1986-ųjų Pesah

SERGEJUS KANOVIČIUS

Iš namų jis beveik nebeišeidavo. Sėdėdavo per dienas, parėmęs galvą viena ranka, palinkęs link perdaryto radijo imtuvo „Spidola“, klausydavosi „Nemeckaja volna“ arba „Golos Ameriki“ transliuojamų žinių apie tai, kas iš tikrųjų vyko už lango. „Singerio“, kurį parsinešė iš karo, jis irgi seniausiai nebelietė, siūlo galas, išlindęs pro adatos skylę, bejėgiškai kabojo jau beveik penketą metų – nuo tada, kai katarakta nebeleido žiūrėt į pasaulį pro adatos akutę. Vis aplankydavau jį, du, gal tris kartus per savaitę, tylioje Čarno gatvėje. Atveždavau kokio nors maisto, vaistų, prisėsdavau prie to paties apskrito stalo, pamatuodavau spaudimą, pagirdavau, kad atrodo puikiai, ritualas kartodavosi ir kartodavosi, atrodė, kad jis niekada negali baigtis, kad jis bus amžinas, kaip amžina atrodė Neries tėkmė. Pavasarį, kartą per metus, ritualą papildydavo ir prašymas atnešti to, ko parduotuvėse nebuvo ir būti negalėjo per pastaruosius penkis dešimtmečius. „Sirjoženka, paimk“, – kartą per metus sakydavo man senelis Saliamonas, beveik visada tą akimirką, kai aš išimdavau iš ausų fonendoskopą ir iškilmingai pranešdavau: „Puiku, seneli! 140 ir 90.“ Ir senelis ištiesdavo dešimties rublių banknotą: „Nupirk mums du didelius paketus, skambino laikrodininkas Sisickis, sakė, kad jau parduoda.“ „Kita stotelė – „Lietuvos“ kino teatras, sledujuščiaja ostanovka – Lietuvos“, – pranešdavo įrašas. Galėdavau pavažiuoti dar stotelę, būtų buvę arčiau, bet kažkodėl labai norėdavosi paėjėti tą nedidelį atstumą pėsčiomis. Prieš praverdamas geležinius vartus, užsidėdavau senelio skolintą šlikę, kuri, kaip man atrodydavo tuos kelis likusius šimtus metrų, pritraukdavo tiek praeivių žvilgsnių, kiek jų prieš kelis mėnesius pritraukė naujasis jaunas ir žvalus politbiuro vadovas su dėme ant kaktos. Taip tų žvilgsnių lydimas ir įeidavau į Dievo namus, į vienintelę Vilniaus sinagogą. Tomis dienomis ji kvepėdavo miltais, nedidukas kepėjas su miltuota prijuoste imdavo pinigus, o mainais už juos duodavo didesnį ar mažesnį rudo pigaus popieriaus ryšulį. Jis būdavo perrištas taip, kaip tais laikais perrišdavo siuntinius pašte – rudu, grubiu špagatu. Taip ir išeidavau atgal, į Komjaunimo gatvę, nešinas dviem ar trim Dievo siųstais siuntiniais – dalis seneliui Saliamonui, dalis namams. „Šiemet geri, – pauostęs ir pačiupinėjęs, sakydavo senelis, – geresni negu pernai.“ Špagatu perrišti Dievo siuntiniai pasklisdavo po dar likusių Vilniaus žydų namus, pranešdami jiems ir visam pasauliui, kad atėjo Pesah. Senelis Saliamonas mirė kiek anksčiau, nei paskutinėje Vilniaus sinagogoje nustojo kepę macus.