Pečialindų balsai

LAIMANTAS JONUŠYS

Sauliui P. atminti

^{A. E. Housman}

Palange ropinėjanti boružė, matyt, atklydusi iš pūstoje aukštoje vazoje vešinčios kaimiškai prašmatnios bijūnų puokštės, vargu ar būtų radusi kelią atgal į savo pasaulį, net jeigu ligoninės kabineto langas būtų buvęs atviras.

– Nu jo, – sakiau aš savo psichiatrei. – Aš gi truputį persistengiau.

– Na taip, – sakė taisyklinga, o ir simpatiška psichiatrė. – Ir kaipgi jūs persistengėte?

Atsiminiau, kad prieš metus ji darė testą su manimi. Klausinėjo ir žymėjosi, ir iš to paskui darė išvadas. Kurių man nerodė. „Ko jūs dabar labiausiai norite?“ – „Jūsų.“ – „Jūs manote, kad tai labai juokinga? Manote, kad jūs pirmas, kuris taip sugalvojo?“ – klausė ji ramiu balsu, sklindančiu tarsi iš kažkokio užribio, lyg radijo ar televizijos, ir man buvo jauku, o už langų šio vešlaus Vasaros gatvės parko medžiuose girdėjosi pečialindų balsai – gana paprastas, bet kažkoks viliojantis cypsėjimas: kelis kartus iš eilės sucypsi, nutyla ir vėl pradeda (apie paukščius neišmanau, bet kartą sėdint lauko kavinėje man paaiškino Bernardas).

– Persistengiau demonstruodamas savo ligą. Man tada taip reikėjo. Pagalbos, invalidumo, pabėgti nuo visų. Jūs tada sakėt, kad mano bėda ne alkoholizmas, o psichinės problemos. Bet aš tada tyčia persistengiau.

– Nemanau. O dabar jau viskas. Viskas užfiksuota, įvertinta, patvirtinta.

Dūlinau gatve, o pro mane slinko pilki praeiviai, ir tai buvo teisinga. Spalvoti, bet nupilkę mūrai. Neturiu nė keturiasdešimties, bet turiu užtikrintą invalidumą. Kalendoriai vaizdavo, kad 2005-ieji.

Ankstesniais laikais, kai dar turėjau draugų, jie mane ėmė vadinti Kūneliu. Nes pagirių rytais, kai už lango šiurpdavo baltas sausio stingulys arba vėjas nešiodavo šiltas liepos dulkes (man tai visiškai vienodai), aš sakydavau: oi kaip mano kūnelis trokšta alkoholio.

O dabar man reikėjo vaikščioti. Be tikslo, bet kartais su nuostata. Retkarčiais su nuostaba. Tai tokia terapija, kurią man rekomendavo, ir man tai gera. Vaikščioti geriau ne įprastais takais prie namų, o toliau, ieškant nepažįstamų vietų.

Leistis į ilgus pasivaikščiojimus galima trim būdais. Pirmas: kur akys veda. Nueiti į kokią nors konkrečią vietą, pavyzdžiui, prie Halės turgaus (man iš Naujamiesčio netoli), o nuo ten pradėti be tikslo klajoti. Antras būdas: tiesiu taikymu. Reikia nusistatyti tiesią kryptį ir stengtis jos laikytis, kiek leidžia gatvių išsikraipymai. Trečias būdas: suplanuotu maršrutu. Susirandi Vilniaus plane vietą, kurioje nesi buvęs, susigalvoji maršrutą ir, nuvažiavęs autobusu į tą vietą, keliauji pagal planą. Tai irgi yra gera.

Svarbiausia – jokių kontaktų su žmonėmis, tik su šaligatviais, žolėmis, pastatais, kiemų ūksmėmis, nuo kamuolio bumbsinčiomis krepšinio aikštelėmis, vėjyje banguojančiais žilvičiais, įvairiakrypčio ir beprasmiško pėsčiųjų bei automobilių judėjimo vangia maišatimi.

