Giedantys daiktai

REGINA JASUKAITIENĖ

Taip apie daiktus yra parašęs šv. Pranciškus „Saulės giesmėje“. Daugeliui šis šventasis asocijuojasi su meile viskam, kas gyva; tai ir gyvūnų globėjas, ant kurio rankų tupia paukščiai, o plėšrūs žvėrys glaustosi prie kojų, tai šventasis, tėvo skirtą dalią išdalinęs elgetoms. Tačiau gal nedaugelis žino, kad jis globojo ir poetus, meno žmones. Ir pats buvo poetas, mokėdavęs prakalbinti daiktus.

Jo paveikslas kabo Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame muziejuje Kaune, bute, kuriame rašytojas ir Vytauto bažnyčios rektorius gyveno iki mirties. Tai kuklus butas, kurį jis nuomojo iš gydytojo Petro Musteikos. Vaižgantas niekada neturėjo nuosavų namų, visą gyvenimą, anot muziejaus direktoriaus Alfo Pakėno, „įnamiavo“. Buvo tikrų tikriausias šv. Pranciškaus sekėjas: visa, ką gaudavo (o gaudavo nemenkai – kunigo ir dėstytojo atlyginimą), tuoj pat išdalindavo stokojantiems – studentams, elgetoms, įvairioms organizacijoms ir draugijoms. Į elgetas, kaip ir šv. Pranciškus, žiūrėjo su tokia pat pagarba kaip ir į kitus žmones, sukurtus pagal Dievo paveikslą. Vaižgantas buvo pranciškonas tretininkas, davęs neturto įžadus ir jų sąžiningai laikęsis visą gyvenimą.

Vaižganto bute didžioji dalis eksponatų – autentiški, tebespinduliuojantys šio jaukaus, geraširdžio žmogaus aurą. Giedantys daiktai… jei tik moki išgirsti tylą, kurioje pulsuoja gyvas laikas. Sunku patikėti, kad nuo paskutinio Vaižganto atodūsio šiame bute praėjo 80 metų: laisvas Kaunas – Smetonos laikai, karas, pokaris, sovietmetis… Šitiek laiko nusroveno, nutekėjo nelyginant Nemunas, tuoj pat, už šio namo tekantis, plukdantis vandenis per neatmenamus amžius. O šiame kambaryje kaip ir anuomet – kanarėlės narvelis, knygų spinta, gerokai aptriušęs kanapos ir staltiesės aksomas, primenantis gėlėtą Lietuvos pievą. Ar tik ne iš „Dėdžių ir dėdienių“ atplaukia man šitas palyginimas? Ir „Nebylys“, ir „Dėdės ir dėdienės“, ir kiti kūriniai parašyti čia, Kaune, šiame bute, vadinamojoje „rašymo kontoroje“. Stalas į lango pusę, pro jį matyti Katedros stogai. Toli matyti, kai įsižiūri į savo sielos paveikslus…

Į Kauną Vaižgantas buvo atkeltas, jau eidamas 51-uosius. (Mirė įpusėjęs 64-uosius, taigi, šiame bute gyveno apie 12 metų.) Tai buvo jau devintoji jo parapija. Per visą gyvenimą Vaižgantas buvo ir labai mylimas, ir labai baramas. Kaip ir visi laisvos dvasios žmonės. Bažnyčios vyresnybė už lietuviškumą jį blaškė po visą Lietuvą. Ir šitai išėjo į naudą kūrėjui: pažino Lietuvą, jos žmones, papročius, tradicijas, įvairius charakterius. Pirmąją „Pragiedrulių“ dalį atsivežė iš Žemaitijos, visa kita, kas brandžiausia, gimė čia: buvo susidėliojęs, kas patirta, pastebėta, be abejo, ir paties išgyventa, tereikėjo sėsti… O prisėsti buvo nelengva: juk Vaižgantas – kaip gyvas sidabras, kaip žvitri kregždė, visur jo pilna. Visose šventėse ir renginiuose atpažindavo jį kauniečiai iš baltų baltų plaukų, iš aptrinto katiliuko, iš akinukų apskritais rėmeliais ir greitos eigasties.

