Vienintelis karalienės apsilankymas
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Vieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę.
Šiandien lietuvišku Holivudu kartais vadinamame rajone aštuntajame dešimtmetyje buvo tylu ir erdvu. Atokiai nuo miesto, gamtos apsuptyje gyveno surusėję Vilniaus lenkai ir… menininkai. Vienas iš jų – skulptorius Vladas Vildžiūnas, šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Barboros autorius. Šią skulptūrą jis kūrė Lentvario dvaro parkui. Tačiau proceso metu pasikeitė dvare įsikūrusio kilimų fabriko administracijos vadovas ir skulptūros nebereikėjo. Vienų metų darbo skulptorius taip paprastai atsisakyti nenorėjo, todėl užbaigė natūralaus dydžio gipsinį modelį ir pastatė šalia savo namų, ant kalnelio seno sodo viduryje. Iš jo vėliau bus išlieta bronzinė Vokiečių gatvės Barbora, bet kol kas to dar niekas nežino. Kol kas skulptūra džiaugiasi pats skulptorius su šeima ir juos lankantys svečiai. Štai į sodą įjoja ir ratą aplink Barborą suka karališko stoto barzdotas skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), tai kas, kad žirgas – iš Riešės žirgyno, ne nuosavų arklidžių. O vieną pavakarę čia iškilmingai įžengia karališkais rūbais pasipuošusi moteris, aktorė Rūta Staliliūnaitė (1938–2011). Cenzūros stipriai pakeistame 1972 metų Jono Jurašo spektaklyje ji vaidino Barborą Radvilaitę. Jei jau spektakliui neleista kalbėti taip, kaip norėjosi jo kūrėjams, kodėl gi nepasidarius šventės bent jau sau ir draugams, matyt, pagalvojo režisierius ir suorganizavo šį privatų karalienių susitikimą. Liudininkų nedaug, tačiau įvykį fiksuoja fotografas Algimantas Kunčius. Žinoma, ne spaudai – sau ir draugams. Šiandien tenka girdėti pasakojimų apie tai, kad V. Vildžiūno Barbora inspiruota šio spektaklio ir R. Staliliūnaitės vaidybos, tačiau skulptorius tai neigia. Kai kuriems vilniečiams dar patinka pasakojimas, kad Vokiečių gatvėje Barbora atsidūrė neatsitiktinai, esą ją siekė pastatyti kuo arčiau Aušros vartų Marijos paveikslo, nes, pasak vienos iš teorijų, ji buvo nutapyta pagal Barboros Radvilaitės portretą. Skulptorius ir vėl juokiasi – atsitiktinumas… Tačiau dėl legendų nepyksta – juk jos yra ženklas, kad kūrinys kažkam įdomus. Bet grįžkime į Jeruzalės sodą.
Ėjo dienos, mėnesiai, metai. Elegantiškas gipso baltumas pilkėjo, medžiaga pamažu iro. Kol vieną dieną Jeruzalėje apsilankiusi meno komisija pasakė „taip“ – dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti viduramžių damą (gink Dieve, ne Barborą Radvilaitę!), bus išlieta iš bronzos ir pastatyta Vokiečių gatvėje. Gipsinis modelis taip ir liko Jeruzalėje, o bronzinė skulptūra mieste atsirado 1982 metais. Nesu girdėjusi vadinant jos kaip nors kitaip nei Barbora, kai kurie dar priduria – Radvilaitė. Keisti buvo laikai – visi viską žinojo tarsi patys, savaime, be spaudos pranešimų ir ryškių užrašų. Beje, lentelės su pavadinimu šalia skulptūros nėra ir šiandien, matyt, ir nereikia – vietiniai ir taip jį žino. Barboros siluetas – neatsiejama gatvės dalis. Tokia įprasta, kad net nepastebima – niekas ja nesipiktina, niekas per daug ir nesidžiaugia. Įdomu, ar žino šios skulptūros vardą pro ją savaitgalio vakarais pražygiuojančios, slaugių ir kekšių amplua besimatuojančios mergvakarių gėlelės? Tikiu, net joms paliktų įspūdį Barboros sesuo. Kas žino, gal net bežiūrėdamos susimąstytų, kodėl labiau nori būti gašliomis slaugėmis nei karalienėmis? Kai ji įžengė į vyriausiojo architekto sapną, šis vos neatsibudo nuo spindesio.
