Spąstuose jaustis gerai
RŪTA JAKUTYTĖ
Geležtės suspaudę. Mąstytojai savo mintijimuose ilgai skandina įvykius, bet dažnai neišpeša jausmo. Arba jis nepasiekia dugno, išsibarsto kažkur pakelėje, todėl lieka tik drumzlės, kurios pažadina nuojautą, kad turėtum patirti kokias konvulsijas, širdies sustojimą ar rautis plaukus, bet nieko nedarai. Gal per daug prigraužė smilkinius filosofijos, sudėtinga darosi ką nors daryti, nes reikia apsvarstyti menkiausius niuansus, todėl lyg koks iškrypėlis jaunystę atiduodi ne mergiotėms, o storiems tomams ir mažai vatų teapdovanotai stalinės lempos švieselei. Ir dabar tikrai norisi sulaukti tų konvulsijų ar šoko ar rautis plaukus ir išlįsti iš šitos odos kaip iš prilipusių prie šlaunų pėdkelnių karštą dieną autobuse. Nes ši tarp / tuoj būsena niekaip neišsirutulioja į būsimąjį laiką. Makabriška smegenų kelionė kažkur į savo gilumą, kur jau beveik nebėra kelio atgal į buitį, tokią saugią ir akivaizdžią kaip priskretęs puodas nuo košės.
Jausmas, lyg būtum kempinė, prisilipinusi prie medžio, ir manytum, kad pati esi medis. O kad ne medis, tai jau seniai kyla toks menkas įtarimas, ir ypač kai paskaitau jaunųjų prozininkų prakaito išspaudas laikraščiuose. Negaliu sakyti, kad pačios nebandyta buvo užsilipti ant cukrinio „aš vienas“ akmens, gal ne šiaip stovėjau, greičiausiai pati užkėliau ten riebų užpakalį. Ir jie užkėlė, rašytojukai, ir mes buvom tokie peršviečiami, rašydami tuos pačius sakinius apie nesuprantamybę, tais pačiais rašinėliais apie neaiškius santykius su dievais, apie tai, kokia vilniečiui nepažini yra studento emigranto laisvė, ir net badauti atrodo taip romantiška, nes nesijauti dar toks benamis, kad būtum pripratęs šildytis laiptinėse prie radiatorių. Turbūt esam iš tikrųjų tuštuma, prisipildanti to paties turinio, ego maisto, o kai prabunda ego, jis turinį iš naujo atryja – štai tau ir originalas!
Bet vis tiek nesinori mesti šito mąstymo reikalo kur nors į kriauklę. Nepaskęstų, gal nebent įstrigtų nuo plaukų užsikišusiam vamzdy.
Kažkoks kaimynas pabandė armoniką ir pasigirdo trumpas švilptelėjimas, bet daugiau nieko negrojo, gal pamanė, kad jau per vėlus metas.
Atsiguliau ir ilgai galvojau apie vietas, kuriose gyvenau. Vis pakeldavau galvą patikrinti, ar tikrai esu ten, kur man atrodo, gal viskas susimaišė ir vis dar vartaus kokioj svetimoj lovoj. Ne, bet joks kambarys nebėra tikras, nėra kvapo. Dėl visa pikta atsistojau ir praskleidžiau užuolaidą. Vaizdą pro langą geriau įsimeni. Priešais esančio namo lange žaliai šviečia akvariumas su žuvytėm, o visur kitur langai tamsūs, nebent kažkas turi labai geras žaliuzes ir dar žiūri televizorių. Gal jau žiūri. Manęs nėra šitam kambary, tik nekantriai laukiu, kol dabartis įsirėš į galvą ir bus galima apie ją aiškiai galvoti. Neramu, nesuprantama, ką smegenys turi tokio gero, kad kiekvieną akimirką užkonservuoja tokiuose dailiuose stiklainiuose. Gal geriau atsikelti valanda anksčiau ir išjungti tą žadintuvą, nes jo laukti suskambant pernelyg nemalonu.