Visi pasivaikščiojimai pačiame Vilniuje arba jo pakraščiuose. Kaime beveik nesu buvęs, kaimas mane baugina ir vilioja kaip kokia šiurpi paslaptis. Žinoma, pusantrų metų prieglaudoje Jasiuliškyje, bet kaimas ten tik šalia. Prieglaudoje mane įkūrė viename kambaryje su tokiu padaru, už mane vyresniu, kuris ir skaityti nemoka, ir laikrodžio nepažįsta.

Pirmoji Kūnelio kelionė

Kur akys veda. Dabar jau taip ilgai negeriu, kad man tai atrodo visa epocha, pilna gatvių, kryžkelių, šviesoforų, prie nutrupėjusio šaligatvio prilipusių lapų, žvarbos, žvirblių, nutolimo nuo žmonių ir nuo laimės siekio.

Prieš mane žiojėja vėjuota rudens diena kaip sudžiūvusios, abejingos pabaisos nasrai. Esu išgydytas, ir manęs niekas nejaudina, ir tai gera.

Gydymas išmokė mane į daug ką abejingai žiūrėti. Netgi į gėrimą aš kuo abejingiausiai žiūriu iš tolo, iš šalies, iš praeities ir ateities, t. y. tol, kol realiai negeriu. Ir galbūt niekada negersiu. Nes nuvarytų mane į kapus.

Naugarduko gatvė – vienas prie kito nelimpantys, bet sulipdyti visokių laikotarpių mūrai, aptrupėjęs tinkas, medinės iškabos, siūlančios mėsą, draudimą, masažą. Šitas apkūnus vyriškis tamsiai mėlyna striuke ir dideliu išbalusiu veidu dūlinėja gatve stumdamas laiką, jis laukia savo valandos, bet tikslą turi (aš jį šiek tiek stebiu, padelsiu prieš eidamas toliau ir pasidžiaugiu, kad tikslo neturiu).

Aš jau Užupyje, atsaini spalio vėsa, vėjo gūsiai ir retkarčiais švystelinti šykšti saulė; kiemelis su aprūdijusiu automobiliu ir nuogomis skalbinių virvėmis; skverelyje trys nušepę charakteriai vangiai kurpia trumpalaikį planą. Visus praeivius su kuo nors saisto nematomos gijos. Visų pirma yra gija, tempianti juos į dabartinio ėjimo tikslą, – ji trumpėja su kiekvienu žingsniu. Bet yra daugybė gijų, siejančių juos su artimaisiais, draugais, bendradarbiais, priešais. Eidamas miesto gatvėmis, aš klampoju per tą tūkstančių žmonių saitų raizgalynę ir suklupčiau jau pirmu žingsniu, jeigu psichiatrijos ligoninėje nebūčiau išmokytas užsimerkti.

Tuščioje gatvelėje, kur skraidžioja gūsiai it pečialindų vėlės, pilkas girtas tipas vėjyje lapsinčiais bliuzono apykaklės kraštais kumščiu tvoja nusmurgusiam vargetai į veidą, o tas bukai kartoja: „Užmušk, bliat, padla. Užmušk!“ O jam vėl tvoja per veidą, jis nesigina, svirduliuoja, iš nosies tįsta raudonos gleivės, beprasmiškai tykšta ant žemės, ir jam vėl tvoja.

Šarūnas Joneikis. Whoman 2. 2011

Šiandien aš turiu pinigų, mama jau duoda man, todėl nueisiu kur nors papietauti – sau leidžiu kartą ar du per mėnesį. Pigiai ne tik todėl, kad pinigų nedaug, bet restorane, kur baltos staltiesės ir įkyrūs padavėjai, mane suimtų nervas, norėtųsi išgerti – išgerti netgi ne ten, o bėgti kur nors, kur į mane geriantį niekas nekreiptų dėmesio.

Mane traukia tik kokia nors sena valgykla, kokioje įstaigoje, tada gera pasiimti klasiką – kotletą su bulvių koše, kompotą. Taigi, aš sėdžiu vienas prie stalo, lėtai valgau, dairausi į kitus, skubančius, jiems tuoj kažkur reikės dirbti, spręsti problemas, darbo ir asmeninių santykių, kurių bent menkiausia užuomina mane sustingdytų alkoholizmo glėbyje.

