Iš pokalbio su Algimantu Masiuliu apie „Statytoją Solnesą“ ir kita

Šį pokalbį, kuris vyko maždaug 1997 metais, radau savo archyve ir apsidžiaugiau, nes kalbėdamas apie Ibseno „Statytoją Solnesą“, žinomą Jono Vaitkaus spektaklį Kauno scenoje, kur pirmąjį savo teatrinį vaidmenį suvaidino aktorius Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis pasako daug įdomių minčių apie režisūrą ir aktorystę, apie specifinį aktoriaus santykį su autoriumi ir kolegomis, taip pat apie sudėtingą darbo procesą. Šiame pokalbyje atsiskleidžia Masiuliui būdinga minties tėkmė, intelektualo požiūris į kūrybą.

– Iš labiausiai mane paveikusių Jono Vaitkaus darbų turiu paminėti „Statytoją Solnesą“. Mat aš buvau vienas iš to pastatymo šalininkų nuo pat pradžios ir su darbu prie spektaklio buvau susijęs ne tik kaip aktorius. Kai Jonas nutarė šią dramą statyti ir pakvietė pagrindinio vaidmens atlikti Juozą Budraitį, pasakykim tiesiai, ne tik daugelis aktorių, bet ir kai kurie kritikai ir dalis teatrinės visuomenės netikėjo sėkme ir galvojo, kad tai avantiūra. Juozas irgi dejuodavo, guosdavosi – aš su juo jau seniausiai pažįstamas nuo kino laikų ir čia galiu prisiimti vieną niekam nežinomą vaidmenį tokios lyg ir auklės, kai jis sakydavo, kad nemoka vaidinti, nemoka stovėti, elgtis scenoje, kad Vaitkus iš jo reikalauja kažkokių improvizacijų, o jam svarbu tik kaip įvykdyt mizansceną – kur eit ir sėstis, tai aš jį raminau: tai, kad tu „nemoki“ vaidinti, – o mes čia visi apaugę štampais ir nemokam jų atsikratyti, – tai tik tavo privalumas. Tu, net jeigu kur ir būsi naivokas ar silpnas scenoje kaip profesionalas, tai tik išloši, nes visa tai bus švaru – be tų apnašų ir rūdžių. Žodžiu, jį palaikiau.

Bet dabar kalbant apie spektaklį, apie patį procesą, pirmiausia kristų į akis tai, kad su Budraičiu Vaitkus dirbo itin kruopščiai, net mokydamas, kaip kelti ranką ar statyt koją. Rezultatas, kaip žinoma, sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Per Vilniaus gastroles kai kurie žymūs artistai jam per spektaklio pertrauką tiesiai į akis drožė savo tiesą – esą yra šokiruoti ir kaip galima išdrįsti vaidinti Ibseną šitaip, ir panašiai. Jį pajuokė ir jo svainis – ar kaip ten jį pavadinti…

Man pasirodė, kad Vaitkui su jam būdingu maksimalizmu, ryškaus herojaus ieškojimu „Solnesas“, kur kalbama apie žmogų, siekiantį „spindinčių viršūnių“, ir vieną herojų, besiveržiantį iš klampios aplinkos, kuri jo nesupranta, – šis veikalas turėjo būti artimas.

– Ar tik nebus tai Vaitkaus tema? Viena iš jam svarbiausių temų?

