą padėti plokštumoj.

– mimikriškos gyvalazdės. Apsimetusios asketiškai nudžiūvusiais kojūkais, ligoninės priimamojo kastiliais, įneša į orchestrą besišypsančią Gilles’io kaukę ir ja paženklina visus tribūnų sektorius nuo A iki F ir dar VIP ložę, nes jo paties mirtinai išbalęs veidas nieku gyvu neatsispaustų visų tų vėliavų, šalikų ir transparantų drobulėj.

– dorėninės. Tvirtina, remia, ištikimai, sezonas po sezono sponsoriauja, sugeria nesėkmes, amortizuoja duobes, iki neatlaikiusios per kelienas sulinksta ir nuvilia Gilles’į, kuris, savo paties nuostabai, dar kelias ms be jokių atramų išsilaiko etery ir tik tada, pagaliau nutrūkus transliacijai iš Heladės, iškrenta sniegelis.

– vargšės reumatikės. Pariestos turkiškai, lotoso poza numestos, sustirusios, užbuksavusios, vietoj prasikasusios, parklupdytos prie kėpos, kepeliušo, skardinės, delno raukšlės. „Še, imk kiek centų ant dabarties“, – švilpteli vilkeliu prasisukdamas vėpūtinis ir pažeria Gilles’iui šaižiom spalvom skambančių lapų.

– kiniškos miniatiūros. „Pakrautos į laivelius eksportui, / Paslėgtos triumuose menkavertiškumo keltim. / Išstypintos. / Nuo kablukų žemės ruoželio besidairančios“, – gali išskaityti tiksliukiškai primerktą poetizmą į vakaro jūros gesinamą saulę lyg cigaretės galiuką įsižiūrėjusio Gilles’io akyse.

– pontoninės laikiškos. Leidžia lengvai slysti vandens čiuožikui Gilles’iui išlaikydamos jo plunksnišką grimzlę visą paviršiuje. „Kai bus baigtas persikėlimo per lakiąją kliūtį manevras, pontonai iškelti ir sukrauti džiūti ant kranto, – netikėtai parūpsta Gilles’iui, – ar paliks akiai matoma šliūžė, jų brydės ribuliai?“ Ir jis neišlaikęs atsigręžia.

– virvelinės. Kruopščiai nužiesti, pavyzdiniai unikumai tiesiog iš antipodinio XXI a. Atkasus archeologų konsiliumas konstatavo, kad palikusi nuospaudų rašto pynė buvusi grynai puošybinis elementas ir jokio funkcionalumo Gilles’iui neturėjusi.