AGNĖ KARDELYTĖ. Eilės

Matavimai

Kiek metų mane vis matuoji

Kerpi pagal brėžinius savo

O ar keičiasi skaičiai nuo būsenų

Ar šilkas į plieną pavirto

Klausiu karvedžio savo

Nuskausminamieji

Kuo labiau skauda

Tuo mažiau skauda

Po to net išmoksti šypsotis

Juoktis iš savo skaudėjimų

Vienatvėj šildytis tuštuma

Lyg lengva pūkine skarele

Galiausiai vienodai jau tampa

Ir tada sugrįžti į pirmykštę palaimą

Skaidru

Skaidru, nors dar neprašvito

Kažkas kasa sniegą tamsoj

Mintys pabunda anksčiau negu kūnas

Nors žiū, kai kur langeliuos šviesa

Protingiau būtų lenktis prieš tylą

Nerašyt, nesakyt, negalvot

Negert to puodelio kavos gal arbatos

Tik nubust kai švinta šventai ir į dangų spoksot

Kitimai

Kitą rytą jau kita

Visa mainos ir kinta

Draugai, virtę priešais

arčiau vis prisislenka

Užkuria laužus ir šildos rankas

Ant veidų atspindžiai

Nuo ugnies, kurioj degino

Tokius kaip aš

Sėdžiu tarp jų

Neišsiduodu

Slepiu savo tiesą

Už nugaros

Kaip paukštį

Kuriam dar tvirtėja sparnai

Tylos įžadas

Gal tik audinys

Sušlama

Kaktai prie žemės

Priglundant

Gal tik ruožas šviesos

Skimbteli

Plaukuos ar vitražuos

Užverties

Pažinumas

Suskliaustas

Skliausteliuos

Delnukų