Tada prisimenu, kaip juodų pagirių dieną – po mane vos nepražudžiusios daugiadienės trasos – mane kaustė siaubas ir sėdintį namie, ir gegužės žydinčių ievų pašaipioj tyloj, ir gatvių šurmuly, ir Halės turguje – atrodė, kad ir per žalią šviesoforą einant mane partrenks mašina, kad man lipant žemyn koja nesuras laiptelio ir prasmegsiu, kad Halės turgaus viduje nuėjęs už kampo atsidursiu pražūtingoje aklavietėje, kad pasukęs į šoną neturėsiu kur dėti kojos, kad atsitrenksiu į sieną, nerasiu išėjimo, išeities, kad mano žingsnis sustings virš bedugnės, o iš nugaros mane pastums, ir bijojau žengti, bet ir bijojau stovėti.

Prisiminimą išblaškė, pakštelėjo man per petį, atsigręžiau – Jovita juokiasi kaip vaikas. „Labas, ką čia veiki?“ Taip, ji gi kažkur čia netoli gyvena. Pameluoju einąs pas draugą ir paskubom sugalvoju, kurioje vietoje. Kvietimo į svečius atsisakau. Kadaise retkarčiais Jovita man nučiulpdavo, daugiau nieko, tik taip, greitai ir efektingai. Už tai imdavo dešimt litų. Paaukojęs tuos dešimt litų jausdavausi užtikrintas, kad bent jau už juos tai negersiu. Paskui už tai pinigų nebeimdavo. Bet tai – praeitis, anie laikai.

Ji nučiulpdavo man ir, gavusi pirmą pliūpsnį, atsitraukdavo, tebelaikydavo sugniaužusi ranka, ir likusi beprasmė aistra tykšdavo ant grindų.

Antroji Kūnelio kelionė

Eidamas tiesiu taikymu nusistatyta linija iš Naujamiesčio atsidūriau Markučiuose.

Vasara kaito miesto dulkėse, iškvepiamose milžiniškos sausos pabaisos. Ant vaikų darželio tvoros – du užrašai: į teritoriją pašaliniams įeiti draudžiama; per tvorą lipti draudžiama. Iš to aišku, kad tai pamėgta girtuoklių vieta. Toliau kėblinau siaura Subačiaus gatve; nors kepino saulė ir buvo visiškai sausa, iš už namo liejosi srovelė ir gatvės pakraščiu jau raibuliavo upeliukas. Pagalvojau – gal čia arklys myža, bet ne: vyriškis vandeniu iš žarnos plauna automobilį. Medinėje lūženoje – krautuvėlė, iš jos išdausino klouniškas charakteris su bambaliu po pažastim, plokščiu balsu (net nesupratau, ar kreipiasi į mane) vapėjo: „Za sorok litov možna babu patrachat’.“ Iš gilumos jį paragino pardavėjas: „Idi, idi.“

Ir tada atrodė, kad bus toks palaimingas momentas, kai aš išeisiu į laukus, tarp vėjo siaučiamų pievų, į vienišą laimę. Patrauksiu pėsčias toli toli, kol kur nors apsistosiu, už miškų užsiglaudusiame apsnūdusiame kaime, tose vėjo šiaušiamose pievose, vienišoje laimėje, kur žmonės dar aria arklio velkamu plūgu, o prie palivarko kalvis kala laimės pasagą ir gagena žąsys, ir dar gyvos raudonskruostės tradicijos.

Anksčiau būdavo taip: esu nusiteikęs negerti, beveik ramus, bet tik beveik, – ir staiga einant gatve iš kažkur nukrenta nenumaldomas noras išgerti ir įpuolu į pirmą pasitaikiusią kavinę. Na, gal ne visai iš niekur nieko, kažkas suerzindavo, koks nors apmaudas, prisiminimas, visada pagalvodavau, kad galėčiau to išvengti, bet kodėl gi vengti, jeigu vis tiek viskas vis tiek. Bernardas sakė, kad jam alkoholis teikia didelį lėtą malonumą, o man to malonumo užtekdavo daugiausia pusvalandžiui, paskui užeidavo gūdi klampi tamsa. Pusvalandžiui tai tik tada, kai gerdavau kavinėje, ten juk neišgerdavau iš karto viso butelio, bet vienas kartais prašydavau iš karto dviejų šimtų, ir juoduma užplaukdavo jau po penkiolikos minučių.

