Giardino secreto

VIDAS POŠKUS

Nereikia net sakyti, kad giardino secreto itališkai reiškia „slaptasis sodas“. Pačiame sąskambyje esama paslapties. O draugas man sako: „Negraži ta italų kalba. Ispanų – kitas reikalas.“ Gal. Itališka šneka primena strazdų tarškesį kur nors Romoje, ne pačiame centre, už kokių Porta Pia, projektuotų Mikelandželo (ko tik jis neprojektavo – turbūt viską…), su žiovaujančiais sargybiniais prie geležinėmis tvoromis ir Aureliano sienomis atitvertos Britanijos ambasados.

Įsivaizduokite – einate gatve, matote kelių aukštų palazzo su masyviu karnizu ir puošniu kartušu. Apačioje arkada – arkų ir kolonų margumynas, skendintis šešėliuose. O už viso to – sodas. Špaleriai ir alėjos, fontanai ir grotos, baliustrados ir biustai. Kerpių pažeisti filosofai, smoksantys į tolumas marmurinėmis akimis, ir granitiniai obeliskai ar stelos su ištvermingai (juk tiek tūkstantmečių jau praėjo!) šuoliuojančiais egiptietiškais kentaurais. Dėl to ir slaptas, kad ne iš karto pamatai. Reikia prasibrauti, stebint keliems ar keliolikai skulptūrinių žvilgsnių, per tą tankų toskaniškųjų kolonų, dorėniškųjų piliastrų mišką, praeiti pro eksedrų šešėlius. Galop – pandusas, rėminamas baliustradų, neaukšti, vos vos kylantys laiptai. O ten nedidelis sodas su parudusiomis gyvatvorėmis, po kojomis šiurenančiu vienu kitu pernykščiu lapu ir pavasarėjančia saule. Viduryje – citrinmedis, brandinantis perpuvusius, visų pamirštus ir niekam nereikalingus vaisius – gražius pažiūrėti, bet pajuodusius viduje.

Sėdi vienoje iš tokių grotų ir geri vyną. Valgai per pusryčius viešbutyje nugvelbtą pyragaitį ir klausai pavasarines treles traukiančių strazdų (šiaurinėje Tėvynėje tuo metu ūkauja pūgos). Palmės – tie keisti ir net saulėtoje Romoje tikromis dirbtinybėmis (pagalvokite, koks oksimoronas – „tikra dirbtinybė“) atrodantys augalai – kelia išdžiūvusias savo verbas į dangų.

Bet net ir nesiruošiu pasakoti apie giardino secreto. Nereikia…

Neverta net pasakoti apie tas lygiai septynias dienas. Savaitę, kupiną egzistavimo. Tiek pat laiko, per kiek buvo sukurtas šis pasaulis. Paties giardino secreto pradžioje nebuvo. Buvo tik žilas senelis. Jis atskyrė ir dangų nuo žemės, ir saulę bei žvaigždes, ir kitus visus dangaus kūnus vienus nuo kitų ir sukūrė medžius, žoles, krūmus ir dar daug ką. Gal ir mus pačius. Egzaltacija!

Barokiniai rūmai su rūsiuose kriokiančiais tualetais – kaip kokios Hado bedugnės kriokia nuleidžiamas vanduo. Viršuje – paveikslai, veidrodžiai (nors šių gal ir nebuvo), kandeliabrai (abejoju dėl jų egzistavimo taip pat), freskos, vidiniai fontanai ir šaltinėliai, parnasai ir fornarinos, renesansai ir barokai…

Sraigtiniai Borromini laiptai. Kampuoti Bernini laiptai. O gal atvirkščiai. O gal ir ne taip? Koks skirtumas – tik pamenu, kad vienais, įkyriai lyjant ilgalaikiam lietui, vanduo iš viršaus kliokė kaip tikras krioklys. Srovės mušėsi baisia jėga į akmenines grindis – tam, kad būtų surytos prasižiojusių granitinių burnų – beveik kiklopiškų skylių, vedančių į požemius, į kanalizacinius vamzdynus, tikrus milžinų ir gigantų žarnynus.

Didžiojoje salėje ant minkštasuolio guli vaikinas ir bereikšmiu žvilgsniu analizuoja ištapytas lubas. Apoteozės, įspūdžiai, vaizdai ir miražai. Nieko tikro ir nieko realaus.

Barberini bitės, vapsvos, musės, šikšnosparniai.

Nepasakok, kaip per tą patį lietų mes leidomės klaidžiais koridorių labirintais, stebimi abejingų marmurinių skulptūrų akių. Iš tiesų tai ne akys, o dirbtiniai akių obuoliai, stiklakūnių fantomai, vyzdžių chimeros, ragenų simuliakrai ir tinklainių grimasos.

