Apie baimę

JIDDU KRISHNAMURTI

Išsivaduoti iš baimės

Ar įmanoma protui visiškai atsikratyti baimės? Bet kokia baimė kuria iliuzijas; ji drumsčia protą, jį sekina. Ten, kur egzistuoja baimė, aišku, negali būti laisvės, o kur nėra laisvės, negali būti ir meilės. Tačiau dauguma mūsų esame persekiojami vienokios ar kitokios baimės: tamsos baimės, visuomenės nuomonės baimės, gyvačių baimės, fizinio skausmo baimės, senatvės baimės, mirties baimės. Taip sakant, mus persekioja dešimtys baimių. Ar įmanoma visiškai išsivaduoti iš baimės?

Matome, ką baimė daro su kiekvienu iš mūsų. Ji verčia meluoti; ji gadina mus įvairiausiais būdais; ji susina protą. Prote esama tamsių pakampių, kurių neįmanoma nei ištyrinėti, nei ištraukti į šviesą, kol žmogų pančioja baimė. Fizinė savisauga, instinktyvus nuodingos gyvatės vengimas, traukimasis atbulom nuo bedugnės, pastangos nepakliūti po tramvajumi ir panašiai yra sveika, normalu, teisinga. Bet aš kalbu apie psichologinę savisaugą, kuri skatina žmogų bijoti ligos, mirties, priešo. Kai siekiame realizuoti save tokiu ar kitokiu būdu – ar tapyboje, ar muzikoje, ar bičiulystėje, ar dar kaip nors – mus visada lydi baimė. Tad: svarbu suvokti visą šį mumyse vykstantį procesą, stebėti jį, tyrinėti jį ir neklausinėti, kaip atsikratyti baimės. Jei jūs tenorėsite išsisukti nuo baimės, jūs rasite kelius ir būdus nuo jos pasprukti, o tai reiškia, kad niekuomet nebūsite nuo josios laisvas.

Mes ir baimė

Tu bijaisi viešosios nuomonės, bijai, kad nieko nepasieksi, nieko nenuveiksi, bijai, kad neturėsi šanso. Ir visa tai persmelkta to ypatingo kaltės jausmo – esi toks, koks neturėtum būti; ko nors imdamasis, jau iš karto jautiesi kaltas. Jautiesi kaltas, kad esi sveikas, o kiti – vargšai ir ligoniai; kad turi ką valgyti, o kiti – neturi… Juo daugiau tavo protas gilinasi, naršo, klausinėja, juo stipresnis kaltės, nerimo jausmas… Baimė akina ieškoti Šeimininko, guru; baimė glūdi po respektabilumu, o juk respektabilumas – kiekvienam taip svarbu… Ar esi pasiryžęs drąsiai sutikti gyvenimo įvykius, ar tenori nuginti baimę, rasti pasiteisinimą, kuris nuramins įsibaiminusį protą? Kaip elgsiesi? Įsijungsi radiją, atsiversi knygą, patrauksi į bažnyčią, prisišliesi prie kokios nors dogmos, tikėjimo?

Baimė – destruktyvi energija žmoguje. Ji džiovina protą, iškreipia mintį, ji stumia į visokiausius be galo gudrius ir subtilius išvedžiojimus, absurdiškiausius prietarus, dogmas ir tikėjimus. Jei matai, kad baimė – destruktyvi, tai kaip imsiesi nuo jos apvalyti protą? Sakai, kad aptikdamas baimės priežastį išsivaduosi iš baimės. Ar tikrai? Pastangos surasti priežastį ir baimės priežasties žinojimas dar nepašalina baimės.

Būdas suprasti

Neįmanoma įveikti baimę, neperpratus, nesuvokus laiko prigimties; o jis yra susijęs su mintimi, su žodžiu. Iš čia kyla klausimas: ar esama minties be žodžio, ar įmanoma mąstyti be žodžių, kurie yra atmintis? Pone, neperpratus proto prigimties, proto judesių, savivokos proceso, vien siekiant išsivaduoti iš baimės, nieko neišeis. Turite pamatyti baimę proto visumos kontekste. Tačiau išvysti, suvokti tai reikia energijos. Energija nesiranda iš suvalgomo maisto – čia tėra tenkinama fizinė būtinybė. Bet norint išvysti manąja šio žodžio prasme reikalinga milžiniška energija; o šioji yra iššvaistoma, kai jūs kovojate su žodžiais, priešinatės, smerkiate, prisikaupiate visokiausių nuomonių, neleidžiančių jums įžvelgti, perprasti – štai kam nueina jūsų energija. Tad apsvarstyti šį suvokimą, šią įžvalgą – būdas pradėti suprasti.

