Tėvas

JONAS STALIULIONIS

Sėdžiu po mėnulio delčia sodo pavėsinėje, žiūriu į danguje mirgančias žvaigždes ir prisimenu amžiną atilsį tėvą. Atminimai pažadina dar mažo berniuko galvon įstrigusios dainos žodžius:

Kai sužydės po mano langu

Graži, šakota obelis,

Ir jos žiedų skanusis kvapas

Mano bakūžėje pasklis.

Nors tėvas nebuvo šaunus kaimo vakarėlių dainininkas, negiedojo bažnyčios chore, be dainos jo niekada neįsivaizduoju. Mat tėvas visą laiką dainuodavo sau. Vos pradedu galvoti apie tėvą, ir iš padūmavusių partizaninio karo laukų atplaukia jo mėgstamiausių dainų melodijos ir suvirpina sielą:

Aš iškaišysiu namo sienas

Rausvais žiedeliais obelų

Ir lauksiu lauksiu tave miela

Ir tavo skambančių dainų.

Vaikštinėdamas cementuotais sodo takeliais, vartalioju tuos mielus posmelius, ir mintys nuneša į gimtąjį Nemaitonių kaimą, į tėvų sodybą ant Švenčiaus ežero kranto. Dairausi pro atminties langą ir išvystu per senosios sodybos kiemą su pilna kepure prisirpusių dūlių iš sodelio ateinantį tėvą. Senoji sodyba – tai nuo Žiežmarių–Stakliškių vieškelio į vienkiemį ant Švenčiaus ežero kranto prieš karą, 1937 metais, pervežta dar tėvo senelio Martyno pastatyta netašytų rąstų pirkia, ūkiniai trobesiai ir pirmieji sodelio medžiai.

Staliulionių, pravardžiuojamų Čaplinskais, dūminė gryčia gatviniame kaime glaudėsi prie pat ledynų išraižyto šaltiniuoto Rinos revo. Iš tų šaltinių, kurie girdė visą didelį penkiasdešimties kiemų Nemaitonių kaimą, per mūsų atšlaimą, aptvertą pinučių tvora, į Alėcą tekėjo mažas skaidrus upelis. Jo krantuose kerojo sulaukėję juodųjų serbentų krūmai. Gatvinio kaimo valstiečių žemės rėžiai tęsėsi kelis kilometrus nuo Sepjoniškių dvaro iki Bučionių miško. Apdoroti tokiems „šniūrams“ žmonės sugaišdavo daug laiko, bet skirstytis į vienkiemius sukruto tik baigiantis Smetonos laikams.

Kai prieš Didįjį karą, 1911 metų spalio 26 dieną, pasaulį išvydo tėvas, ėjo šimtas šešioliktieji maskolių okupacijos metai. O pavergtų žmonių gyvenimas vis blogėjo ir blogėjo. Tėvo gimimo metais kaime dar nebuvo nė vienos trobos su kaminu. Žmonės neturėjo pinigų nei žibalui, nei degtukams, nei muilui, nei… Vakarais gryčioje žibindavo balaną, o skalbiniams velėti virdavo pelenų šarmą. Kai rytais moterys susiruošdavo kurti krosnį, vieni šeimos nariai išskubėdavo į daržinę kulti, kiti – gyvulių šerti, treti kamaroje sukdavo girnas, ketvirti… Mat dūmai, nespėję išeiti pro lubose atvertą aukštinį, grauždavo akis. Mergaitė, iškūrenusi krosnį, žarijas apžerdavo pelenais. O jei iki ryto išblėsdavo, tai, nusitvėrusi seną, nenaudojamą indą, bėgdavo į kitą gatvės pusę pas kaimyną skolintis žarijų. Kadaise toks moterų lakstymas su žarijų puodu pagimdė skurdžią baudžiavinio kaimo žmonių buitį menantį priežodį: „Ale tik atlėkė kaip ugnies ir vėl atgal.“ Gal kuri senesnė šių dienų moteris ir girdėjo taip sakančią savo mamą ar senelę, bet prasmės jau nesuprato.

Tos burnoj tirpstančios kriaušės buvo didžiausia mano alkanos pokario vaikystės atgaiva ir pasididžiavimas. Dūlių pavydėdavo viso kaimo vaikai. O piemenys Alėcos revo pakrantėje nekantriai laukdavo manęs, ateinančio po pietų su kriaušėmis.