Kitą naktį mano lovoje atsirado sapnų. Žinau, kad kai kurie dalykai gali ateiti tik per sapnus, kitaip bus paneigti ir išjuokti. Tai buvo seniai apleistas kaimas, kur, naktis parodė, visgi slapčia norėjau sugrįžti, vėl prabėgti kuo greičiau pro mišką, kuriame visada įtariau slepiantis ne tik voveraites, bet ir kokią piktą dvasią, pažiūrėti į varles, atsistojusi ant liepto galo, nuo kurio ne kartą esu nuvirtusi į tvenkinį, eiti į sulaukėjusį sodą, užsiropšti į obelį ir pamakaruoti kojomis ore kokią parą, kad niekas nerastų. Bet dabar ten nieko nebuvo, stovėjau pievoje ir net nemačiau namo, jis buvo kažkur pradingęs. Nelabai stebėjausi. Prie akmens tarp beržų pamačiau savo pusseserę ar bent spėju, kad tai ji. Tai buvo jau gerokai ūgtelėjusi mergina šviesiais palaidais plaukais, todėl nustebau ir sutrikau, pamačiusi ją nuogą lauke, juk nebemaža. Šis vaizdas sukrėtė, norėjau kalbinti ją, bet ta nieko nesakė, iš pradžių net į mane nežiūrėjo. Tada priėjo, stipriai apkabino ir supratau, kad abu seneliai jau nebegyvi, bet pusseserė norėjo pranešti kažką kita, kažką, kas skirta man. Žinau, kad žiūrėjau jai į akis, bet neprisimenu, kaip jos atrodė. Atėjo žinojimas, kad tai turėjo būti susiję su mano egoizmu, ir tie žodžiai nuskambėjo taip tikrai, kad jos glėbyje nušvito žinojimas, visai kaip tas jausmas, kai esi taip pavargęs, kad vos pastovi, bet šypsaisi, nes visiškai išsieikvojai ir nieko daugiau negali padaryti. Bet visa tai lyg iš reklamos sumeistrautas garlaivis paskendo ryte. Reikėtų prisiminti, koks svarbumas buvo jos žodžiuose, bet per lengvai susitaikiau su tuo, kad neprisimenu, žinau, kad tas atsakymas būtų nemalonus, ir vis tiek nieko nepakeisčiau.
Autorės piešinys
Daugiau tą dieną nenutiko nieko ypatingo, ir troleibuse, bevalydama aprasojusį stiklą, pamaniau, kad kaimo daugiau nebematysiu.
Bandymas. Jeigu atmintis neapgauna, praėjo dar viena diena ir naktis, naktį neaplankė jokie sapnai. Maždaug penktą valandą vakaro vėl apniko silpnumas ir atidariau savo slapčia pamėgtos lenkų bažnyčios duris. Apėmė džiaugsmas, kad viduje nieko nėra, ir atsisėdau paskutiniame suole. Atrodė, kad žvakių liepsnos šokinėja į viršų, plakasi viena į kitą, varžydamosi, kuri ryškiau sušvis. Šešėliai iš gatvės vis pamargindavo lubas, ir kažkodėl vaidenosi, kad jau Kalėdos. Geras jausmas, nors nebuvo ko laukti.
Netoli altoriaus girdėjosi tiksėjimas, tai buvo sieninis laikrodis, ir pasidarė pikta, kad net tokioje vietoje laikas skaičiuojamas. Maždaug po penkių minučių pradėjau verkti ir verkiau gal penkiolika minučių, su trumpomis pertraukomis. Niekaip nepaliko jausmas, kad tai koks nors psichologinis europietiškas filmas su ištęstais kadrais, kurie paprastai būna nuobodūs. Galbūt kokia ištrauka iš Tarkovskio. Šitas jausmas toks gluminantis, nes jauti ne save, o aplinką, kurioje esi tik mažytė juoda nugara paskutiniame suole, nejudanti ir negreitai pastebima.
Atėjo žinojimas, kad beviltiškumo akimirkos pačios gražiausios, jose esi toks vienas, figūrėlė didelėj erdvėj.
Sunkių durų trinktelėjimas, moteriškų batų kaukšėjimas. Kažkokia lenkė pradėjo kalbėtis su sėdinčia prie įėjimo budėtoja, vadinasi, jau metas eiti. Koridoriuje kaip visada iš nublukusios sienos pažvelgė kiek juokingas skeletas, pro kurį praeinant, atrodė, visada reikia pasisveikinti. Atidarius duris, akis suskaudo nuo sniego ir pravažiuojančio automobilio geltonos šviesos ir pasidarė aišku, kad tai nebuvo sapnas, bet mažai skyrėsi.