Bet kokia čia Italija?! Nieko panašaus! Viskas yra čia pat, už kelių žingsnių nuo mūsų namų. Didžiojoje gatvėje septyni ar aštuoni – buvusiuose Pacų rūmuose, ten, kur kadaise buvo Kutuzovo lavoninė, o pirmame aukšte blunka užrašai: LOMBARDAS, JUVELYRIKA, taip pat esama slaptojo sodo. Tereikia paeiti kelis skliautuotus žingsnius ir išlįsti kitoje rūmų pusėje. Į silikatinį konglomeratą, pareigūnų siuvyklą, rūkančius restoranėlio darbuotojus, ant dulkėto asfalto stovinčius automobilius ir garažus rekomenduotina nekreipti dėmesio – žvilgsnį reikia sutelkti į arkadą ir žydintį citrinmedį sodo viduryje. Pinijų ir kiparisų gal nebėra, jas atstoja paprastos pušys ir kadagiai. Pazzi giminės atstovai žvelgia pro beletažinio aukšto langus – prašome jiems pamojuoti.

Bėgdamas gatve girdžiu, kaip moteris moko savo dukrą:

– Eidama niekada neužsimerk ir neišsižiok! Atvirkščiai – plačiai atsimerk ir užsičiaupk!

Tai jau tikra teisybė. Pro plačiai atmerktas akis (anot mongolų) į žmogų gali prilįsti piktųjų dvasių, o pro burną – musių. Kas blogiau? Žinoma, kad musės! Juk jos jaučiamos fiziškai. Kita vertus, pasak krikščioniškosios tradicijos, musės yra ne kas kita kaip šėtono įsikūnijimai.

Slaptajame baroko sode buvo gerai. Gal dėl to ir atrodo, kad jis nebėra dabartis, kad jis praėjo ir paniro fantasmagorinių prisiminimų gelmėse.

Iš tiesų mes esame jame šiuo momentu. Tame giardino secreto…

– Ką jūs ten matote?

Matome pastatą. Iki sodo reikia pereiti painiu kolonų, skliautų ir arkadų mišku. Tada nuožulnioje pakyloje – panduse įrengtais laiptais labirintišku koridoriumi privalu lipti aukštyn. Nedaug kas čia eina. Pasiseka nedaugeliui smalsiųjų ir nepatingusiųjų. Kartais smalsumui sužadinti trūksta labai nedaug. Užtenka kaip nors kitaip krintančio šešėlio, sienos kampo (akis pati ragina pažvelgti: „O kas ten, už jo?“), neįprasčiau atsiveriančios perspektyvos.

Pamenu kelią iš Beržoro į Gintališkę. Einant ta asfaltuota juosta karštą birželio vidurdienį ar pavakare, kai žalia tampa iki skausmo pjaunančia žaluma, o šešėliai transformuojasi į duobes, į žemiškas juodąsias duobes (atrodo, kad užliptum ant to šešėlio ir prasmegtum į nebūtį), visuomet peršasi mintis, kad palei kelią einanti kalvų virtinė baigiasi pačia tikriausia pasaulio pabaiga.

Su giardino secreto viskas kitaip. Jis menamas kaip kuo tikriausias pasaulio vidurys. Žemės bamba.

Žemiškas, labai žemiškas yra ir tas Apolonas paremta ranka. Baltas, rausvai baltas jo kūnas pulsuoja gyvybe ir energija ir todėl niekaip nesupranti – kodėl jo viena ranka (dešinioji, kairiąja jis laiko arfą) paremta tuo metaliniu smaigu. Regisi, kad geležinis monstras, koks nors Tartaro požemiuose įkalintas kiklopas ar titanas, iškišo savo galūnę, kad sustabdytų geltonkasį Febą:

– Sustok ir išklausyk mane, o meldžiamasis!

Dar žemiškesnis yra sodininko namelis. Tikroji giardino secreto rezidencija. Tai paprasčiausia trobelytė, suręsta iš medinių sienojų, išmoningai apkalta žieve ir ją sutvirtinančiomis balanomis. Sodininkas išeidavo iš namų rytais, per pietus ir vakarais. Įsivaizduoju jį, nusivalantį trupiniuotas lūpas ir žvelgiantį į savo prižiūrimą žemės lopinėlį, savąją karalystę, savųjų aistrų įsikūnijimą. Kokios ten aistros? Artišokai, pomidorai, mandarinai ir apelsinai. Dar – taisyklingai apkarpyti figūrines gyvatvores ir surinkti nukritusius palmių lapus. Dar – sušukuoti ir pašerti Naujosios Karalystės hipokentaurą, besiganantį rytinėje sodo kertėje. Dar – iššifruoti visas inskripcijas, kuriomis yra inkrustuota šiaurinė žiemos sodo sienelė. Dar – iš senovinių plytų kruopščiai sudėlioti takus ir alėjas.