– Jo tema dar ir ta, kad gėris yra silpnas, o blogis – stiprus. Spektaklį priimant, aš meno taryboje nedalyvavau. Bet girdėjau, kad kolegų buvo sakyta, jog laimėjo tie aktoriai, kurie vaikiškai pasitikėjo režisierium. Tai Budraitis ir Masiulis. Teisingai sakė, nes tikriausiai Juozo Budraičio karjerą Kauno scenoje pirmiausiai ir galima paaiškinti tuo vaikišku ir tikru atsidavimu tam, ko siekė režisierius. Nepaprastas, kaip pameni, buvo finalas ir kai kurios kitos scenos – Solneso pokalbis su fru Solnes – Staliliūnaite… Juozas prieš premjerą buvo desperatiškos būsenos, išgirdęs pirmąjį skambutį buvo apimtas panikos. Per antrąjį jau tradiciškai Rūta, Juozas ir aš stovėjom už kulisų. Žiūriu, Juozas gulasi aukštielninkas ant grindų, aš išsigandau, galvoju, gal jam kas su širdim, bet žiūriu – prisikelia, tik eiti į sceną delsė… O po premjeros, publikai gan santūriai paplojus, netrukus visi išsiskirstė. Aš dar pasisukiojau ir einu Juozo pasitikt. Nagi eina jis savo specifine eigastim ir nešasi rankoj vieną nulaužtą gvazdiką… Sako: „Man kine dirbant visi sakė, kad teatras – tai šventė, o va tau ir šventė – viena budinti besėdinti…“ Tačiau aš manau, kad „Statytojas Solnesas“ buvo puikus Vaitkaus darbas, daugelio nesuprastas, deramai neįvertintas. Kai kas nesuprato jo metaforų – tų jaunų mergelių būrelio… Kitas dalykas, kaip buvo padaryta, kaip dozuota, gal ne visai tiksliai, todėl ir nesuprato žmonės jo kai kurių moderno stiliaus įvaizdžių, metaforų, vaidybos keliais planais. Ne kartą apie tai esu su Vaitkum kalbėjęs, ir jis sako, kad dabar darytų šiek tiek kitaip, kad net norėtų grįžti prie to veikalo.

– Bet buvo spektaklyje, kurį anuomet nelengva buvo publikai suprast, puikių dalykų, tokių, kurie įsirėžė atmintin visiems laikams…

– Aš mėgau iš užkulisių stebėti kai kurias Rūtos – fru Solnes scenas… Tokia giluma…

– O ar norėtum vėl vaidint savo žiaurųjį Daktarą?

– Norėčiau, ir net įsivaizduoju, kad spektaklyje būtų galima dar labiau išryškinti tam tikrus pasąmonės dalykus iki visiško jų apnuoginimo. Juk ir pjesė yra labai žiauri, negailestinga, ypač jeigu turėsim galvoje, kad Solnesas atspindi patį Ibseną, jo vidines problemas.

– Ir Vaitkus ne vieną savo spektaklį statė apie save…

– Beje, repetuojant Jonas priėmė kai kuriuos mano pasiūlymus. Šioje pjesėje ir pastatyme kartais sunku atskirti, kur yra realybė, o kur – tik Solneso vaizdiniai, tai, man regis, ir personažo dera išskirt tuos du rakursus. Pavyzdžiui, mano vaidintą daktarą Herdalą parodyti mūsų akimis ir Solneso. Va čia tai jau įdomu! Tai jau nebe buitinis realizmas, o kur kas sudėtingesnis dalykas, kai pasižiūrima į žmogų iš vidaus ir tas vidus parodomas… Beje, Jonas Vaitkus išmokė Juozą vaidint su partneriu, išreiškiant priklausomybę nuo jo, ir Juozas yra minėjęs, kad viena iš mėgstamiausių jo scenų buvo su Herdalu, su manim. Ir tikrai, jis čia buvo puikus partneris! Su Vaitkum dirbti buvo labai įdomu. Laikau save vienu iš pirmųjų, perpratusių režisieriaus sumanymą ir siekius, man patiko jo kuriami du trys planai, patiko jo stilistika… o kai kam kliuvo tos mergaitės su vainikėliais…

– …epochos spalva, ibseniškas lyrizmas… Kažkas panašaus buvo ir Vaitkaus „Svajonių piligrime“…

– …ne tik tai, bet ir Solneso pasąmonė – pagunda, troškimai, geiduliai jų pavidalu. Svajonių, ketinimų įvaizdis…

– O ar galvoji, kad Ibsenas šiandieną tebėra aktualus?

