Apie nauja ir apie nesena

MARIUS PLEČKAITIS

_{Lauras Bielinis. Prezidentė. Antra knyga. K.: Kitos knygos, 2013. 112 p.}

Gyniau šią knygą jos dar neskaitęs. Neprofesionalu, gal net vaikiška. Kita vertus, iš anksto ką nors kritikuoti irgi nederėtų. Ant ad hominem grėblio lipti mėgstame visi: išvadinam ką nors hipiu, barzdyla, komunistu ar nuoboda, ir gilintis į to asmens kūrybą ir mintis jau kaip ir nelieka ko.

Esu rašęs apie pirmąją Lauro Bielinio knygą („Š. A.“, 2011.VII.22). Autorius, turbūt kiek klaidingai supratęs išsakytas mintis, manąją savo naujosios knygos išnašose sugretino su kraštutinuolio Mindaugo Peleckio apžvalgėle. Trumpai pakartojant mintis apie „Prezidentę“ – gaivus, bet gal kiek šališkas žvilgsnis į prezidentūros, konkrečiai – Dalios Grybauskaitės, virtuvę. Knyga buvo gana įdomi, labiau argumentuota nei neva sensacingai neišėjusi į eterį Rūtos Janutienės laida apie bet ką.

Taigi natūralu, kad tikėjausi savotiškos tęsties ar quality journalism, kaip sako anglakalbiai. Aišku, L. Bielinį žurnalistu gal ir ne visai liežuvis verstųsi krikštyti. Tai veikiau politologas, vienas iš intelektualiojo VDU politologų ratelio feldmaršalų (kitas – Gintautas Mažeikis, kažkiek vis dar – Leonidas Donskis).

L. Bielinis šį kartą pasirenka siauresnę ir ne tokią pagaulią prezidentės kalbėjimo ir politinio mąstymo analizę. Prof. Vaidutis Laurėnas knygą pristato kaip empirinį ir analitinį kontrolės režimo elementų demaskavimą. O štai L. Bielinio kolega G. Mažeikis, kiek išsisukinėdamas, knygai menamą ranką spaudžia už prezidentės bendravimo prielaidų dekonstrukciją, taip pat politinės komunikacijos analizės politinę svarbą. Mėginant įsigilinti į šių dviejų profesorių nustatytą taktą, neabejotinai mintis ir įžvalgas reikia praleisti pro patikros ar, jei norite, patirties prizmę, atsinaujinusią iš karto perskaičius knygą.

Taigi L. Bieliniui teko mėginti įveikti geležinę damą antrąkart. Paradoksalu – jis iš esmės analizavo jos bylumą, politinę komunikaciją. O D. Grybauskaitę filosofiškai narstyti ne taip įdomu kaip vieną tokį klouną iš Šiaurės Korėjos. Taigi, kai tik trepsima aplink operacinį stalą, o vinis – vis dar smegenyse, nėra ko norėti, kad skaitytojams knyga pasirodys įdomi ir skaitydami, pavyzdžiui, šokinės ar šūkčios.

Silpniausioji knygos grandis yra būtent ta, kad tas prezidentės komunikacijos tiltas, politinė kalbėsena yra net labiau nykūs nei reikalaujantys detalesnės kritikos. Kritikos apskritai, kas be ko, nusipelno, bet kalbėti apie beveidį žmogų visuomet bus sunku. Todėl L. Bielinis ir užsižaidžia detalėmis, kurias turėtų aptarinėti geriausiu atveju su smalsesniais studentais potencialiais biografais ar kolega profesoriumi.

Vytauto Didžiojo universitete, bent jau Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete, tapo populiaru vartoti dekonstrukcijos, negatyviosios dialektikos sąvokas, tokias painias ir kartu gundančias. Tai veikiausiai inspiravo tiek Adorno, tiek kiti autoriai, atsiradę čia pradėjus charizmatiškas studijų programas (socialinė kritika…). Apie kai kurių liūdną baigtį gal nesiplėsime…

Nereikia net kalbėti, kad didesnė knygos dalis – tai ne D. Grybauskaitės kalbos ir įvaizdžio dekonstrukcija, o gana sprangi politinės filosofijos duonelė. Būtų buvę daug įdomiau, jei L. Bielinis filosofinei autopsijai būtų pasirinkęs ne prezidentę, o viso to ištakas – konservatorių partiją, jų judėjimą kaip tam tikrą Čikagos šabloną ar būtų ištyręs, kuo skiriasi Birutės Vėsaitės ir tinklaraštininkų žodžio „trolinti“ reikšmės.

Visą laiką tai pažymiu, pažymėsiu ir dabar: kai kalbama apie „Kitų knygų“ leidybą, reikia įsidėmėti, kad ji žaidžia dviem prekių ženklais – „Kitų knygų“ ir „Knygiaus“. O kadangi aptariamoji knyga leista kaip „Knygiaus“ produktas, nuo papildomos kritikos susilaikysime.