Baimė verčia mus paklusti

Kodėl mes visa tai darome: paklūstame, sekame, mėgdžiojame? Kodėl? Todėl, kad viduje mes bijomės netikrumo. Mes norime tikrumo – finansinio tikrumo, moralinio tikrumo. Mes norime aplinkinių palankumo, mes norime saugumo, mes norime išvengti susidūrimo su rūpesčiais, skausmu, kančia, mes norime būti apsaugoti. Tad baimė, sąmoningai ar nesąmoningai, verčia mus paklusti Šeimininkui, lyderiui, šventikui, vyriausybei. Baimė taip pat neleidžia mums daryti ką nors, kas pakenktų kitiems, nes būtume nubausti. Taigi po visais šiais poelgiais, geismais, siekiais glūdi saugumo troškimas, užtikrintumo troškimas. Vadinasi, neišsprendus baimės problemos, neišsivadavus iš baimės, einant tik paklusnumo ar prievartos keliu, niekur nenueinama. Kas iš tikro turi reikšmės – tai visąlaik atpažinti savo baimę ir įvairiausius josios pavidalus. Ir tik tada, kai esi laisvas nuo baimės, atsiranda tasai tikrasis vidinis supratimas, toji nepriklausomybė, kai dingsta visas sukauptas žinojimas, visa patirtis; ir būtent tuomet randasi ypatingas aiškumas, reikalingas sąlyčiui su tikrove.

Akis į akį su faktu

Mes bijome paties fakto ar to fakto idėjos? Mes bijomės paties dalyko, tokio, koks jis yra, ar bijomės to, kaip jį vaizduojamės? Imkime, pavyzdžiui, mirtį. Mes bijome mirties fakto ar – mirties idėjos? Faktas yra vienas dalykas, o fakto idėja – kitas. Aš bijau žodžio mirtis ar paties mirties fakto? Kadangi bijau žodžio, idėjos, tai negaliu suprasti fakto, negaliu pažvelgti į faktą, niekados neužmezgu tiesioginio santykio su faktu. Tik tuomet, kai kuo glaudžiausiai bendrauju su faktu, išnyksta baimė. Jei tokios bendrystės nėra, mane kausto baimė, o pačios bendrystės negali būti, kol aš laikausi įsitvėręs fakto idėjos, nuomonės, teorijos apie jį. Tad privalau labai aiškiai suvokti, ar aš bijau žodžio, idėjos, ar paties fakto. Jei esu akis į akį su faktu, nėra ką apie jį besuprasti: faktas yra čia, ir aš turiu reikalą su juo. O jei aš bijausi žodžio, tuomet privalau suprasti žodį, įsivelti į visas komplikacijas, kurias tas žodis, tas terminas implikuoja.

Tai manoji nuomonė, manasis fakto supratimas, manoji patirtis, manasis žinojimas apie faktą kuria baimę. Kol faktas bus įžodinamas, kol jam bus teikiamas pavadinimas, o drauge – faktas identifikuojamas ar smerkiamas, kol mintis spręs apie faktą kaip stebėtoja, tol bus baimė. Mintis yra praeities produktas; ji tegali egzistuoti žodžiuose, simboliuose, įvaizdžiuose. Tol, kol mintis apdoros, interpretuos faktą, egzistuos baimė.

Sąlytis su baime

Esama fizinės baimės. Pamačius gyvatę, laukinį žvėrį, instinktyviai apima baimė. Tai normali, sveika, natūrali baimė. Tai net nėra baimė, tai – troškimas apsiginti; jis yra normalus. Bet psichologinė gintis – kitaip tariant, troškimas visad būti saugiam – sukelia baimę. Protas, siekiantis nuolatinio tikrumo, yra miręs protas, nes gyvenime nėra tikrumo, nėra pastovumo… Kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su baime, veikia nervai ir visa kita. Tuomet, jei protas nesistengia, pasitelkęs žodžius ir panašias priemones, išsisukti, išnyksta skirtis tarp stebėtojo ir objekto, kuris yra stebimas kaip baimė. Tai tik trokštąs išsisukti protas sukuria skirtį tarp savęs ir baimės. Bet esant tiesioginiam sąlyčiui su baime nebelieka stebėtojo, nebelieka esybės, tariančios: „Aš bijau.“ Tad tuo momentu, kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su gyvenimu, su bet kuo, nebėra skirties – o tik šioji skirtis ir sukelia konkurenciją, ambicijas, baimę.

