Kad Dievas duotų mokytų liežuvį
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau. Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido. Viešpats DIEVAS man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
Iz 50, 4–7
Tai dar viena iš vadinamųjų Kenčiančio Viešpaties tarno giesmių, kurios beveik neįmanoma skaityti, prieš akis neturint evangelinių Kančios pasakojimų. Nors gal tai buvo tiesiog žodžiai apie pranašą, o gal ir paties pranašo, vieno šios knygos autorių, žodžiai, į kuriuos jis sudėjo savo paties likimą. „Likimas“, aišku, čia ne tas žodis. Gal geriau tiktų „duotybė“?! Tai, kas būna duota tam, kuriam „atvertos ausys“, kad klausytų, t. y. suprastų.
Pirma šios giesmės eilutė kelia kai kurias filologines problemas, dėl kurių tai, ką ir kaip šis pranašas veikia, ne taip aišku kaip vertimuose. Šiame lietuviškame vertime skaitome: „Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.“ „Iškalbus“, žinoma, nebūtinai turi būti „mokytas“. Ir pranašas liaudies akyse, matyt, ne taip jau dažnai būtų siejamas su mokytumu, ypač laikais, kai mokytumas žmonėms įspūdžio nedaro ir didelio pasitikėjimo nekelia, tačiau šis pranašas kalba būtent apie šią dovaną, bent jau hebrajiškame tekste: „Viešpats DIEVAS davė man mokytų liežuvį.“ Mokytumas pabrėžiamas ir veiksmažodžiu, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „[kad] gebėčiau…“, o hebrajiškai – „kad žinočiau, [kaip]…“: „Viešpats DIEVAS davė man mokytinių liežuvį, kad žinočiau, [ką]…“ Lieka klausimas – „ką?“ Ir šioje vietoje yra žodis, kurį visi vertėjai verčia spėliodami, nes nežinoma, ką tas žodis iš tiesų reiškia (jis pavartotas tik šį vienintelį kartą). Gali reikšti pagalbą, gali ir atsakymą. Tada turėsime: „…kad žinočiau, ką atsakyti suvargusiam…“ Toliau galima skaityti ir taip: „žodis pažadina kas rytą, pažadina mano ausį, kad klausyčiau kaip mokytiniai…“ Arba „kad žinočiau, kokį duoti suvargusiam žodį, žadina kas rytą, žadina mano ausį…“
Toks vertimas gal ir nepaguos tų, kurie su nepasitikėjimu žiūri į mokytus, vis dar laikydamiesi klišės, kad Dievas tikrus dalykus leidžia suprasti ne išmintingiesiems ir gudriesiems, o mažutėliams. Žinoma, jei tie žodžiai guodžia ką nors, tai tegu ir guodžia, bet gera žinoti, kad Biblijoje yra vietos ir kitiems, kuriems duota ieškoti, mąstyti, siekti suprasti ir žinoti. Žinoma, kad galėtų duoti atsakymus „suvargusiems“… Kad ir kas jie būtų. Mokytumas, žinojimas leidžia ieškoti atsakymų, kurie stiprintų ne tuščiais pažadais ir padūsavimais kartu. Nors gal kartais padūsavimai lieka paskutinė galima paguoda situacijoje, kai žinai, kad jokios paguodos tiesiog nėra. Mokytas žodis, kurį pranašas duoda suvargusiems, toli gražu ne visada liūliuojantis ir rypuojantis kartu su kenčiančiais, lenkiantis prie jų, „bučiuojant žaizdas“. Dažnai tas žodis rūstus ir reiklus, kaip gydytojo, reikalaujančio iš šių „suvargusiųjų“ pagaliau susirūpinti savo sveikata, o ne vien laukti morfijaus skausmui numalšinti ar greitai veikiančių antibiotikų. Gal dėl to šios knygos (vadinamojo Senojo Testamento) liaudyje ne tokios populiarios, sunkiau perprantamos, mažiau įkvepiančios nei tos kitos (apsigaunama, žinoma, jei manoma, kad jose mažiau reiklumo ir rūstumo)… Nes tai Tora, t. y. Mokymas, dar kitaip Įstatymas, kurį rašė pranašai, tokie kaip šios giesmės autorius, patys perėję patyčių ir pažeminimo dykumas, kankinystės slėnius, skelbdami jį, bet taip ir likę „nesugėdinti“. Jie tikrai nebuvo populiarūs. Jų nebuvo klausomasi, jie nebuvo girdimi. Iš jų buvo tyčiojamasi. Tačiau Mokymas, kurį jie perdavė „suvargusiems“ (nuo gyvenimo beprasmybės? tremties? priespaudos?), išliko ir pasiliko.
Kad šioje eilutėje, o kartu ir šioje giesmėje, mokytumas, mokymas, o ne sumanumas ar iškalba, skirta jausmingai paguodai, akcentuojami kaip pranašo duotybė, patvirtina ir rabiniškas skaitymas. Aramėjiškoje parafrazėje, Targume, ši eilutė interpretuojama taip: „Viešpats Dievas davė man liežuvį tų, kurie moko, kad žinočiau, [kaip] mokyti išminties teisųjį, kuris nusilpo [trokšdamas] Mokymo žodžių. Todėl kas rytą jis pakelia anksti siųsti savo pranašus, kad gal prašaunančių pro šalį ausys bus atvertos, ir jie ims girdėti mokymą.“
Ir Zohare, mistiniame Toros komentare, ši pranašo eilutė interpretuojama kaip Izraelio pašventinimas per Torą, Mokymą, kuriam suprasti ausys atveriamos kas rytą tam, kuris yra „prisiklijavęs“ prie Toros.
Šitokia interpretacija, žinoma, mažai ką bendro turi su tuo, ką šį sekmadienį katalikai girdi ir ką mąsto, klausydami Šventojo Rašto skaitinių, eidami į bažnyčias su verbomis ir vienydamiesi širdyje su vieno Teisiojo kančia, kuri leidžia solidarizuotis su visais kitais kenčiančiais ir suvargusiais. Ir, žinoma, šiame solidarume Mokymo troškuliui vietos nelabai ir lieka. Bet galėtų likti, suvokiant, kad ausys, kas rytą atvertos Toros žodžiams, įgalintų ne tik tvarstyti žaizdas, bet ir jas gydyti, kad tie, kurie nesuvokė, ką daro, geriau suprastų ir taisytų tiek savo gyvenimą, tiek pasaulį.
Norėčiau, kad ši giesmė padėtų bent jau sužadinti troškimą suprasti, kodėl kenčia tie, kurie kenčia; ir kaip gydyti esamą situaciją be sentimentalių šniurkščiojimų ir graudulingumo, solidarizuojantis, bet nieko asmeniškai nesiimant.
-akp-