Autorės nuotrauka
Tai – jau trečioji Barboros skulptūra, sukurta specialiai 2009 metais vykusiai Vankuverio bienalei. Į Lietuvą atvykęs vienas iš renginio kuratorių pastebėjo ant kalnelio Jeruzalėje stovinčią Barborą ir pareiškė, kad nori matyti šį kūrinį bienalėje. Taip atsirado dar vienas šios skulptūros variantas. Tik šį kartą ne iš bronzos – skulptorius nusprendė jos paviršių padengti nerūdijančiu plienu. Tai reiškia, kad skulptūra atspindi aplinką ir šviesą, natūralioje ar dirbtinėje šviesoje ji spindi išties karališkai, o klostėse atsispindi medžiai ir debesys. Pasibaigus bienalei Barbora iškeliavo į netoli Niujorko esantį skulptūrų parką „Storm King Art Center“. Žvelgiant į nuotraukas atrodo, kad šiai skulptūrai iš tiesų labiau tinka gamtos apsuptis. Galbūt todėl, kad gamtoje, kaip ir daugumoje V. Vildžiūno skulptūrų, dera monumentalumas ir lyrizmas. Lenktoms, kylančioms linijoms ir minkštoms formoms čia nereikia konkuruoti su aiškiais miesto kampais ir griežtomis plokštumomis. „Jaunėlėms visada sekasi“, – išgirdo sapne balsą architektas. Balsas sklido iš tamsos, tik geriau įsižiūrėjęs jis pamatė besiartinantį keistą kampuotą, niūrų siluetą. Krūptelėjo ir tik paskui suvokė, kad tai – gerai jam žinoma Barbora iš Vokiečių gatvės.
„Matot, ir jūs išsigandot. Tamsoje manęs arba nemato, arba žiūri kaip į niūrų griozdą, – priekaištingai atsiduso Barbora. – Ir dar – praeitais metais buvo mano gyvenimo Vokiečių gatvėje trisdešimties metų sukaktis. Todėl manau, kad turiu teisę paprašyti dovanos. Mano jauniausioji sesuo jus aplankė ne veltui. Greičiausiai pastebėjote, kad ir šiuolaikiniame kontekste ji atrodo visai neblogai, tiesa? Taip pat ji parodė, kaip keičiasi formos, jose žaidžiant šviesai ir šešėliams, – tuomet skulptūra tarsi atgyja, dingsta masyvumas ir formų sunkumas, išryškėja ritmas, trumpai tariant, skulptūra ima kvėpuoti. Dieną mano bronzinis kūnas dar kiek kvėpuoja, bet naktį jis tampa tiesiog negyvu siluetu, dažniau gąsdinančiu girtus švedus ar airius nei keliančiu minčių apie karališką miestą ir jo istoriją. Na, ar apie meilę, jums visiems juk dabar taip patinka toji istorija. Trumpai tariant, man reikia šviesos. Tikiu, kad profesionalai rastų būdą, kaip apšviesti skulptūrą taip, kad jos linijos ir siluetas džiugintų akį naktį ir suteiktų judriai Vokiečių gatvei šviesos ir elegancijos. Juk naktį miestą puošti gali ne tik parduotuvių vitrinos ir barų iškabos, kaip manote?“
Vyriausiasis architektas kažką sumurmėjo atsakydamas ir atsibudo. Nežinia, ar jis prisimena šį sapną. Tačiau mintis, kad dėmesio reikia ne tik naujiems projektams, bet ir jau sukurtoms miesto skulptūroms, galėtų ateiti į galvą ir nesapnuojant.