Prieš karą manęs dar nebuvo, tai vienkiemio kūrimosi istoriją prisimenu tik iš tėvo pasakojimų. Tėvas su broliais (Barnasiumi, Kaziu ir Juozu), ardydami trobą, pažymėjo sienojus, o naujoje vietoje tokia eilės tvarka ir sudėjo. Taigi ir vienkiemyje namas alsavo senojo gatvinio kaimo dvasia, atsinešta nuo Rinos revo. Toje troboje vieną labai šaltą 1943 metų sausio naktį, už langų pokšint tvoroms, atsiradau ir aš. Neprityrusios pribuvėjos priimtas, gimiau silpnas ir ligotas. Tik verkiau ir vis dairiausi į šarkų bažnyčią. O kai mano akutės stodavosi stulpu, mama uždegdavo žvakę ir, suklupusi po šventųjų paveikslais, melsdavosi Panelei Švenčiausiajai. Tėvai, supratę, kad neišgyvensiu, nutarė pakrikštyti, kad po mirties galėčiau danguje žaisti su angeliukais. Į krikšto tėvus paprašė ištekėjusią savo seserį Anelę ir brolį Barnasių. Tėvas į naują važelį pakinkė arklį, mama suvyniojo mane į antklodę ir kailinius ir spaudžiant stipriam šalčiui per sausio pusnis kūmai išvažiavo į Užuguosčio bažnyčią. Po krikšto atsigavau, pasveikau, bet likau silpnas, dažnai peršaldavau ir sirgdavau. Mano ligos ir negalavimai kėlė daug rūpesčių tėvams.

Tėvas, surentęs pastatus, rudenį pasodino dūlią ir keletą obelaičių. Tokia buvo sodo pradžia naujoje vietoje. O sodininkavimas jam tapo maloniausiu užsiėmimu. Po visų ūkio darbų, po statybų tėvas, vaikščiodamas apie obelis, pailsėdavo ir atsigaudavo. Neatsilikdavau ir aš. Vis dar prisimenu, kaip pavasarį tėvas, palenkęs šaką, rodydavo man ir aiškindavo, iš kurių pumpurų prasikals rausvi žiedeliai, o iš kurių – lapai. Jau šiek tiek prakutusį siųsdavo į palivarką pas vyriausiąją savo seserį Aliuką, ištekėjusią už „amerikono“, parnešti geresnės veislės poskiepių. Taip aš nuo mažų dienų užsikrėčiau sodininkavimu. Dirvonuose ir pievose ieškodavau laukinių obelaičių ir kriaušaičių. Jas iškasdavau ir, atnešęs daržo pakraštin, pasodindavau. Paaugusius medelius tėvas skiepydavo ir plėtė sodelį. Sodino ne tik obelis, vaismedžius, bet ir liepas, uosius, klevus, beržus, eglaites, akacijas… Ir ne vien tėvas, neatsilikdavau ir aš. Dabar tie rankomis neapkabinami medžiai ošia po langais ir saugo tėvų sodybos dvasią. Pamenu, vieną vasaros vakarą, parvažiavęs į tėvų sodybą, sėdėjau po savo rankomis pasodintomis eglaitėmis, žiūrėjau į lygų kaip stiklas ežero paviršių ir sueiliavau posmelį:

Dar sapnuosis, ne kartą sapnuosis

tie laukai po mėnulio delčia,

tėvų namas, pakluonėje uosiai

ir lelijos Švenčiaus ežere.

1955 metų vasarą jau turėjome aštuoniasdešimt tris obelis ir kriaušes. Obuolių užtekdavo ne tik mūsų šeimai, bet ir giminėms, ir artimiausiems kaimynams, ir… Bet mūsų sodą, kaip ir daugelį kitų, pakirto labai šalta 1956 metų žiema. Gyvsidabrio stulpelis kartais nukrisdavo iki keturiasdešimt dviejų laipsnių žemiau nulio. Patyrėme didelių nuostolių, iššalo per šešiasdešimt medžių. Motina su ašarom akyse žiūrėjo į sausomis šakomis styrančias obelis, krimtosi ir tėvas, bet rankų nenuleido. Rudenį, pasikinkęs arklį, kelis kartus važinėjo į Žiežmarių medelyną ir pusę iššalusių medžių atsodino, o kitais metais – kitą pusę.

