Skausmingas laisvę mylinčio žmogaus pasakojimas

MIKALOJUS VILUTIS

Pavasaris atėjo. Kolektyvinių sodų metas. Taip jie vadinosi tarybiniais laikais. Dabar – nežinau. Gal užmiesčio sodai?

Žmogus, kuriam laisvė yra gėris, o darbas yra blogis, taip kalbėjo:

– Aš senas. Vedžiau iš meilės. Jeigu gyvenčiau dar kartą, vesčiau tik iš išskaičiavimo. Paklausčiau kandidatės į žmonas, ar ji turi kolektyvinį sodą. Jeigu ji pasakytų – taip, aš jai pasakyčiau – sudie. Net jeigu ją isteriškai mylėčiau, vis tiek pasakyčiau – sudie.

Senukai, mano mylimos žmonos tėvai, turėjo kolektyvinį sodą, – toliau kalbėjo laisvę mylintis žmogus. – Todėl jie buvo laimingi. Bet tai buvo jų laimė, ne mano. O man rūpėjo tik mano laimė. Mano prigimties lemta. Laisvė. Laisvalaikis. Kai aš nesu vergas ir darau tai, ką noriu. Tokia mano laimė. Kada pamirštu žodį reikia. O man sakė: reikia. Tu laisvas. Negerai. Laisvė beprasmė. Gyvenk prasmingai. Važiuok į sodą ir padėk tėvams statyti šiltnamį. Reikia.

Dvi valandos kelio. Pirmyn ir atgal – keturios. Ilgai šiltnamį statėm. Brangiai kainavo. Tinkamų statybai medžiagų nebuvo parduotuvėse. Kalėm rėmus ir stiklinom, nes polietileninės plėvelės taip pat tada nebuvo. Statyba vyko praėjusiame tūkstantmetyje, tarybiniais laikais. Pirkom trąšų už 14 rublių, tręšėm žemę, pirkom pomidorų daigų, sodinom juos, paskui važinėjau laistyti, nes mylimos žmonos tėvams tas darbas buvo per sunkus. Užaugo daug gražių raudonų pomidorų, lygiai tokių, kokius pardavinėjo turgelyje šalia mano namų. Po 20 kapeikų už kilogramą.

Derlių sudėjom ant grindų antrame sodo namelio aukšte. Bėgo laikas ir reikėjo atsivežti pomidorus.

„Nedrįsk būti laisvas, važiuok į sodą atvežti pomidorų, – sakė man. – Reikia.“

Nuvažiavau į sodą, užlipau į namelio antrą aukštą, kur buvo sudėti pomidorai, ir netekau žado nuo atsivėrusio prieš mano akis grožio. Skaisčiai raudoni pomidorai buvo su akinančio baltumo kepurėlėmis. Visi. Iki šiol man tas vaizdas stovi akyse. Kepurėlės buvo iš pelėsių, panašių į labai švarius baltus siūlus. Pomidorų apačia buvo supuvusi. Paskui kasiau duobę ir pomidorus ten suverčiau. Tada nešiojau vandenį ir ilgai ploviau grindis. O tada mylimos žmonos tėvai man pasakė: „Pomidorus mes auginom ne sau, mums jų nereikia. Mes juos auginom tau ir tavo šeimai. Mums rūpi tavo laimė. Mes rūpintojėliai. Mes vargom dėl tavęs. Dėkok mums.“

Todėl dabar sakau savo anūkui: „Niekuomet nevesk moters, kurios tėvai turi kolektyvinį sodą. Jie bus laimingi sodindami pomidorus ir tu sodindamas pomidorus privalėsi būti laimingas. Neturėk nei sodo, nei sodybos ant ežero kranto, nei nuosavo namo, aplink kurį šokinėsi su pasibjaurėtinais geležiniais instrumentais rankose. Jeigu viso to neturėsi ir nenorėsi turėti – ir pats būsi laimingas, ir tavo artimieji bus laimingi. Neturėk automobilio, nes turi kojas.“

Anūkas nieko nesako, bet žmogus, turintis automobilį, man pasakytų: „Nekalbėk taip. Automobilis yra gerai. Sėdau ant minkštos sėdynės ir per dvi dienas nuvažiavau į Paryžių. Mačiau Moną Lizą.“

Ne. Tu tik žiūrėjai į Moną Lizą, bet matei tik savo pilvą. Tavo pilvas užstojo Moną Lizą.

Laisvę mylinčiam žmogui sakė:

– Žinom. Matėm. Girdėjom. Nieko naujo mums nepasakei.

– Ne. Jūs žiūrėjot, bet nematėt, jūs klausėt, bet negirdėjot, – netiksliai pacitavo pranašą Jeremiją laisvę mylintis žmogus.

Ir dar jis pasakė:

– Aš cituoju ir Sokratą. Būdamas didelėje krautuvėje sušunku: kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia! Niekas negirdi.

Jau du su puse tūkstančio metų Sokrato niekas negirdi.

Laisvę mylinčio žmogaus pasakojimą girdėjau ant Virintų ežero kranto. Girdėjo ir vietinė senutė Elena, panaši į raganą.

– Betgi tu paprasčiausias tinginys, – tarė ji laisvę mylinčiam žmogui.

Tie kaimiečiai. Jie moka vadinti daiktus tikrais vardais. Tiesą mato.