Tik gyvenimo kritika
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Jerzy Pilch. Mano pirmoji savižudybė. Apsakymų romanas. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. K.: Kitos knygos, 2012. 303 p.
„Mano pirmoji savižudybė“ aplankė mane visiškai netikėtai. Kaip dažnai nutinka su netikėtumais, vizgindamas uodegą iš paskos sekė kartkartėmis suurzgiantis skepsis. Argi galima tikėtis negirdėtų neregėtų fabulos vingių, kai jau pavadinime puikuojasi netgi labai aiški užuomina į visų nemėgstamą ir nelaukiamą, bet literatūros meistrų ir pameistrių nuolatos kalbinamą mirtį?
Ir tuomet Jerzy Pilchas stojiškai pasitinka savo, kaip rašytojo, likimą. Pasitinka ne bet kaip, o dar vienu rizikingu ėjimu, dar viena cliché – pirmąjį pasakojimą pradeda sakiniu apie meilę. Atrodo, kas gali būti blogiau? Ir iš tiesų – situacija tik gerėja.
Nors dvi didžiosios „m“ niekur nedingsta, atsiranda begalė kitų elementų, spalvingų ir įdomių, ironiškų ir niūrių, pavyzdžiui, priežasties paieškos. Jei pamanėte, o taip neabejotinai ir nutiko, kad ieškoma priežasties gyventi (ar bent jau negyventi), suklydote. Ieškoma priežasties neišgerti ir kadangi jos, nė menkiausios, nėra, o išgerti yra net keturiolika priežasčių…
„Pasaulis persikūnija į taikinių rinkinį“, – sako herojus, laikydamas rankose ginklą. Susimąstau, kuo būva pasaulis, kai rankos tuščios. Galgi kartais neprireikia net ginklo, kad taptų taikinių rinkiniu, o kartais ir su galingesne amunicija taikinių kaip nesimato, taip nesimato. Žinoma, pacifistinis provaizdis dažniausiai suglemba vilties kupiną gyvenimo su Gražiausia Pasaulio Moterimi idilę sugriovus jos ištartam „myliu savo vyrą“, kai tas vyras nesi tu. Būtent toks tragiškas likimas ištinka herojų ir gal dėl to, o gal dėl Pilcho įvaldytos ironijos istorijos tampa veikiau komiškos nei beviltiškai niūrios, kaip, atrodo, priderėtų knygai apie savižudybę.
Vis neurotiškai kartojamos mantros („O, Dieve! Taip!“, ir taip bent keletą kartų) bei kitos stilistinės linksmybės priminė Gombrowiczių. Tik labiau ne „Apsėstųjų“, o ferdydurkišką. Tai, žinoma, veikiau komplimentas nei kažin kokia neigiamybė. Skaityti Gombrowiczių visuomet smagu, skaityti Pilchą – nauja patirtis su šiokia tokia senų skaitymo patyrimų nostalgija.
Visas tragikomiškas naratyvas, tiksliau – romano apsakymai pilni nuorodų į pažįstamus potyrius. Pasakotojui tam tikri gėlių kvapai asocijuojasi su liuteronų nabašninkais, man irgi šitaip, galvoju. Tik gal ne liuteronų, bet susitapatinti su herojumi tokia smulkmena gi nesutrukdys. Visai kaip svajonės apie gyvenimą su juo (kiti galimi variantai – su ja, jais arba jomis) amžinu sniegu apklotame name, šeriant šunis ir kates, vakarais žiūrint filmus per HBO, geriant arbatą su aviečių sirupu… Kitaip sakant, įprasti gyvenimo, santykių ritualai, apie kuriuos rašoma su reikšmingu šypsniu veide. Skaitoma, beje, taip pat.
„Taip baisu, kad net juokinga“, skaitant apokaliptines pranašystes apie ne tik išorinius, bet ir vidinius pataisymus, apie flegmatišką flegmatiko ruošimąsi savižudybei, apie visas „m“ – meiles ir mirusiųjų laukimą, nelaukimą. Pašiepiamą liuteronišką etosą keičia aukštų blondinių vizijos ir tik retkarčiais, kažkur tarp eilučių, vos pastebimai savo blyškų snukelį kyšteli vienatvė.
Apsakymų romanams visad kyla pavojus neišsipildyti. Skirtis tarp romano ir apsakymų, manding, turi savybę tapti pernelyg maža arba pernelyg didelė. Šiuo atveju groteskiškos istorijos sėkmingai tęsia, keičia viena kitą, bet visumos romanu nepavadinsi. Mėginu įsivaizduoti „Mano pirmąją savižudybę“ tradicinio romano pavidalu. Ne, vis dėlto apsakymų koliažas atrodo įdomiau.
Kalbant apie formas ir pavidalus, norisi pagirti vertėjo darbą. Nepalieka mintis, jog tai buvo vienas svarbiausių veiksnių, kad šią knygą prarijau tikrai sparčiai. Taigi, apie ką ši sparčiai skaitoma knyga? Skepsis nebeurzgia, matyt, susidraugavo su gyvenimo kritika, kuri „nebūtinai turi būti mirties pašlovinimas, bet visuomet truputį taip išeina“, rašo Pilchas, ir aš nerandu priežasčių jam prieštarauti.