___

_{Tomas Misiukonis. Koučingo technikos: praktiški patarimai, kaip padėti augti ir tobulėti kitiems. V.: Vaga, 2013. 208 p.}

Dėl vieno, sakyčiau, kvailoko incidento, apie kurį dabar neišsiplėsime, 2012-aisiais taip ir neperskaičiau pirmosios Tomo Misiukonio knygos „Asmeninio ugdymo praktika vadovams“. Atrodo, kad bent pardavimų atžvilgiu blynas neprisvilo ir, 2013-iesiems vos įsibėgėjus, atidarytas naujasis literatūrinės energijos blokas – T. Misiukonio „Koučingo technikos“.

Apie koučingą (iš anglų k. couch – treniruoti, rengti, mokyti) mėgstu diskutuoti beveik tiek pat, kiek apie startup (pradedančias įmones, ieškančias rėmėjų ir tobulėjančias per startup agentūras). Abi veiklos kryptys kvepia šiuolaikine mistika, pinigų ir smegenų plovimu, prisitaikiusiųjų išlikti pinklėmis paprastiems gyvenimo bastūnams, apkarstančiomis juos anksčiau dar neturėtomis baimėmis ir kompleksais, priverčiančiomis vadovautis taip, kaip pasakys žabangų spendėjas, ir taip toliau.

Vis dėlto koučingas, asmeninis žmogaus treniravimas, baimių ir kliūčių ieškojimas ir įveikimas padedant koučingo specialistui, save mėgina sieti ne su kokiais neaiškiais kerais ar, jei norime, pseudomokslu, bet su psichologija, psichoanalize, psichofiziologinėmis treniruotėmis. Deja, turėti asmeninį koučingo trenerį (asistentą) yra gana brangu. Tiesą sakant, jei sukurtumėte ką nors tokio superpuikaus, nejau atiduotumėte už šimtą kitą per mėnesį?

T. Misiukonis, akredituotas asmeninio ugdymo specialistas, priklausantis Tarptautinei ugdymo asociacijai, visu šiuo gražumu užsiiminėja penkerius metus. Dailia jauno konservatoriaus išvaizda pasižymintis koučeris pripildė knygelę būdų ir metodų, kaip padėti mums tapti geresniems, stipresniems. Beveik ir kalbos nebūtų, kad kažkas čia blogai (juk savikritika suponuoja tobulėjimą, šis – pokyčius, o pokyčiai dar kažką, gal net dievų kaitą). Tačiau iš kur žinoti, kad koučingo specialistai nėra šiuolaikinės raganos, žyniai, siekiantys apraizgyti pasaulį ir paimti valdžią? Aišku, čia tik viena iš konspiracijos teorijų, kurias aš, kaip ir kolega Emilis Milkevičius, itin vertinu ir kolekcionuoju. Perfrazuojant pastarąsias mintis: o kodėl turėtume rinktis koučingą?

Analizuojant situaciją kapitalizmo kritikos ar elementariosios estetikos požiūriu, koučingo išplitimas yra neišvengiamas, kaip ir informacijos gausos bei priemonių „pumpuravimasis“, tačiau tai yra nereikalingesnis trečiojo dviračio rato išradinėjimas nei kažkas, kas ves žmones į priekį. Išorinių resursų skyrimas vidiniams resursams stiprinti ir energijos paskirstymas pagal elementariausias termodinamikos taisykles formuoja būtinybę elgtis apgalvotai ir neklystamai. Taigi koučingo guru išdidžiai pareiškia: „Mes viską sutvarkysime!“ Susumuojant: gal koučingas ir skatina žmogaus mąstymą ir savianalizę, bet tai jokiu būdu nėra vertybė pati savaime. Jei visas pasaulis būtų viena didelė Jamaika ar Kuba, koučingas jame neturėtų ką veikti. Deja ar ne deja, pasaulis kuo toliau, tuo labiau intensyvėja ir amerikonėja, o gyvenimo ritmai tik kyla.

Šiek tiek kryptelėjome iš knygos vėžių. Šiaip ar taip, knygos turinys pernelyg vienspalvis – tiesiog daugybė viena į kitą panašių metodikų, kaip bendrauti su klientu, kokius mokymus jam skirti, kaip išsisukti, jei anas pradės klausinėti per daug ar abejoti pačiu neklystančiu koučingu. Mane tokia liūdna tiesa netgi kažkaip nemaloniai nustebino. Tai lyg knyga pedagogams, tačiau jei ją į rankas paims mokinys, pačių mokytojų jau gali ir neprireikti. Kalbame apie suaugusius žmones, kurie geba ar bent turėtų gebėti atsirinkti informaciją patys ir padaryti ją pravarčią.

Kad ir kaip ten būtų, nereikia išankstinio nusistatymo prieš koučingą ir jo specialistus. Juk tai puiki terpė personalo vadybos kultūrai plėtotis, metodikoms šlifuoti. O apie pačią knygą daugiau kalbėti nėra ko: pravers toje srityje dirbantiems asmenims ar hipsteriams, besidomintiems viskuo, ko jiems nereikia.