Realybė yra visai kitokia.

Nuo galvos slenka plaukai. Kartais atrodo, kad mane puola utėlės. Taip nėra, tai tik įsivaizdavimas. Įsivaizduoju, kad puola visokiausio plauko ir dydžio gyvūnai. Bet tai nieko bloga. Iš tikrųjų mus, žmones, puola visi šio pasaulio padarai. Pradedant drambliais, baigiant fenekais ir meškėnais. Utėlės yra jų, kažkurių iš šitų, mažosios atstovės, tyrinėjančios mūsų silpnąsias vietas. Pavyzdžiui, plaukus ir odą.

Vis pagalvoju, kad nenoriu būti vyru, sulaukusiu garbaus amžiaus. Jo (tai yra mano) bus viskas suvytę. Kaip saulėje pabuvusios vynuogės. Virtimas razinišku žmogumi, vyru – ne pats maloniausias dalykas šiame pasaulyje. Įmetėję vyrai, nuobodžiaujantys dėl savo nuobodumo. Kenčiantys nuo savo pačių dvoko arba užsipilantys flakonėlius kvepalų, odekolonų ir dezodorantų. Vyrai, praradę savo patiniškas galias, yra nuobodūs kaip skorpionai be nuodingo geluonies. Net Apolonas – nenuvytęs, besipuikuojantis puikiu kūnu, tačiau su metalinių kėslų pričiupta ranka. Dieviško menkumo, vyriško niekingumo išraiška.

O šalimais, ten, už laiptų į terasą – grota. Su nedideliu tvenkinėliu ir dviem eksedromis. Šiose – Antinojas. Su juo viskas gerai – jį juk pačiame jėgų žydėjime, tiksliau, prieš patį pumpurų sprogimą, surijo egiptietiški Nilo krokodilai. Turėjo būti skanu. Kitoje nišoje – barzdotas vyresnis vyras. Ne, ne Adrianas. Ir net ne Markas Aurelijus. Panašus į Demosteną ar Aristotelį. Nesvarbu, ant nuogo kūno – barzdota galva. Toji barzda niekaip nedera su apčiuopiamu, prisirpusiu torsu. Tai gal ir yra minėtasis razinos atvejis. Kūnas lyg jaunas, turbūt fizinių pratimų išlavintas, o gal nukamuotas. Tačiau veidas patyrusio ir daug mačiusio žmogaus. Niekaip nedera prie kūno. Taip ir norisi užmauti kokį nors juodą polietileninį maišelį ant galvos.

Pro mane praėjus moteriai (tai buvo pora – ji ir jis), nosį pasiekė kvepalų kvapas. Kvapas iš tiesų turi ypatingų atminties prikėlimo galių. Gali pamiršti pasakytas frazes, pamatytus veidus, visus gyvenimus, tačiau kvapas kartais per nosį įsismelkia visomis poromis. Ai, bet baikime visas visiems gerai žinomas banalybes. Tas kvapas man priminė buvusią meilę. Pavadinkime ją paštininke. Taip pavadinau ją ne aš, o mano žmona – vėlesnė meilė, ankstesnes nurungusi galutinai, be kompromisų. Taigi, paštininke ją pavadino žmona, nes papasakojau, kokios buvo mūsų pirminio – jaunatviško ir tyro – bendravimo ypatybės. Mes susirašinėjome laiškais. Nežinojome, kaip atrodo priešinga pusė. Pradžioje tai buvo mandagybės ir tiek. Vėliau korespondencija įgavo emocionalųjį atspalvį. Dar vėliau, po ilgos pertraukos, pauzės, susipažinome fiziškai. Ne kūniškai suartėjome. Ne, o ne. Bendravome ir toliau labai tyrai bei skaisčiai. Bet ji kvėpinosi man nepatinkančiais kvepalais. Tas kvapas. Jaučiu jį iki šiol savo šnervėse. Gaiviai aitrus, lyg tik po dušo, iš vandens čiurkšlių išlindęs kūnas. Moteriškas, ne vyriškas. Bet kažkodėl nepriimtinas. Kvapas, turiu omenyje. Ne blogas, ne prastas (atvirkščiai), bet man nepatiko. Paskui mes išsiskyrėme.

– Nuvytusios rožės kvepia, – pasakė jis.

– Dėl to, kad išsiskleidusios, – paaiškino ji, kaip tik pakišdama jam po nosimi (atėjo iš už nugaros ir kyšt po nosimi, šiam plaunant indus) apleipusį raudoną žiedą, – įkištum po vandeniu kur nors ir gal net atsigautų.

