Kario šešėlis

In memoriam

Kovo 29 d. mirė poetas, kritikas Valdas Gedgaudas.

Iš Valdo laiškų Jūratei Visockaitei (gruodis–kovas)

„Tai ką, dar prieš pradedant rašyt turi taip susiredaguot, susireguliuot vidujai, kad tik redaktoriui arba skaitytojui kokiam nors kas nors neužkliūtų – tai tada reikia tokias lyrines balades, lyrines anonsines elegijas rašyt su maksimaliais gėrybiniais inkliuzais – bet tai velniškai neįdomu – ir jeigu jau ryžtis tokiems nuotykiams, tai tik su slapyvardžiu ir už pinigus. Bet niekam nereikia ir šito.

Aš jaučiuosi šlykščiai. Labai. Na ką, pralaimėjęs, bet nenugalėtas, skambiai taip tariant. Aš nelaikau savęs nei apsėstu, nei kažkokiu psichiniu ligoniu, kuris neartikuliuotai spjaudosi kažkokiais neatsakingais tekstais. Aš už savo tekstus atsakau. Ir aš labai sunkiai rašau, išsikraunu labai – užvaldytas būnu to teksto, pergyvenu labai – pavyks-nepavyks-susiriš-nesusiriš – kaip megztinį kokį kiaurą adau, pradėdamas nuo tolimiausios vietos, nors krūtinėje – didelė, išdraskyta skylė – tai po to išeit iš to teksto būna sunku – tai man nėra tas pats – bus tas tekstas – ar nebus – man nėra vienodai – nes darbo būna įdėta.“

„Na tai va, norėtųsi apie tai parašyt tikrą tikrą tragifarsinį-groteskinį pamfletą, bet jau ne tik su kraujo, bet ir su limfos ir su visais kaulų čiulpų burbulais. Išvemt viską per pavardes-situacijas-stilių-kalbą-absurdą. Vat absurdiškus dalykus dabar norėtųsi rašyt – bet aš nieko dabar nebegaliu rašyt – tik laiškus. Noriu į Japoniją, noriu paglostyt sosto įpėdinį ir surikt – „Tegyvuoja imperatorius!“

„Grojinėju vakarais tą Šuberto ekspromtą Ges-dur (iš Hanekės „Meilės“), baisiai daug bemolių prie rakto (6), daug bekarų ir dvigubų bemolių – ilgas gana daiktas, aštuonių puslapių, ir vien triolės, ir tokių bosinių melizmų yra – ir tokių svaigių vietų yra – pataikančių – tada jau pirštai limpa prie klavišų – prieš pat galą keliems taktams visą tą bemolyną-bekaryną nubraukia, panaikina – numoduliuoja į beveik švarų G-dur’ą, D-dur’ą, bet po to vėl atgal į sidabrinį bemolių lopšį – gražus daiktas – numirguliuojantis tarp mažoro ir minoro, bet mažoras ten baisiai liūdnas.

Šiaip mane apima pamažėle depresija, neįsivaizduoju, kaip rašyt toliau (nei kur), nei apie teatrą, nei poezijos. Na ką, kaip iš akmens kalt sonetą, beveik be žodžių. Nes bet ką galima suinterpretuoti – bet ką.“

„Labas, Jūrate, gerai būtų iš pradžių, bet liko tik pabaigos, pradžių jau lyg ir nebe.“

Iš spektaklio „Katedra“ recenzijos

„Užtat yra S. Bareikio Aklas smuikininkas. Tartum iš kito laiko, kito pasaulio, lyg koks alkanas vilkas, staugiantis mėnesienoje ir taip deprofundiškai tiek pirmajame, tiek antrajame veiksme užtraukiantis savąją „Grūšią“, kad visi Jasenkos baletai kaipmat nulaksto, nubilda kaip vijurkai su visais savo pizzicato.“

Iš eilėraščių knygos „Kario šešėlis“

Kovo epeisodijas

Buvau epas

bet nebuvo homero

buvau choras

bet herojų nebuvo

buvau prologas

be tęsinio

buvau gilzė

bet šūvio nebuvo

buvau tamsus

bet netemo