Dabar žinau, kad bent kiek išgėręs veržčiausi iki pabaigos, kuri man tikriausiai būtų paskutinė.

Grįždamas namo praėjau pro mokyklą, kur palei pamatus prilipdytas siaurutis suaižėjęs šaligatviukas, kampe visai prairęs, suskeldėjęs, apsinešęs žvyru – šitame pasienyje primirštoj praeity po skėčiu priglaudęs aistringai bučiavau ją nuskendusią vasarą, bučiavau ir glamonėjau per drabužių sluoksnius, kai lietus nepaliaudamas žliaugė, ir mūsų batai buvo jau permirkę…

Ji išsiskyrė su manim ne dėl nuobodulio – dėl mano gėrimo. Tada aš svaičiojau, kad manęs nesupranta, kad aš šio ir ano dar pasieksiu, tik va vis nepavyksta… Anoniminiai alkoholikai privertė mane prisipažinti tiesą: dėl mano nepaliaujamo, tvirto kaip švieski man vėl girtavimo. Ir – sugebėk tu man (buvo ne tiek graži, kiek guvaus proto) – ištekėjo už tikro amerikiečio, netgi ne lietuvių kilmės, ir dabar iš Kalifornijos mano sūnus man rašo laiškus: o kodėl išsikėlei į tą Jasiuliškį, ar tau namuose negerai?

Man grįžus sėdim su mama ir iš bėdos pakenčiam vienas kitą, ir žiūrim per televiziją Holivudo filmus. Man keista, kad tuose filmuose niekada jiems nekyla klausimo, ką jie valgys šiandien, ką rytoj. Tokio klausimo nėra, nes jiems visko užtenka, ir tada tik reikia aiškintis, nušaus ar nenušaus, ar jį arba ją mylės, ar jie pasimylės. Niekada nėra klausimo ne tik ką valgyti, bet, kai jie geria, niekada nesijaudina, o ką rytoj gers pagirioms. Taip, dažniausiai neišgeria tiek, kad reikėtų rytą, o jeigu ir taip, pinigų klausimo nekyla. Man tai keista. Truputį pavydžiu jiems, bet tik truputį.

Mažytis dviejų kambarių butas seno plytinio daugiabučio trečiame aukšte. Vasarą pro atvirą langą žaidžiančių vaikų garsai ir vakaro gaisai, ir senų girtuoklių balsai, ir jaunų plevėsų drumzlinas plujojimas. Jokių pečialindų.

Trečioji Kūnelio kelionė

Vilniaus miesto planas mano pasaulį laiko man suprantamą ir apžvelgiamą. Be jo aš būčiau pasaulyje be ribų ir daug sunkiau galėčiau susivaldyti.

Dabar, kai jau taip ilgai negeriu, mama kartais pinigų šiek tiek duoda, jau tikisi – ir aš neneigiu, – kad niekada negersiu. Ji nežino, kad manyje vis dar glūdi tas geismas, užmigdytas ir prislopęs, kaip sudžiūvusi miegančioji pabaisa, kaip juoda gėlė. Galbūt tai vienintelis manyje gyvas dalykas.

Dulkiną rugsėjį nuvažiavęs į Pilaitę – kažkokį kitą miestelį, egzistuojantį tik žemėlapyje, – savo atvykimu vienmatę popierinę schemą stebuklingai paverčiau pilkais daugiabučiais namais, šaligatvius zulinančiais, ledus laižančiais paaugliais, smėlėtom kiemų dykrom, ten iš medinių karčių suręstais per siaurais futbolo vartais.

Paskui kūriau toliau – mano nuostabai, kelyje iš Pilaitės į Buivydiškes plytėjo apleista, kalvota dykra, priaugusi vėjo taršomų medelių ir krūmų. Kai kur vinguriavo takeliai, bet iš jų išklydus teko brautis per tankius žolynus, pristojusius prie manęs iki kelių arba iki juosmens. Galų gale priėjau kažkokį miškelį, žemėlapyje labai mažą Buivydiškių prieigą, bet, patekęs į proskyną, kurios dauboje ramybės kupina rupšnojo juodmargė karvė, atsisėdau lyg poilsio salėje.