Stalas su asmeniniais Juozo Tumo-Vaižganto daiktais. Autorės nuotrauka

Betgi būdavo vakarų, kai prisėsdavo, užsižiūrėdavo į savo sielos gelmes, į atsiminimų lankas nubrisdavo… Vaižgantas – gamtos vaikas. Napalio akimis regi pievos grožį, jo žvilgsnis aprėpia nuo pačių žemiausių augalėlių ligi išsikėtojusių, geltonumu kitus nustelbiančių svėrių, girdi vabalėlio krebždesį, žvaginių žvangesį. Mykoliukas, lyg žiogas, įsitaisęs paantvalnyje, ant ežios atsisėdęs čirpina smuikelę, išgaudamas nesudėtingą melodiją nelyginant sielos raudą, užslėptą savyje, kuri, atmiešta gamtos ir Dievo meile, pereina į melancholiją – tylų liūdesį… Toks liūdesys būdingas lietuviui. Taip rašo Vaižgantas, apibūdindamas tautinį lietuvio charakterį. Vaižganto būta ir puikaus psichologo, gebančio prasiskverbti į intymiausius sielos užkaborėlius ir perteikiančio visa taip subtiliai, taip jautriai, kad ne vienas skaitydamas jo raštus suklūsta: ar tik nebuvo šio meilės jausmo išgyvenęs ir pats rašytojas? Vienintelės, nelaimingos… Bet, Vaižganto žodžiais tariant, pačios laimingiausios, nes buvo „tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko geriau nebegalint duoti.“ Taip rašytojas nusako Mykoliuko savijautą, ištekėjus jo mylimai mergelei Severijai: nuslopus skausmui, liko tylus džiaugsmas, atsiminimas, kad buvo mylimas. Už šitą didelę vienkartinę meilę jis nepaliauja dėkoti Dievui… Iš Vaižganto dienoraštį, kurį rašė seminarijoje, atėmė neva už tai, kad rašė lietuviškai. Neatidavė. Jis tikriausiai daug ką atskleistų. Tik ar reikia smulkmenų, detalių? Visas Vaižgantas – savo raštuose: meilė Lietuvai, meilė lietuviams – „mėšluočiams“, „padlecams“, tarp kurių nepaliaudamas ieškojo „deimančiukų“ ir rado.

Tame pat kambaryje, vadinamame „rašymo kontora“, – ir miegamasis, viso labo kukli geležinė lovelė, čiužinys, prikimštas šiaudų. Galvūgalyje – šv. Juozapo, patrono, paveikslas, ant kitos sienos – modernistinis paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotą Kristų ir motinos skausmą. Vaižganto bute paveikslų nedaug, visi – paprastuose rėmuose. Valgomajame – vienintelis tapytas Vaižganto portretas (mintyse palyginu su Maironiu, be galo mėgusiu savo paties portretus ir negailėdavusiu tam pinigų). Ant kitos sienos – paveikslas, pavadintas „Kauksmu“. Tai staugiantis vilkas, pranašaujantis Vilniaus garbę ir šlovę. Svetainėje sukabintos ir giminaičių nuotraukos, virš visų – tėvo ir mamos. Juozukas visas į mamą – ir iš „povyzos“, ir iš temperamento: toks pat guvus, judrus, iškalbingas. Mama, pasakojama, kalbėdavusi nesustodama, tylėdavusi tik tuomet, kai užmigdavo. Vaižgantas irgi mėgo pakalbėti, o ir turėjo ką pasakyti. Į Vytautinę jo pamokslų paklausyti rinkdavosi to meto Kauno inteligentai. Pamaldose dažnai dalyvaudavo ir prezidentienė Sofija.

Taigi tame valgomajame, kuriame taip maža vietos (ir kiti kambarėliai mažučiai), per Juozapines susirinkdavo artimiausi Vaižganto bičiuliai. O Juodosios vakarienės metu (Didįjį penktadienį prieš Velykas) čia susėsdavo net 13 (pagal Bibliją – Paskutinei vakarienei) dvasininkų: atvykdavo vyskupai, dalyvaudavo ir kunigas Jakštas, ir Maironis. Visi juodai apsirengę, gal ir vakarienės pavadinimas iš čia. Ant linu užtiesto stalo – tik pasninko valgiai, jokių gėrimų. Beje, Vaižgantas labai mėgo liną, turėjo net lininę baltą sutaną. Nuo linų ir kanapių deivės Vaizgantės (matriarchato laikais), vėliau pavirtusios Vaižgantu, kilęs ir jo slapyvardis, kurį jis atsinešė iš kunigavimo Žemaitijoje laikų. Greičiausiai kunigo Jurgio Pabrėžos raštuose bus radęs šį vardą, tikusį ir pritikusį Vaižgantui, baltam kaip žydinti vyšnia (pražilo sulaukęs vos 29-erių, nuo stipraus išgyvenimo, žandarams sugavus brolį su draudžiama spauda). Ir ne vien išoriniu panašumu: kaip lino drobelė rengė lietuvį nuo gimimo lig įkapių, taip Vaižgantas, anot Alfo Pakėno, buvo (gal tebėra?) jo dvasinis „aprengėjas“.

Šių metų balandžio 29-ąją sukanka 80 metų nuo Vaižganto mirties. Tarsi liūdna sukaktis, o visgi šviesu: Vaižgantas yra rašęs, kad visą savo meilę Lietuvai ir lietuviams yra išsakęs savo raštuose, taigi nebūsią svarbu, „ar aš esu, ar nebesu“… Meilė išlieka. Meilė išliko. Sušildanti kiekvieną, kuris skaito jo kūrinius. Amžinybė žemėje galima tik per meilę. Nenuperkamą, išliekančią tik dalinant ir dalinantis…