Nepalieka keli vaizdai, nieko nereiškiantys, bet įsirėžę tarp praktiškų minčių pakeliui į, pakeliui iš. Laikas, kurio niekas negyvena, o žibintai, tokia pigi romantika, apšviečia tik pasimetusį pekiną, kuris, lyg nematydamas, kad čia ne perėja, bidzena išilgai šlapios gatvės. Valytuvai jau pravažiavo, ir darbas šiąnakt baigiasi turbūt jau visiems.
Ne, visgi ne visiems. Eidama mintyse nežinia kokio miesto ar šalies gatvėmis, dar matau šviečiant raudonus kiniškus bumbulus, kurie siūbuoja lyg norėdami užšokti ant stogo. Prie įėjimo liūdnai stypso azijietė mergina baltais padavėjos rūbais, ji dairosi ir turbūt žino, kad niekas šiąnakt neateis jau valgyti miso. Turbūt jai šalta ir ji ilgisi namų, o dar visos tos nuorūkos ant šaligatvio ir vėjo atpučiamos popierinės šiukšlės. Gal svajoja apie kokį Vietnamą, gal Kiniją, niekad neskiriu šių žmonių veidų. Bet tai gan toli, manau, ši gatvė Ispanijoj ar Italijoj.
Kažin, ar sugebėčiau pamiršti? Ar reikia forsuoti save ir skubėti užrašinėti magiškus dalykus, kol jie nepraranda grožio, ar grožis pakeliui iš atsiminimų į popierių persiduoda, kaip arbatos puodelio šiluma persiduoda į suledėjusias rankas ir atvėsta, ir karštis nustoja kentėti savo karštį?
Atsileidimo akimirka. Iš pradžių visiškai neaišku, kodėl dabar smegenys atsidūrė būtent ten, jei troleibusas vėl sustos prie tos senoviškos „krautuvės“, kaip mano tėvas sakydavo, kur ateina suvargėliai kaimynai visada tos pačios nol siemkės. Žinoma. Tuščios gatvės nakčia – sustojęs laikas, kur nėra nieko gąsdinančio, ir čia, Lietuvoje, nėra nieko gąsdinančio, na ir kas, jei koks apsvaigėlis maloniai pasiūlys nueiti kartu į načnyką. Tai visgi atokvėpio minutė, kai net toks judrus prospektas neberiaumoja, tik jei geriau įsiklausai, vėjo švilpimą palydi menkas, bet aiškus gaudesys tolumoje, iš kurio visada atpažįstu, kad tai Vilnius. Baltuoja sniegas su vakardienos žmonių pėdsakais, jie jau istorija, jei, pavyzdžiui, eini kur nors trečią valandą ryto. Viskas pėdsakai, bylojantys apie trumpą žmonijos išnykimą tam, kad įkrautų savo baterijas. Štai taksofonas Savanorių prospekte, ir būdelėje guli auliniai batai, du buteliai ir maišelis, į jį rytoj koks žmogus kraus sau turtą, kurį aš galbūt išmesiu konteinerin.
Į galvą lenda blogiausias variantas, nes pagalvoju apie kartono dėžę nuo kokio skystųjų kristalų televizoriaus ir joje susigūžusį žmogų. Štai net ir jis, visi naktį tvarkingai ilsisi, dažniausiai užlipę vieni kitiems ant galvų, šeštas penktam aukštui, dvyliktas vienuoliktam ir taip toliau, trumpam sustoję net naujienų varikliai, kurie smalsų žmogų lyg klastūnė sirena gali pavilioti beprotybėn. Miega net spąstai.
Mintys vis šnekasi, klausia viena kitos galvoje, kas yra SPĄSTAI. Supratau. Pagaliau, bent akimirkai. Tyla ir tuštuma. Sustojimas, nėra net širdagraužio dėl to, ko nėra. Net ir tavęs nėra, nėra galimybės tavęs tokio, koks nesi, nėra vietų, kuriose nesi, kur galėtum sugrįžti. Tylos ir tuštumos akivaizdoj kokią vieną minutę nakties vidury ar tylioj erdvėj kartais atsiveria kieto plieno spąstų geležtės. Retai, bet kartais.
Nežinia, kaip baigėsi tam šunėkui pekinui, ar nesuklykė šaižiai, pastebėjęs parbloškiantį taksi buferį. Bet tai liks maža paslaptis, nes ir vėl lyg kanalas įsijungia realybė, turbūt tai realybė, nes šalimais klesteli pagyvenusi stambi moteris, ir jos kietas keturkampis rankinukas pradeda skaudžiai remtis į šoną. Mano paltas per plonas.