Ir štai čia išmušė ta tyli valanda, mano žygio kulminacija, mano džiaugsmas. Tada atsisėdau ant to šlaito pievos, išsitraukiau iš drobinio krepšelio plastikinę dėžutę, kur buvo sudėti du mamos iškepti kotletai, pora bulvių ir supjaustytas agurkas. Šakute ėmiau skaniai kabinti, visai nepatraukdamas tos apačioje tyliai į save įsigilinusios karvės dėmesio. Paskui atsikimšau buteliuką giros ir godžiai siurbiau.

Paskui jau viskas ritosi į ramią jausmų pakalnę. Patraukiau į dešinę, t. y. į rytus, ir užkopęs ant kalvos radau aptriušusius triaukščius gyvenamuosius namus, išlikusius iš anuomet. Paskui priėjau solidžią kaip Chruščiovo valdžia mokyklą, sporto aikštyną, medžiais apjuostą gatvelę, tai maloniai priminė retro provinciją. Ir tada labai trumpam vėl užplaukė tas noras patraukti tolyn į laukus, pabėgti iš miesto, į kaimus, kuriuose niekada nesu buvęs, nes mano visas gyvenimas yra šitas amžinas miestas.

Pagal žemėlapį sėkmingai apėjęs tvenkinį patraukiau Justiniškių link, bet ten jau buvo plynas laukas, niekuo nebestebinantis. Saulė pasislėpė – danguje rinkosi debesys į sinoptišką konferenciją. Troleibusų stotelėje mačiau, kaip sėdi, regis, automobilio partrenktas, turbūt tik kliudytas vaikas su mokykline kuprine, šalia jo palinkusi moteris kažką aiškina, visi laukia greitosios, atrodė, kad vaikas, jeigu ne ta moteris, pakiltų ir nueitų. Sceną užklojo maloni nerealumo skraistė, ir, kai tas vaizdas lėtai tolo man nuvažiuojant troleibusu, pro atvirą jo langą trumpai pasigirdo pečialindų balsai. Tik kvailai pasirodė, kad jos savo sparneliais kažkur nusineša mano dalelę.

Svarbiausia neįsijausti į žmones. Su Bernardu pabendrauju retai ir matau, kad jam tai tarsi pareiga. Priedermė paduoti ranką suklupusiam. Papasakok, kaip tu taip žemai puolei. Bent pasakoti jam nereikia.

Tada prisiminiau gegužę, iš vaikystės pažįstamą metą, kai šylančiame ore vis daugiau artėjančių atostogų ženklų. Taip pat ir tą gegužę prieš keletą metų, kai pabudau su nežemiškai skaidria nuotaika. Kaip kokį vasaros rytą vaikystėje, laukdamas kelionės su tėvais, per atostogas, su džiugiu jauduliu. Arba per gimtadienį, arba per Kalėdas laukdamas dovanos.

Nes žinojau, kad šiandien gersiu…

Taigi, tada, jau seniai, pabudau rytą su jaukiu, slėpiningu džiaugsmu, nes žinojau – šiandien aš gersiu. Po paskutinio katastrofiško gėrimo ir jo pasekmių buvau sau prisiekęs pusę metų negerti – ir man pavyko! Išsilaikyti. O dabar! Toks puošnus gegužės rytas, saulei mane laiminant, žinau, kad šiandien gersiu ir kaipgi bus gera.

