Fontanas kitaip

ASTA JACKUTĖ

Pirmoji asociacija, kuri ateidavo į galvą prieš gerą dešimtmetį, mąstant apie tradicinį fontaną lietuviškame mieste, – nyki vandens čiurkšlė, bejėgiškai įstrigusi tarp tamsios granitinės formos ir alsios vasaros išblukinto dangaus.

Šiauliai taip pat turėjo tokių sunkiasvorių fontanų. Augdama šiame mieste, metai po metų stebėjau tylų jų gyvenimo ritmą. Nesvarbu, kiek fontanas buvo „rajus“ miesto erdvės atžvilgiu, kiek jo granitinė forma griozdiška ir pretenzinga, rudeniop, išnykus vandeniui, likusi tuščia, fontano skulptūra tapdavo nematoma. O šiauliečiai miesto svečiams ir toliau girdavo Kryžių kalną ar Stanislovo Kuzmos „Auksinį berniuką“. Fontanų, kad ir kokios būdavo jų atsiradimo istorijos ar mitai, miestiečiai dažniausiai nepastebėdavo. Nebent užkliuvę tylom pakeiksnodavo, kad tasai pastatytas pačioje netinkamiausioje vietoje – tai viduryje bulvaro, tai aikštėje po namų langais, tai pernelyg nuošaliai. Fontanas, kaip kraštovaizdžio architektūros elementas, miestiečiams asocijavosi su gražiu, bet nepastebimu, neprieinamu, atribotu daiktu, o tapdamas „gražus“ privalėjo atlikti ir monumentalaus paminklo funkciją. Kažką byloti, pasakoti ir, deja, būti čia pat užmirštas kaip nuobodi, statiška, negyva praeitis. Miestas tiek pačių šiauliečių, tiek atvykėlių buvo siejamas su kur kas didesnių matmenų, universalesnės, įvairiapusiškesnės paskirties architektūriniais objektais. Su tais, kuriuos galima be ribojimų (pa)liesti. Kuriuose galima patogiai (pa)būti. Tradicinio lietuviško fontano skulptūra, saugiai įcentruota savo baseine, nuskendusi tarp didesnių, istoriškai daugiau ar mažiau reikšmingų, ryškesnių architektūrinių objektų, likdavo tik menkas trumpos miestietiškos vasaros atributas. Tad ir negyvas, nepastebimas, pamirštas, suvokiamas itin konservatyviai ir kiek paviršutiniškai. Niekas prie fontanų neskirdavo pasimatymų. Fontanų Šiauliuose tarsi nebuvo, vandens juose dažniausiai taip pat.

Kad miestiečiai prisimintų savo fontanus, o šie naujai atsivertų miestui, reikėjo ypatingos progos. Ta proga tapo artėjantis 770 metų miesto jubiliejus. 2006 m. rekonstruojant Šiaulių Prisikėlimo aikštės skverą miesto jubiliejaus proga skulptorius Gintautas Lukošaitis, architektas Artūras Burba ir dailininkas Mindaugas Lukošaitis ėmėsi įdomaus projekto – miestiečių pamėgtame skvere įkurdinti naują fontaną. Kitokį, sumanytą kitaip. Fontaną? Kitokį? Miestiečiai nepatikliai kraipė galvas ir nieko „kito“, naujo nesitikėjo. Jie jau žinojo šį tą apie savo miesto fontanus ir „šį tą“ įvardijo žodžiais „neįdomu“, „nyku“, „vienoda“.

