Apie tai, kaip buvau tapusi Tomu Arūnu Rudoku
Ulisavimai
JURGA TUMASONYTĖ
Buvusių renginių atpasakojimai yra, ko gero, vienas nuobodžiausių kultūrinės spaudos žanrų. Turiu omenyje tuos, kurie apie vykusį renginį nežinojo, jame nedalyvavo ir dabar tikrai nėra tie, kurie nekantrauja sužinoti kritišką dalyvavusiojo nuomonę. Ką jūs – neverta į tokius tekstus net galvos pasukti!
Visgi turėtumėte įvertinti autorės gerus ketinimus nušviesti padėtį. Matote, renginyje, apie kurį kalbėsiu, man buvo pasiūlytas bokalas alaus. Mainais už straipsnį. Be to, dėl savo tariamo genialaus gebėjimo rašyti buvau pavadinta Sigitu Parulskiu – komplimentus mėgstu. Nors galiausiai supratau esanti Tomas Arūnas Rudokas, nes, ilgai nesimuisčiusi sutikau ir glausdama prie lūpų šampūno putas primenantį alaus apskritimą, pradėjau dėlioti įvykius.
Justinos Šiaulytės nuotrauka
Papasakosiu jums apie tęstinį dalyką, tai yra apie balandžio pradžioje vykusias antrąsias festivalio „Tarp“ komiksų ir poezijos dirbtuves, šįkart tarpusias tarp eglaičių įsikūrusioje kavinėje „Jalta“ (paroda veiks visą mėnesį).
Pirmosios festivalio „Tarp“ dirbtuvės vyko rudenį Venclovų namuose-muziejuje, kuriame poetai rašė eiles, į jas, išdėliotas projektoriuje, žiūrėjo piešėjai ir čia pat meistravo tekstų iliustracijas – komiksus. Vyksme dalyvavo ir muzika – netoliese plokšteles suko besikeičiantys didžėjai, o dirbtuvės vyko tris dienas. Šį pavasarį renginys buvo trumpesnis – truko maždaug penkias valandas.
„Jaltoje“ grojo Ingra Miler ir Asta Ostrovskaja, deja, šį kartą į jų triūsą mano ausys beveik nereagavo, nes buvo užsiėmusios iš žmonių gerklių išėjusių garsų gaudymu. Ant projektoriaus nušviestos sienos buvo galima matyti ne tekstus, o praėjusių dirbtuvių darbus ir įvairias ištraukas iš Europoje apdovanojimus pelniusių animacinių filmų. Atėjusieji gavo spalviklių, poetų tekstų ir skaidrių. Prie vyksmo prisidėjo „Kitokia grafika“. Dirbtuvės vyko dviem kryptimis – komiksai kurti pagal eilėraščius arba eilėraščiai pagal komiksus. Po penkių valandų laukė žadėtieji poetų skaitymai. Patys poetai dirbtuvėse taip pat sukosi beveik nuo pat renginio pradžios.
Galbūt žiūrovui iš šalies galėjo pasirodyti, kad dirbtuvės pernelyg kamerinės ir tiesiog primena draugų susitikimą, kuris vyksta migruojant tarp piešėjų stalų ir plepant su atėjusiaisiais. Ir jeigu taip būtų pasirodę, būtų nė kiek nesuklysta, nes „Tarp“ dirbtuvės iš tiesų priminė bendrą, visus vienijantį veiksmą – komunikaciją. Manau, kad tai svarbiausias šio sumanymo išsipildymas – tekstai ir žmonės bendrauja tiesiogiai. Netgi nostalgiškai prisiminiau slemo poezijos turnyrus.
Aušra ir Gediminas. Justinos Šiaulytės nuotrauka
Žinoma, galėtumėte sakyti, kad poezija gali būti sociali ir tiesiog per skaitymų vakarą, kai autoriai atėjusiems klausytojams perskaito savo tekstus, o tie klausytojai daugiau plepa su kitais klausytojais ir laukia vakaro tęsinio, nei klausosi skaitančiojo. Tačiau tokiu atveju daug smagiau ieškoti naujų tekstų komunikacijos būdų nei tiesiog skaitymų. Spėjant iš pastarųjų metų procesų, judama būtent šia kryptimi. Taip, mielieji, aš suprantu, kad galbūt autentiškiausiai tekstą išgyvenate jį skaitydami kaip modernūs ar postmodernūs skaitytojai. Visgi socialumo ilgesys ir bendravimo poreikis yra didelis kaip žvėris.
Nemanau, kad būtų tikslinga aptarti skaičiusius poetus (dalyvavo Aušra Kaziliūnaitė, Neringa Dangvydė, Donatas Paulauskas, Gediminas Kukta, Laima Kreivytė, Edvinas Grin, Marius Plečkaitis, Sara Poisson, Ramūnas Liutkevičius ir kt.), tų poetų tekstus ar iš jų atsiradusius komiksus – ne to, mano manymu, buvo siekta. Smagiausia, kad veiksmas vyko čia ir dabar – kaip teatre. Esu tikra, kad jau labai greitai vėl atsiras kažkas, kas galbūt piktins konservatyvius poezijos skaitytojus, bet labai džiugins bendraujančius. Ir tai nebus tik kartą per metus vykstantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“.
satenai.lt
