PIOTR MATYWIECKI. Eilės

Lenkų poetas, eseistas, literatūros kritikas, bibliotekininkas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, buvo bibliotekos tarybos narys ir universiteto senato narys. Dalyvavo universiteto „Solidarumo“ struktūrų veikloje, buvo vienas iš Varšuvos universiteto „Solidarumo“ biuletenio redaktorių. Dvylikos poezijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė svarbią lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių“ (Od początku, 1997). Du jo poezijos rinkiniai – „Tas debesis sugrįžta“ (Ta chmura powraca, 2005) ir „Oras ir juoduma“ (Powietrze i czerń, 2009) – buvo nominuoti prestižinei „Nikės“ literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens“ premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poezijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, neišsakomumas. Išskiriamas ir jo savitas miesto vaizdavimas.

Garsus miestelis

Lengvai ėjosi žudyti, lyg sapnuojant.

Kas iš akių, tas iš širdies. Limpa akys.

Horizonte sąžinė sulipusi su žemėmis

Nė nemirktels.

Kas man sapnuojasi, kai niekas man nesisapnuoja?

– Sapnuojasi įdomus reginys per miegą.

Sėdėdamas fotelyje žiūriu į ekraną,

mėgdžiojantį mano sapnus:

scenografas iš istorijos redakcijos

sukūrė sapno dekoracijas.

Sapnu pasruvusi kamera

kliudo diskutuojančius veidus.

Nužudžiau – sapnavau – likau gyvas.

Per tolimus antakius

traukiuosi už horizonto ir palieku nužudytuosius,

iš tiesų nužudytus, be miego žvelgiančius

žemės vyzdžiu. Esu pražuvęs.

O egzekucijos redaktoriai transliuoja mane

visiems žemės lavonams.

Svajonė apie romaną

Miestas paskaudęs nuo praeinamų gatvių,

aikštės pamėlusios nuo renginių ir mitingų.

Menkas Žemės lopinėlis,

o taip žmonių engiamas.

Tegu sutirštėja miestas, tegu žmonės galiausiai

įauga į akmenis, noriu, kad jie braidytų po žemas darganas,

o sausais debesimis tratėtų mintyse, koks nors maistas

turėtų sušaukti juos prie stalų, geras, vienareikšmiškas,

o alkis blaškytų po vienatves, bet ankštai,

dėl visa ko, dėl gerovės. Tegu bus architektūros

kaulėtos, anekdotai jose lyg širdys po šonkauliais.

Ir tas, kuris praeis gatve, rytoj žinos,

kad vakarykštė diena virto visu jo gyvenimu,

nors gyvenimo nepakeitė. Niekas neis paskui jį,

nes jau abi Nowy Świato pusės artėja

ir nieko nepraleis.

Tegu nutraukia sutartį.

Šaldytuvas atšildytas, išplautas, nušluostyta drėgmė, išvėdinta.

Užsukti dujinės viryklės degikliai, užsuktas vamzdžio čiaupas.

Langai uždaryti, ką gi, bus tvanku.

Galima išeiti.

Bėga ir vis ilgesniu nagu nurėžia nuo savęs gėdos kūną.

Tyli.

Iš bankomato ištraukia žvyro srovę.

Neprivalo valgyti nei gyventi, žudo orą.

Kafkos stilius

_{Jakubui Ekierui}

žodžiai

apstoja pabaigą

tada sakinys suvilnija

įsitempia mintis

o pabaiga nurimsta

savo pačios sintaksėje

• 
  

sutikęs nužudytąjį

būk drąsus

jis iškilo iš tavo prisiminimo

tai ne jis

tai tu

nužudytas ir prisikėlęs

ir tik dabar turi teisę

jį prisiminti

• 
  

Liko gyvas

ir visas surandėjo

Tada ėmė grėsti sau iš vidaus

kitaip nebūtų galėjęs gyventi –

tik per randą ir per žaizdą.

• 
  

Seni žmonės regi žydą

žvilgsniu lyg įmūrytu.

Taip ilgai į jį žiūri,

kad siena išauga tarp sienų.

Žydas prasibrauna pro sienas,

niekas gaubia jį lyg drobulė,

tai – darbinis jo

egzistavimo rūbas.

Nuojauta ir tikėjimas

ekranas iki katastrofų

karų dugno

ant jo užklotas

vedėjo veidas –

mūsų veidus

primenantis fonas

televizijos žmonės kartais

miršta

ir jaučia kaip jiems yra

savaites alsavo iš ekrano

kvėpavo plaučiai ir dusino faktai

pervargdavo asmeniškas nykstančio

viešojo veido balsas

buvo palaidotas per žinias

kelis mėnesius

pro žinias

švietėsi veidas

kitas vedėjas

pasakė ką jaučia

jis – dar jis – ekrane

šlovingame tikėjimo fone

dar vieną pasaulio dieną

• 
  

atėjo šlavėjas

suvyniojo į ritinius akmeninius šaligatvius

kartu su universiteto miesteliu

ir šiuolaikinio meno muziejumi

oras iš kurio išimtas miestas

tuščiai prilimpa prie asfalto

daugiabučių vaikėzai

tik jie liko gyvi

gromuliuoja savo atokvėpius

po pilkais gobtuvais

užsimerkia

ir pakabina tamsą tuštumoje

Iš: Piotr Matywiecki. Powietrze i czerń. Kraków:

Wydawnictwo Literackie, 2009

Vertė Vytas Dekšnys