Išgalvoti mitai, arba Lakunka* prie namų slenksčio
GUODA GEDIMINSKAITĖ
Kad mane, ambicingą tokią, perkūnas, bet šį sykį turiu didelį sumanymą. Pasirenku Tado Goreckio „Aklą elgetą su berniuku“ (1843) – vieną iš Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinės ekspozicijos paveikslų – ir analizuoju jį antropologiškai. Taip tekstu siekiu prisiminti ir naujai pamatyti jau užmirštą dailės kūrinį. Negaliu neišduoti ir to, kas lieka teksto paraštėse, – noro kviesti skaitytoją kitaip pažvelgti ir į pačią šiandien daugelio aplenkiamą galeriją.
Savo antropologinį tyrimą aš išgalvosiu. Tik ne taip, kaip antropologas Cliffordas Geertzas, visus antropologinius tekstus vadinantis fikcijomis, antros ar trečios eilės interpretacijomis ir manantis, kad tik „čiabuvis“ kultūrą gali pateikti tikrą. Tyrimą išgalvoju, nes Goreckio paveiksle tiriu vaizdo sukeltus išgalvotus vaizdinius – neregimas, bet egzistuojančias prasmes. Vaizdo ir bendruomenės ryšys kūrinyje mane domina vaizdo pokyčio požiūriu – klausiu, kaip vaizdas keičiasi ir kokias prasmes įgyja, kai yra matomas žmogaus.
Tadas Goreckis. Aklas elgeta su berniuku. 1843. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
Aklas elgeta, lydimas berniuko, savo dešiniosios rankos pirštais siekia švęsto vandens indo. Abu jie nurimę, susikaupę, nors negirdžiu, leisiu sau parašyti – tylūs. Toks Goreckio vaizdas pirma pasirodo kaip tiksli kasdienio gyvenimo reprezentacija, vaizduojanti tikinčiojo liturginį ritualą. Ritualas atliekamas kiekvienąsyk prieš įžengiant į bažnyčios navą, vadinasi, yra kasdienis ir nuolat kartojamas, nelyginant įprotis. Visgi jis sakralus tikėjimu krikščioniškuoju mitu – švęstas vanduo apvalo, nuplauna nuodėmes, palaimina. Svarbi ir kita ritualo reikšmė: apsivalęs tikintysis per vandenį pereina iš vienos, nešventos, erdvės į kitą, šventą. Taip krikščionybėje vanduo tampa tartum simboline erdvės pokyčio riba, kuri lydi krikščionį visą jo gyvenimą. Nors Goreckio kūrinyje simbolinis erdvės pokytis galimas, visgi pirma erdvė čia pasikeičia fiziškai – ritualu pereinama iš nešvento bažnyčios prieangio į šventą bažnyčios navą.
Elgeta taikus, jo aklumas – ne trūkumas, veikiau pranašumas, leidžiantis jam nekreipti dėmesio į išorinį pasaulį ir susitelkti į besąlygišką tikėjimą. Taip suprantu, kad nuo realaus, kasdienį ritualą atliekančio elgetos portreto pereinu prie alegorinio elgetos įvaizdžio. Elgeta – tai bendruomenės ir jos įvairialypumo metonimija. Bendruomenė elgetai leidžia būti, vadinasi, taip elgeta tampa pačios bendruomenės buvimo ženklu. Leisdama būti, bendruomenė savo viduje egzistuojančiomis normomis apibrėžia ir elgetos „tapatybę“: tai bendruomenės marginalija, žmogus be turto, namų ir šeimos, tas, kuris dažniausiai vienas. Paniekinusio žemiškąjį gyvenimą elgetos įvaizdis dažnai tapatinamas su šventuoju – su tuo, kuris atsisako viso, kas žemiška, ir besąlygiškai atsiduoda Dievo malonei. Taip elgetos marginališkumas, galima sakyti, susakralinamas – neturėdamas beveik nieko žemėje, jis priklauso labiau dieviškajai nei žemiškajai erdvei. Šią elgetos „tapatybę“ matau ir Goreckio paveiksle. Ligoto, seno, pamaldaus elgetos portretas virsta (pasikeičia!) palaimintojo atvaizdu. Dėl savo sunkaus, nežemiško gyvenimo berniuko vedamas prie švęsto vandens indo elgeta atrodo ne vien netrukus apsivalysiantis, bet ir sulauksiantis dieviškosios malonės.
Jaunas ir senas, matantis ir neregys, žemiškas ir nebežemiškas – šios berniuko ir elgetos įvaizdžių opozicijos mitiniame mąstyme reiškia jaunystę ir senatvę, gyvybingumą ir mirtingumą, gyvenimą ir mirtį. Svarbu tai, kad šios opozicijos žymi trukmę, įveda laiko plotmę. Čia jauno ir seno kuriamas laikiškumas regisi kaip žmogaus gyvenimo alegorija. Berniukas aukštyn tiesia ranką, kuri sutinka žemyn į švęstą vandenį besileidžiančią seno elgetos plaštaką. Visai kaip gyvenimo ritualas – pradedama žmogaus jaunyste, pasiekiama senatvė ir, apsivalius švęstu vandeniu, keliaujama Dievo link.
Žmogaus išgalvoti mitai sumitina erdvę, laiką ir patį žmogų. Tikėjimas mitais leidžia vaizdu pereiti iš nešventos erdvės į šventą, regėti žmogų kaip palaimintąjį, pradėti žemišku ir baigti dangišku laiku. Vaizdas tampa ne vien mito įsikūnijimu, bet ir galimybe mitui būti. Tartum vaizdas – ne vien tikėjimo alegorija, bet ir tikėjimo metonimija (atstojanti dalis), kuri yra matoma, dėl to leidžianti stipriau įtikėti, yra įamžinanti, dėl to nuraminanti dėl užmaršties. Jeigu reikėtų pasakyti, kokia tikėjimo dalimi tampa Goreckio kūrinys, sakyčiau – jis man kaip pirštų vilgymas lakunkoje prie savųjų namų slenksčio. Intymus, niekam kitam nematomas, sukasdieniškėjęs, kartais net nykus, tačiau gal dėl to tikras tikėjimas, kurį norisi parsinešti namo.
___
* Tarmiškas žodis (žemaitybė), reiškiantis indelį švęstam vandeniui laikyti. Pagal paprotį tikintieji švenčių dienomis parsinešdavo švęsto vandens ir prisipildavo mažus indelius – šulinėlius ties namo slenksčiu. Vandeniu sušlapinus pirštą, ant durų būdavo brėžiamas kryžiaus ženklas.