Gintauto Lukošaičio nuotrauka

Vis dėlto Prisikėlimo aikštės skveras buvo rekonstruotas ir jau septintus metus yra mėgstamiausia viešoji erdvė, kur visais metų laikais pilna žmonių. Naujasis fontanas, kuriam „Saulės diskų“ vardą miesto savivaldybės paskelbto balsavimo metu išrinko šiauliečiai, tapo šių dienų Šiaulių simboliu, puikiai „susikalbėjo“ su aplinka ir aplinkiniais. Norint aiškiau suvokti aplinkos ir fontano rezonansą, galima paminėti, kad Prisikėlimo aikštės skvere dar XX a. pradžioje stovėjo gan ištaiginga cerkvė, o maždaug toje vietoje, kur dabar žaidžia „Saulės diskų“ atspindžiai, būta altoriaus. 1937 m. cerkvė perkelta į stačiatikių kapines, jos vietoje įkurtas skveras su keturkampiu fontano baseinu. Iki rekonstrukcijos buvusio nenaudojamo, seniai pamiršto ir apleisto fontano baseino vietoje dabar ir įrengtas naujasis Šiaulių fontanas „Saulės diskai“. Urbanistinėje miesto erdvėje jis išsiskiria lakoniška forma ir neįprasta „nefontaniška“ medžiaga – poliruotu plienu. Fontaną sudaro trys spindintys „švarios“ architektūrinės formos 20 centimetrų storio, skirtingo aukščio diskai. Nors gana didelio mastelio, fontanas (didžiausias diskas nuo miesto savivaldybės pusės siekia net 3 metrus, kiti du – 2,9 ir 2,6 metro) išlaiko orinės, dinamiškos skulptūrinės visumos vaizdą. Fontano diskai tarpusavyje sujungti tilteliu, kuriuo drąsiai galima vaikščioti. Apeiti fontaną iš visų pusių, liesti paviršius. Tilteliu atėjus į vidinę fontano erdvę, matyti ant vidurinio disko išgraviruotas piešinys – 1,38 metro dirigentas, diriguojantis šešioms varlytėms, išsidėsčiusioms priešais esančiuose disko segmentuose. Džiugu, kad piešinyje išvengta idealizavimo, pompastikos. Tai padeda išlaikyti sveiko žaismingumo, lengvos ironijos ir fontano medžiagos – poliruoto plieno – solidumo pusiausvyrą. Norint piešinį galima ignoruoti, nepastebėti – jis neryškus, neįkyrus, tačiau tuo pat metu visada pastebimas ir įvertinamas vaikų. Todėl aplink fontaną dažnai tvyro vaikiškas klegesys ir vandens gausmas, sukuriantys gan prabangią, kone kurortinę atmosferą. Vanduo fontane ne šiaip lašena, o dinamiškai krinta, verčiasi srovėmis nuo viršutinių diskų dalių per specialias kiaurymes lyg krioklių tarpekliais žemyn, per kniedes, išdėstytas viršutiniuose diskų dalių pakraščiuose. Krintančio vandens garsas kuria stiprią akustiką ir slopina nesiliaujantį miesto gatvių triukšmą. Tad dinamiška ir atvira ne tik „Saulės diskų“ forma – apskritimai, bet ir kintančios vandens „kritimo“ trajektorijos, o ilgais rudens ir žiemos vakarais – besimainantis fontano apšvietimas. Šis kelių spalvų fontano apšvietimas kinta iš vaiskiai balto į mirguliuojantį, skverą pripildydamas pakilios nuotaikos, o miesto istoriją išmanantį miestietį metaforiškai susiedamas su buvusia sakraline vietos paskirtimi.

Suradę pusiausvyrą tarp fontano kaip pramogos, dekoratyvinio akcento ir skulptūrinės formos, bendraautoriai Lukošaitis ir Burba pasiekė, kad „Saulės diskai“ tapo puikiai pavykusiu, Šiauliams reikalingu meno kūriniu, nenusibostančia atrakcija miestiečiams, miesto svečių traukos centru. Lakoniškos fontano apskritimų formos dėl poliruoto plieno įgavo atspindžių spalvingumo, švaraus puošnumo. Besimainantys vaizdai nepabosta, nes vis kinta ir išties priklauso jau ne fontanui, o miestui, kuris nuolatos savaip perkuria „Saulės diskus“. Fontano dekoratyvumas, vizualus lengvumas – jo stiprioji savybė. Tapęs aplinkai, gamtai, paros ir metų laikui atviru kūriniu, fontanas ne tik įgavo monumento funkciją, bet ir virto pramogų, poilsio, aktyvaus buvimo erdve. Kartu tai pirmasis iš šešių miesto fontanų, kuris „komunikuoja“ su miestiečiais ir jų aplinka – atspindi praeivių veidus, šviesoforų, automobilių atšvaitus, krintančius rudens lapus, liejasi ir varžosi su saulės, lietaus, sniego blizgesiu ar statiškais, juosvais medžių kamienais.

Konceptualiai išreikšta, lakoniška fontano skulptūra šiuo atveju puošni ne tik dėl tinkamai parinktos medžiagos, bet ir dėl laisvai išreikšto kvietimo būti stebimam, atspindimam šviesos ir pačiam tapti stebėtoju. „Saulės diskai“ pakeitė miestiečių įpročius, o susitikimų vieta „prie fontano“ įgavo konkretų erdvės, kviečiančios ilsėtis ir bendrauti, vizualumą.