– Nepaprastai aktualus! Nelygu kodėl jo imiesi. Jeigu imi dėl bendražmogiškų dalykų ir nori parodyti žmogų, besiveržiantį iš klampynės, iš sustabarėjimo, iš truizmų, ir pažvelgi į jį, kaip Camus sakė, „amžino maišto ilgesio“ aspektu, tada daug svarbaus ir aktualaus suskamba…

– Visi skandinavai aktualūs. Ir Strindbergas, ir Hamsunas… Tik mūsų režisieriai jų dar lyg bijo. Kiekvienas spektaklis kažką naujo duoda aktoriui. Ką Tau atvėrė?

– Apie tai jau šiek tiek kalbėjau. Pridursiu, kad, dirbant prie „Statytojo Solneso“, man atsivėrė kai kurios naujos režisieriaus savybės. Sustiprėjo mūsų ryšys, tikėjimas juo ir tikėjimas iš jo. Pamačiau, kad jis yra daugiaplanis, o ne vienpusiškas, kaip bandyta apie jį kalbėti. Jis tai įrodė kad ir pastatęs „Strazdą – žalią paukštį“. Beje, net du kartus vieną dieną žiūrėjau tą spektaklį. Aš kalbu dabar apie teigiamus dalykus, nors yra dalykų, kurie man atrodo nepriimtini. Bet mes šiandien kalbam ne apie tai. Man įdomu, kad Vaitkus kaip režisierius negali be koncepcijos, arba, kaip jis sako, „be apvaisinimo“, statyti spektaklio – juk tokio spektaklio stačiai neįmanoma vaidint, neįdomu. Gerai, kai jam pavyksta tai padaryti kuo geriausiais būdais, bet, pavyzdžiui, „Ričardo II“ atveju, kai kažkas buvo paaukota – personažai suniveliuoti, praradę individualybes, – spektaklis nebuvo visavertis. Kita vertus, aš suprantu, kad vaidinti taip kaip Šekspyro laikais šiandien irgi neįmanoma, nes yra stačiai nuobodžių mums vietų.

– O gal Vaitkus norėjo ir vylėsi aktorius „Ričarde“ vaidinsiant tokia jėga, kad jie prasiveržtų per tą duotą sąlyginį kostiumą, kaukę? Juk buvo įspūdingų, sukrečiančių vietų.

– Ne, individualumo jis vis dėlto „Ričarde“ neieškojo. Iš masuočių jis bandė išgauti tą jėgą, susitelkimą, vieningo veikimo poveikio siekė. Taigi noriu pasakyt, kad kartais dėl savo koncepcijos išryškinimo jis ima ir tarsi kirviu patašo. Iš pagarbos jam nenorėčiau apie jį ką nors bloga šnekėt, bet tenka pripažint, kad kartais tam tikro schematiškumo jo spektakliuose pasitaiko.

– Noriu Tavęs ir dar vieno dalyko paklaust. Ką galvoji apie tą „tautinį teatrą“, kurį dabar visi linksniuoja?

– Kas yra tautinis teatras – niekas nežino. Nejau tai, kad reikia traukti ir dirbtinai gaivinti pasenusius autorius? Pasenusias patriotines pjeses? Turbūt reikia tiesiog rodyti gerus veikalus, gerus spektaklius. Kaipgi turi atrodyti tas „tautinis teatras“? Va mūsų teatre lempos uždengtos kažkokiom stiklinėm tulpėm… Aš į jas negaliu žiūrėti. Kaip tai provincialu, naivu, nei šis, nei tas… Argi čia tautiškumas? Manau, kad Jonas Vaitkus yra žymiai gudresnis ir žino, ką daro, kai kalba apie tautinį teatrą. Žinau tik, kad teatras yra amžinas, niekada jis nežus, bet yra pakilimai ir atoslūgiai. Kiekvienas teatras, kaip ir žmogus, gimsta, eina keturiom, stojasi, sensta, miršta, o mes sulaukiam jo palikuonių – ir vėl viskas iš naujo. Kartais atgimsta ir toje pačioje vietoje…

Kalbėjosi Audronė Girdzijauskaitė