Giardino secreto dabino nusausėję, išdžiūvę augalai. Bet net ir tokios būsenos jie rikiavosi tvarkingomis, ornamentiškomis eilėmis, spiralėmis ir voliutomis. Iš pirmo žvilgsnio net nepastebėsi. Ji tą pamatė tik palypėjusi laipteliais aukščiau, ant baliustrados juosiamos terasos. O apačioje žvyruotu takeliu praėjo orus vyras. Iš kairės į dešinę. Iš rytų į vakarus. Saulė šildo jo kairį, juodu paltu ar rudu švarku (kas dabar prisimins?) apvilktą šoną.

Dideliuose ir klaidžiuose muziejuose, kuriuose smalsiems ir abejingiems žiūrovams bei žiopliams rodomi antikiniai portretai – galvos, biustai, figūros, jų pusės, nuostabą kelia kiekis. Vis susimąstai – kam reikėjo tų taip pat atrodančių atvaizdų? Antonijus supanašėja su Antinoju, Epikūras su Empedokliu, Markas Aurelijus su Lucijumi Veru, Adrianas su Valerianu…

Ji man pasakė:

– Visiškai neįdomu. Atsibosta žiūrėti į tas nudaužytas nosis.

Ir dar patikslino:

– Mačiau, kaip vienas ponas žvelgė, regis, į Trajaną. Matėsi, kad jis žino to žmogaus istoriją, jo biografiją. Todėl jam ir buvo įdomu. O aš tų atvaizdų gyvenimų nežinau, todėl neįdomu. Bet paskui pradėjau kreipti dėmesį į šukuosenas. Į praplikusius imperatorių pakaušius, į virtuoziškai suvytas matronų garbanas, į poetišką Antinojo ševeliūrą. Ir tapo įdomu. Nebeerzino net nudaužytos ausys ir nosys. Ir, beje, Markas Aurelijus visur ir visoks – ar raitas, ar pėsčias – atrodo labai bukas. Kyla gal net pagrįstas klausimas: „Ką gi jis ten tokio parašė?“

Įsivaizduoju kokį nors graikų vergą – kad ir pražilusį vyrą garbiniuota barzda iš Eubojos salos, rašantį Ad se ipsum. Ir imperatorių, maloniai plekšnojantį šiam per petį ir sakantį: „Puiku, mielasis Aristobulai, parašei tai, apie ką seniai buvau pagalvojęs.“ Net maro mirtis, atkeliavusi Marko Aurelijaus žygio prieš markomanus ar kvadus metu. Ne kur kitur – prie Dunojaus, kelioninėje palapinėje, net ji, o ne pats imperatorius, parašė paskutinius sakinius asmeniniuose užrašuose.

Vienų rūmų rūsiai. Celė, kurioje turistai ir kiti prašalaičiai, įmetę monetą, gali saugiai pasidėti kuprinę, maišelį su vynu ar picos gabalėliu. Celė, kurioje vyrai (kairėje), moterys (dešinėje) gali nusilengvinti, apgaubti cilindrinių skliautų didybės. Celė, kurioje galima palaukti besišlapinančios mylimosios ar kelnes besisagstančio mylimojo. Celė, kurios viduryje pastatyta vonia-sarkofagas, alebastrinis indas spirališkai išrantytais šonais ir su vandens nubėgimo loveliu dugne. Celė, kurioje tą vonią stebi kampe pakabinta filmavimo kamera (budrus, atidus apsaugininkų protezas). Celė, kurioje kabo iš kitų sienų (turbūt kito pastato visai kitoje vietoje) išlupta freska. Al fresco, vaizduojanti Parnasą, inventorinis numeris – 4454, išpirkta valstybės ar ne 1995-aisiais. Autorius – Taddeo Zuccari. Išblukusi ir aptrupėjusi. Pusė grožio slypi tuose laiko nuoduose, išdeginusiuose visa ką nereikalinga – likusios šypsenos, akys, putnių šlaunų įspaudai.

Išėjus iš giardino secreto, akis pamato vyrą arkadoje, šviesios lodžijos fone stovintį juodą ir monumentalų. Kaip iš Zuccari freskos. Stovi, apstulbęs žiūri į lietų. Moteris bėga išskleisti jam skėčio. Nukrinta palmės lapas, lietuje entuziastingai čirškiantis fontanas atrodo kvailai. Turbūt lygiai taip pat kvailai (senmergių klubo atstovių nuomone) atrodo ta moteris (duktė, žmona, sesuo, meilužė?), tarnaujanti vyrui. Lygiai taip pat kvailai atrodo vyrai (diediško mentaliteto atstovų požiūriu), tarnaujantys moterims. Kvailai atrodo visi tarnai. Esminė bėda, kad mes visi kažkam tarnaujame. Net ir giardino secreto – juk nukritusius spyglius ir nurudusias žoles, šviesiame dangaus fone žvelgiant tamsiems, masyviems karnizams, vieną dieną kažkam tenka surinkti.