Tada, negėręs pusę metų, klastingai susitariau su Bernardu, kad susitiksim kavinėj, ir kai aš – ir net pinigų nereikėjo iš jo prašyti – užsisakiau šimtą gramų, jis flegmatiškai tarė, kad gal nereikėjo to daryti. Paskui kelias dienas gėriau pas kažkokį šiek tiek pažįstamą latrą inteligentą, kuris tada turėjo pinigų. Iškyla fragmentai – kažkurį vakarą, jau vėlai, buvau pas Bernardą bute. Jis sakė, kad aš kėliau isteriją ir šaukiau, jog man trūksta oro. „Oro, oro!“ – šaukiau aš isteriškai (taip jis sakė). Jis iškvietė greitąją, nes jam atrodė, kad mirštu, bet aš jau atsimenu, kaip kalbėjau su gydytoja. Ji tuoj nustatė, kad problema psichologinė, o aš sumojau, ką pasakyti. Sakiau, kad va tais permainų laikais traukinys nuvažiavo, o aš nespėjau į jį įšokti. Užtat likau be gyvenimo prasmės ir esmės. Šitos kalbos ją įtikino, ir manęs neišvežė, likau nakvoti pas Bernardą, o rytą išrėpliojau namo.

Paskui dar gėriau ir dar vėliau, atsimenu, gulėjau nežinia kur, ir kojūgaly stirksojo nelaboji, ji šiepė dantis savo kaukolėje, o aš negalėjau krustelėti, mano rankų pirštai buvo sušalę, vėliau dar Bernardas pasakojo, kad viename epizode matė mane su pirštinėmis, nors buvo gegužė, ir aš negalėjau pajudinti pirštų, ir tik lemenau prašydamas degtinės, nors jos nebenorėjau…

Visų kelionių kelionė

Ši gegužė jau ne ana, ji pati naujausia iš mano iškęstų – ir viso pasaulio gyventų. Vyninės kiemas, čia aš geriu tik kavą, nors kaip tik dabar pinigų turiu visą mėnesio pašalpą. Saulėta popietė, anapus gatvelės tarp išsiblaškiusių geltonų mūrelių, medžių prieglaudoje vienuolė juodu rūbu triūsliai kapsto žemę, kažką sodina. Retkarčiais prašliaužia nepikti automobiliai. Kiemelis apsuptas kiaurų medinių sienelių su jau suvešėjusiais vijokliais, o aplinkui medžių ūksmė, išilgai gatvės dabar man nematomi kiti geltoni mūreliai. Staiga man pasirodo, kad amžinai taip bus: kad niekada negalėsiu ištrūkti iš tos pastogės, tų pinučių, tų suaižėjusių šaligatvių, aptrupėjusių mūrų, nesibaigiančios kelionės, kurioje lyg nedylantis klaustukas stovi marškinaičiais dėvintis žaliūkas tarp vystančių kiemo piktžolių, krūmų ir stovinčios moters su kūdikiu ant rankų, o gal spalio apmaude sustingusio kruvino snarglio, tįstančio iš mušamo veido.

Ir tada mano ausis ūmai užplūsta – nors tuo pat metu susigriebiu, kad jau seniai girdžiu… Tą cypsintį čiulbesį – taip, pečialindų. Ir tą pačią akimirką suvokiu – jos man čiulba, man sako, man byloja. Eik. Eik ten. Ten, kur toliau už baro, už slaptų užkulisių durų, už gegužės į vasarą – mes tau čiulbėsim visada. Eik.

Ir aš einu. Žinojau, kad tai turi būti ne čia. Tai turi būti ten, mano Naujamiestyje, Naugarduko gatvėje, kur gyvenimas apipleišėjęs, kur už jo sienų ta viltis… Akimirką apėmė jausmas, kad einu tom pėdom, kuriom ėjo jau daug šio pasaulio žmonių prieš mane, kad čia jau daug pripėduota…

Iškaba, jauki nyki užeigėlė Naugarduko gatvėje. Aš dabar užeisiu į ją, taip, ryšiuosi, išgersiu štai – ak palaima – šimtą, o paskui dar ir dar, ir tada drąsiai nersiu į užkulisius, kur yra maža virtuvė, paskui dar toliau, ir tada atsidursiu kaime, kur prie palivarko kalvis kala laimės pasagą, ir jį laisvės vėjai apsiaučia, ir telkšo gluosnių guodžiama kūdra, ir teikia gyvastį raudonskruostės tradicijos, o pečialindos čiulbės ilgai, kol jų sparneliai išgalės mane pakelti į tas aukštybes…

___

* Aš svetimas ir įsibaiminęs visai ne savo sukurtam pasaulyje.