Tėvas iki mirties išliko šviesaus proto, turėjo gerą atmintį, mokėjo skambiais pagoniškais vardais pašaukti kiekvieną kaimo pievą, raistą, kalną… Ir mums, vaikams, tuos pavadinimus įkalė į galvą. Vieną rudens vakarą perbėgau mintimis gimtojo kaimo laukais ir suskaičiavau apie penkiasdešimt vietovardžių. Tai Senovių revas, Valkos, Magazinai, Koplyčios kelias, Kunigo kalnas, Kamša, Papartynas, Rūrakalnis, Somiliškės, Šiurpakalnis, Žvirbliškės, Lakštutė… Visų neišvardinsi ir nesuminėsi. O kiek jų išdilo iš atminties, nugrimzdo užmarštin?.. Dabar jau niekas neišvardins ir nesuskaičiuos. Tai didelis nuostolis mūsų senai kalbai. Vis rečiau kaimo žmonės prisimena ir mano paminėtus vietovardžius. Jauni, o ypač iš kitur atvykę, nežino nei to kalnelio, ant kurio gyvena, vardo, nei pievos, kurioje riša karvę, pavadinimo, nei…

Nemaitonys Užuguosčio parapijos gyvenviečių sąraše pirmą kartą paminėti 1744 metais. Be abejo, kaimas atsirado gerokai anksčiau. Tik nebuvo kam užrašyti. Neseniai archeologai, kasinėdami kaimo teritoriją, aptiko žmonių, gyvenusių dar trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, pėdsakų. Tai iš tikrųjų garbinga praeitis. Ir visą laiką mūsų kaimo žmonės kalbėjo tik lietuviškai. Nei lenkiškai, nei rusiškai ne tik nemokėjo, bet ir nesuprato. Mat dar neatmenamais laikais be pėdsakų išnyko maskoliams neįtikęs dvaras, kuriame lažą ėjo mūsų ir aplinkinių kaimų baudžiauninkai, ir svetimos kalbos bacilos nespėjo pagraužti gimtojo žodžio. Kai naujai susikūręs Sepjoniškių dvaras pradėjo šnekėti poniškai, Nemaitonys savo liežuvio svetima kalba jau nelaužė. O už Bučionių miško gyvenančius Klėriškių kaimo žmones vadindavo išverstarankoviais. Mat jie kalbėdavo „šlėktiškai“: „Puidzim aplinkui, ba tutai šlapia.“ Tiesa, Didžiojo karo metais nutautėjusio kunigo paakintos, kad Dievas mužikų kalbos nesupranta ir jų maldų neišklausys, dvi dievotos moterėlės buvo pradėjusios melstis lenkiškai, bet, kaimynų patrauktos per dantį, liovėsi.

Nors kalbą išsaugojo, garbingos savo protėvių istorijos jau neprisiminė. Mat užguitiems baudžiauninkams, čaižomiems prižiūrėtojų rimbais, senolių būtovė nerūpėjo. O ir jų moterys, ponų šuniukus žindydamos, užmiršo kadaise skambėjusias dainas apie lietuvių ginklo pergales. Tie tamsūs ir žiaurūs laikai užgavo širdį mano mėgstamiausiam poetui Jonui Strielkūnui ir jo poezijoje kaip lažininkės ašaros ištryško eilutės:

Taip grimzdo į juodžiausias bedugnes

Senos tautos istorija beraštė.

O dainų apie garbingą tautos praeitį, apie mūsų protėvių kovas turėjo būti. Jei visa Lietuva dainavo apie Dariaus ir Girėno žūtį, apie tragiškas pokario partizanų kovas, tai pasaulį sudrebinęs Žalgirio mūšis negalėjo likti neapdainuotas. Ir ne vien Žalgirio, bet ir Durbės, Saulės, Pilėnų, Salaspilio… Tik tos dainos dėl nepalankiai susiklosčiusios krašto istorijos mūsų laikų nepasiekė.