[...]

Baimė – atsisakymas priimti tai, kas yra

Baimė moka išsisukinėti. Paprastai šitai susiję su identifikacija, tiesa? Identifikacija su šalimi, su bendruomene, su idėja. Ar pastebėjote, kaip jūs reaguojate, matydami eitynes – karines arba religines? Ar – kai iškyla pavojus, kad šalis bus užpulta? Tuomet jūs identifikuojatės su šalimi, su žmonėmis, su ideologija. Kitais kartais jūs tapatinatės su savo vaiku, su savo žmona, su tam tikru veiksmu arba veiksmo atsisakymu. Identifikacija – tai savęs užmiršimo aktas. Kol aš suvokiu savąjį „aš“, man pažįstamas skausmas, kova, nuolatinė baimė. Bet jei aš galiu susitapatinti su didesniais, su vertingesniais dalykais, su grožiu, su gyvenimu, su tiesa, su tikėjimu, su žinojimu, bent jau laikinai, tai aš pabėgu nuo savojo „aš“, tiesa? Jei aš kalbu apie „savo šalį“, aš laikinai pamirštu save, argi ne? Jei aš byloju ką nors apie Dievą, tai pamirštu save. Jei tapatinuosi su savo šeima, su grupe, su tam tikra partija, su tam tikra ideologija, tai aš laikinai išsigelbsčiu.

Ar dabar aišku, kas yra baimė? Ar ji nėra atsisakymas priimti tai, kas yra?

[...]

Sumaištis, kuriama laiko

Laikas reiškia slinktį nuo kas yra link „kas turėtų būti“. Aš bijau, bet vieną dieną išsivaduosiu iš baimės; vadinasi, laikas yra būtinas, kad išsivaduotum iš baimės – bent jau taip mes manome. Pereiti nuo kas yra prie „kas turėtų būti“ suponuoja laiką. Toliau: laikas susijęs su pastanga, atliekama tarpsnyje tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. Man nepatinka baimė, ir aš dėsiu pastangas ją perprasti, išanalizuoti, išnarstyti, arba aš stengsiuosi atskleisti josios priežastį, arba aš pasistengsiu galutinai nuo jos pabėgti. Visa tai susiję su pastanga – paprastai mes būtent dedame pastangas. Mes visuomet esame įklimpę prieštaravime tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. O juk „kas aš turėčiau būti“ yra idėja, o idėja yra fikcija, ji nėra tai, „kas aš esu“ (būtent šitai yra faktas). O „kas aš esu“ tegali būti perkeistas, supratus sumaištį, kuriamą laiko.

…Tai ar įmanoma atsikratyti baimės absoliučiai, visiškai, akimirksniu? Jei aš leisiu baimei tęstis, aš kursiu sumaištį visą laiką. O juk aišku, kad laikas yra sumaišties faktorius, bet jokiu būdu ne priemonė galutinai išsivaduoti iš baimės. Tad neįmanomas palaipsnis vadavimasis iš baimės, lygiai kaip neįmanoma palaipsniui vaduotis iš nacionalizmo nuodų. Jei jūs esate užsikrėtęs nacionalizmu ir sakote, kad galiausiai įsigalės žmonių brolybė, tai aišku, kad ten turės būti karai, neapykanta, nelaimės, pražūtinga priešprieša tarp žmogaus ir žmogaus… Tad laikas kuria sumaištį.

Visų baimių šaknis

Troškimas tapti kuo nors gimdo baimes; būti, pasiekti, vadinasi, priklausyti, sukelia baimę. Nebaimės būsena nėra baimės neigimas, nėra baimės priešingybė, taip pat tai nėra drąsa. Perpratus baimė išsklaidoma, o ne tampama drąsiam, nes visi „tapimai“ susiję su baime. Priklausomybė nuo daiktų, nuo žmonių, nuo idėjų gimdo baimę, o priklausomybė randasi iš tamsumo, iš savižinos stokos, iš vidinio skurdo. [...] Savižina padeda atskleisti ir perprasti baimės priežastį; ne paviršutinį, o gilųjį priežastingumą, visų baimių pagrindą. Baimė būna tiek įgimta, tiek įgyta. Ji susijusi su praeitimi, vadinasi, išsivaduoti iš jos – tai suvokti praeitį pro dabarties prizmę. Praeitis visuomet nori įsiskverbti į dabartį, tapti atmintimi, kuri gimdo „mano“, „man“, „aš“. O būtent „aš“ yra visų baimių šaknis.

Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995

Vertė Alfonsas Andriuškevičius