O 1918 metų nepriklausomybės kovas tėvas dažnai prisimindavo ir mums, vaikams, tai vieną, tai kitą epizodą iš tų laikų papasakodavo. Ypač mėgdavo porinti, kaip Anupro Zigmo arklys nešė lenką į Ringailes pas lietuvių karius. Mat 1919 metais lenkai, nuo Varšuvos vydami raudonuosius, stengėsi užgrobti kuo didesnę mūsų šalies dalį, o paskui prijungti prie Lenkijos. Tuo tikslu ir okupavo Nemaitonis bei kai kuriuos kitus aplinkinius kaimus. Ir nemažą būrį kareivių paliko saugoti užgrobtų žemių. Gretimame Ringailių kaime frontą laikė penki mūsų savanoriai, ginkluoti Didžiojo karo laukuose surinktais aprūdijusiais vokiškais šautuvais.

Lenkų kareivius maitino „poniškų“ ambicijų turintis Sepjoniškių dvaras. Tai vienas, tai kitas kareivis, „pasiskolinęs“ kurio nors žmogaus arklį, pargabendavo mėsos ir kitų produktų. O kartą pasičiupo įnoringą Anupro Zigmo arklį ir… Vos uniformuotas svetimos valstybės kareivis išniro ant kalnelio prie kapinių, sargybą einantis savanoris pykštelėjo. Arklys tik suglaudė ausis ir šuoliais metėsi šūvio pusėn. Lenkas ir taip, ir taip tampė pavadžius, makalavo kojomis, bet arklys lėkė, kur norėjo. Kareivis, suvokęs, kad gyvulio nesuvaldys, Pūkinės pievoje žnektelėjo ant žemės, pagulėjo keletą minučių ir paršlubavo atgal. Iš nevykėlio raitelio juokėsi ne tik Nemaitonių žmonės, bet ir ginklo draugai. Nesijuokė tik pats kareivis. O sutikęs Anupro Zigmą vis pagrūmodavo. Greitai šis nepriklausomybės kovų humoristinis epizodas pasklido visoje apylinkėje ir, eidamas iš lūpų į lūpas, pasiekė mūsų dienas.

Pernai rudenį nuo tėvo gimimo sukako šimtas vieni metai. Šią sukaktį ir paminėjome. Tik, žinoma, be jo. Tėvas mirė 1997 metų vasarą. Nesulaukė šitos sukakties ir mano mama. Ji sukakties dieną jau gulėjo šalia tėvo, su kuriuo santuokoje pragyveno penkiasdešimt šešerius metus. Po mišių Užuguosčio bažnyčioje pasimeldėme prie tėvo kapo už jo ir mums artimų žmonių sielas, uždegėme žvakutes. Paskui sustojome prie netoliese palaidotų senelių, pasišnekėjome su cementiniuose antkapiuose įspaustomis jų pavardėmis, gimimo ir mirties datomis: Juozas Staliulionis (1874–1929), Ieva Staliulionienė (1878–1939). Tik tiek ir liko mums iš jų gyvenimų. Apie savo giminę, jos kilmę aš beveik nieko nežinau. Ir ne tik aš. Nekilmingi žmonės savo protėvių istorijos nežino. Ji kartu su mirusiais gula kapuosna ir nugrimzta užmarštin. Žmonių atmintis siekdavo tik senelių laikus. O aš, atėjęs į šį pasaulį, senelių neradau. Jie jau buvo išėję į kitą, geresnį, gyvenimą. Nemačiau nė nuotraukų. O gal jų net ir nebuvo. Mat vargingai gyvenantiems žmonėms rūpėjo ne fotografijos, o duonos kąsnis. Ir tik dūmų prisigėrę senojo namo sienojai dar spėjo man į ausį pakuždėti jų vargus, vardus ir rūpesčius…

Iš kapų susirinkome į tėvų sodybą. Vaikštinėjau po sodelį, kiemą… Viskas taip artima, miela, pažįstama. Atsirėmęs į storiausią sodybos liepą, žiūrėjau į atšliaužiantį nuo raisto rūką, ir iš alksniais apaugusios Barkštinės pakrantės atplaukė mėgstamiausios tėvo dainos melodija. Niūniuodamas šimtus kartų girdėtą gaidą, prisiminiau žodžius:

Kartą senas tėvas užsirūkė pypkę,

Liepė vesti žmoną su daug pinigų.